Ant šalpusnio delnų žėri ašara, ryto ankstyvo. Siekia smilga liauna, tos gaivos atsigert. Lašas saulės pabyra virš pievos, vėdrynai nusvyra, Atsimerkia diena - mano laikas gyvent.
Prie baltų dobilų, kur boružių ir sraigių pasaulis, Mano sielos namai, lyg bažnyčia žalia. Vienas kitą apglėbia pūkeliai ir kyla į dangų, Lyg norėtų jie laiką ir vėją pralenkt.
Prisiglaudus prie pievos pasaulio stebuklų, Praregėjau, išmokau išgirsti, pajaust... Iš mažyčių voriukų išmokau tylos ir kantrumo, Rišt gijas atsargiai, lyg sekundes kedent.
Aš šiandien gyvenu, be žydėjimo pievos. Lietui lyjant ar sningant, pro langą žiūriu. Į gatves apsiblaususias išslenka valandos, dienos, Bet aš savo bažnyčioj žalioj dar meldžiuos ir tikiu.
Neabejotinai tai vienas iš tų darbų kuriuos norėčiau išmokti mintinai. Na, gal ir per daug tų kablelių, gal ir yra taisytinų vietų (bet kada ir pas ką jų nebūna) darbas labia labia šiltas ir aš plkiekiu 5
Tikėtina apie tikrą situaciją, eilėraštis kaip eilėraštis, tiksliau bus lyginti su kitais autorės eilėraščiais.
Pastebėjau 5 eilutes su nereikalingais kableliais. O jų nereikia nei pagal taisykles, nei pagal intonaciją – ten ir nepabrėžiant yra pakankamos cezūros.
Patrumpėjusias bendratis atsigert, pralenkt... jau seniai įteisino visagalė vartosena. Gali nevartot kam negražu, bet balą už tai žeminti – postscholastika, t. y., daiktas nemaloniai apdulkėjęs.
Taigi 4 .
Taip gal jūs ir manęs pradėsite nemėgti, mes tikrai sakau ką galvoju. Tikrai nesuprantu kodėl toks gražus eilėraštis šiukšlių dėžėje, tikrai ne čia jo vieta. O kritiko jau turbūt pajutote nagus. Dvejetas taip gražių lyrinių eilėraščių realybė šioje svetainėje. Nors esu tikrai matęs daug kartų blogesnius kūrinius įvertinant daug geriau. Tiesiog skaudi realybė. Nuo manęs 5.