Pabaisa

Kas vakarą, prieš miegą aš vaikams seku pasaką. Jiems nelabai svarbu apie ką pasaka, svarbiau pats procesas. Iš pradžių pasakojau standartines iki skausmo pasakas, kiek vėliau, įsigijus „ ipad'ą“, susiradau pasakas. lt, bet greitai skaitomų pasakų meninė ir didaktinė vertė ėmė kelti abejonių.
  Ir tokie klausimai kyla žmogui, kuriam pasakų niekas nesekė, kuris skaitė ir žiūrėjo viską, kas neleidžiama vaikams ir suaugusiems?
  - Turbūt suaugau, pasenau ir taip toliau...
  Tada atradau eilėraščius. lt ir jų eilėraščius vaikams, suaugusiems... Bet viskas nusibosta anksčiau ar vėliau...
  Taip jau viskas susiklostė, kad pasitempiau nugarą ir vaikščiojau lyg, susiraukęs iš skausmo, kuprotas senelis, sulinkusiomis kojelėmis...
  Į viršų pas vaikus užlipau, bet „ipad'ą“ užmiršau ir iš skausmo tingėjau labai, tad atsiguliau greta ir paklausiau kokią pasaką jiems sekt?
  - Kokią nori!
  Ir ką gi pasakot? Pabandyt savo sukurt? Bet tam reikėjo ruoštis iš anksto... Reikėjo, bet aš taip nemėgstu „to iš anksto“!
  -Na, bet jiems procesas svarbiau, o man svarbiau įvilkti mintis į pasakos formą ir suteikti emocinį meninį pasitenkinimą pačiam sau ir jiems, jeigu iki to laiko jie dar neužmigs.
  - Taip! Nusiraminom, akis užmerkėm! Pradedam!
  Taigi, seniai seniai gyveno vienas tėtis. Jis buvo tikra pabaisa, žvelgiant vaikų teisių gynimo organizacijų akimis: mušė vaikus. Negali sakyti, kad jis jautė malonumą, bet laikas nuo laiko gimtieji vaikai padaro viską, kad tėvas virstų pabaisa: tvotų per bet kurią kūno dalį, su bet kuo kas po ranka pakliūva... ir tik paskutinę akimirką, prieš nusukant sprandą, įsijungia stabdžiai, sustabdantys ranką arba koją... O po to prasideda praregėjimas:
  - Dieve, ką aš darau! - Netgi retsykiais paprašau atleidimo.
  Štai taip pamažu pabaisa panoro tapti galbūt žmogumi, o gal būt angelu? Ar išvis galima užauginti vaiką žmogumi, nemušant jo?
  Viskas, ko mokina psichologai yra nuostabu, tik, kad tai veiktų, yra būtina sąlyga: turi būti nešališkas, emociškai ramus.
  Kaip gali būti nešališkas savo vaikų atžvilgiu, tai tas pats, kas jų nemylėti. Gal įmanoma palikti viską savieigai? Gal vaikas užaugs savaime normaliu sėkmingu žmogumi? Jeigu visuomenė nebūtų įkalusi, kad aš atsakau už savo vaikų galutinį rezultatą. Pas mus visuomenėje viskas paremta dresūra: mus dresuoja, mes dresuojam: kartais pasiseka, kartais ne, taip viskas ir susibalansuoja, bet nepaaiškina, kodėl?  Tad, kas belieka pabaisai? Ieškoti burtininko, jei psichologais ir psichiatrais nepasitiki! O kur jį surasti? Kur keliauti?
  Monstrui maža to, kad - šykštus, jis dar ir nekomunikabilus: jis niekada neklausia, ieško pats - visai kaip Jonelis kvailelis.
  Jis atsivertė skelbimų skiltį „Nedelia“ savaitraštyje: o ten karmų lygintojų ir tiesintojų nors vežimu vežk...
