.Šokis Su Vaiduokliais.

~Tirpstančio sniego lašai krito ant mano palangės, kaskartą vis labiau išgąsdindami.
Kažkas turėjo įvykti.
Sedėjau savo lovoje ir lingavau į priekį.
Taip monotoniškai ir ritmingai.
Kambarį buvo užliejusi prieblanda, joje tarsi skendo visi kambaryje esantys daiktai. Susigerdavo betkokie garsai.
Joje pradingdavo viskas.
Šiąnakt nemiegosiu, tikrai nemiegosiu.
Nebenoriu sapnuoti, nes žinau, kad sapnuosiu ir vėl jį.
O jei šį kartą jis mane pasmaugs?
Per pilnatį sapnai pildosi.
Rankose sudžiuvę rožių žiedlapiai.
Kvepia, kažkuo nepalytėtu ir nesupurvintu (nesukruvintu) .
- Kaip manai ar dar rytoj pabusiu? - mano balsas susigėrė prieblandoje.
- Nežinau, manau ne. - atsakiau pati sau.
- Bet gal jie man leis dar pamatyti tą saulę kuri pakyla kas rytą? Juk ji tokia dieviškai graži. Apelsininė. - diskutavau su savimi.
- Būk gera nebesvaik ir lauk. Kas laukia, visada gauna. - nuvyliau save.

Neverkiau. Nei viena laukimo ašara nepabėgo iš mano akių. O rodosi norėjo, jos taip norėjo ištrūkti ir bėgti ten kur mato akys, ir jaučia kojos. Kuo toliau nuo šios beprotybės.

- Jis ateis? - paklausiau.
- Neabejok, jis niekada nieko nepamiršta.

Išgirdau žingsnius. Jie plėšė mano susikurtą prieblandą. Laimės varpeliai neskambėjo. Jie ateina, tokiu ritmišku žingsniu (ėmiau dar labiau linguoti). Sustojo. Atsiverė kambario durys ir kažkas įėjo. Mėlynos akys, kur jos man matytos? Mano prieblandą drasko jo žvilgsniai.
- Gerai pasiimk mane. Atsibodo laukti. - tariau aš tyliai.
- Norėtum viskas ne taip greitai. - šypsodamasis tarė jis.

Mėlynų akių savininkas priėjo prie manęs ir pasilenkė. Nuo jo dvelkė naktimi ir tokiu šviežiu krauju. Rodos kątik gimusių kūdikių. Jis pabučiavo mane...

Prabudau ryte. Skaudėjo galvą ir maudė visą kūną. Jie išėjo. Išlipusi iš lovos pažvelgiau į veidrodį į mane žvelgė išsigandusios akys, veidas buvo subraižytas ir sukandžiotas.

Lauke snigo. Baltais pūkais. Dangus nusidažė raudona spalva. Tarytum pranešdamas, kad jie ateis ir šiąnakt . ~