  - Ne, visa tai ne tai, tai -  elementarios pinigų čiulpimo mašinos, jos man nepadės ir proto nepridės... Oi, ir nuostabi gražuolė giliu bučiniu neatkerės manęs. Belieka tik į dievą kreiptis!
  Pasakyti lengviau negu padaryti: reikia susikaupti! O susikaupimui reikia laiko, o beveik visą laiką darbas praryja, tam, kad šeimyna turėtų kuo pilvus prisikimšti.
  Bet viskam ateina savo laikas... Vieną dieną važiavo į belgų restoraną, mašiną priparkavo prie šv. Kazimiero bažnyčios.
  Ir staiga jam toptelėjo lyg obuoliu Niutonui:
  - O kada gi dar, jei ne dabar? - ir pasuko link bažnyčios.
  Tuščia, pora senučiukių laukia lenkiškų mišių.
  Jis susirado savo tylų kampuką, atsisėdo ant suoliuko, užmerkė akis, rankas,. delnais į viršų, padėjo ant kelių.
Maldos, sušnibždėti norai tėra energija, kylanti į dangų. Ties bažnyčios skliautais akumuliuojasi į privalomą dydį ir plonu spinduliu keliauja į paskirties tašką.
  Kaip atrodo dievas ar dievai? Pavadinsi šviesa, aplinkiniai pagalvos, kad apsirikęs su šviečiančia lempa sumaišiau, o ir smegenys, apdorojančios informaciją, suteikė sau suvokiamas ikonas.
  Taip dievuliukas įgijo žilo barzdoto tvirto senuliuko įvaizdį, o mano spinduliukui - dantyto keturkojo šerno atvaizduką, aplinkui daug žolės ir avelės, rupšnojančios žolytę...
  O gal viso to vis tiktai nebuvo? Bet buvo mintys, vadinasi, bet kurio atveju kažkas tai buvo! Aš bet kuriuo atveju, kažkur ėjau.
  - O čia kas toks? - pasigirdo balsas. - Čia gilių nėra!  Tau dar anksti čionai!
  - Aš pas tamsta? - kaip kreiptis į dievą, juk ne „tu „. - Išgydyk mane! Aš - pabaisa!
  Pasigirdo juokas.
  - Atleisk! Bet tu - ne pabaisa! Tu -  suaugęs paršelis, netgi ne vilkas!
  - Bet aš elgiuosi kaip pabaisa.
  - Ne, - palingavo galva senelis, - tu labai tiksliai save apibrėžei! Jei tu būtum pabaisa, tu į mano pusę net neitum, net jei kas antras tavo žodis būtų „dieve“.
  - Bėk iš čia! Kol vilkas neužklydo, tavo būtį pajutęs, o tai liks tavo mažiukai našlaitukais. Vien mamos jiems maža bus!
  Ir kas gi man beliko, tik atgal, pavarytam iš rojaus, keliauti. Nesutikau nei vilkų, nei tigrų. Gal ir gerai, kad apsiėjau be nuotykių, kurių sielai taip trūksta. Bet mažiukams reikia tėtuko, nors ir neatitinkančio naujus nustatytus tėvystės standartus.
  Kažkas prašiūreno pro šalį, atmerkiau akis, nepatenkinta senutė spoksojo į mane, juk katalikų bažnyčioje nepriimta taip sėdėti. Tyliai stojuos ir einu lauk. Net pačiam sau keista, kad prisiruošiau... juk taip mėgstu viską atidėlioti iki begalybės lyg nemirtingas būčiau.
  Štai ką vaikams įdiegti reikia:
  - Sugalvojai, apgalvojai ir darai! Svarbiausia neužmiršti.
  Štai ir vėl vakare iškilminga pasakos ceremonija: plati šeimyninė lova, aš per vidurį, iš šonų du maži paršeliai. Mūsų veidus apšviečia ipad'o šviesa. O visą šį paveikslą gaubia nakties tamsa, bet galbūt dar nušvies mėnulio pilnaties šviesa, belieka tik apsispręsti kokia pasaka bus sekama šiąnakt.