Iš mėnulio nematomos pusės

Aš ateisiu, girdi, per žvaigždėlapio trapų punktyrą,
Per netyčia išslydusią runą iš buriančio rankų.
Visą amžių tavęs net lėliukėm akių nepatyrus,
Tokią vasarą, kai nesimiega pro atvirą langą

Mėnesienos taku, įsirėžusiu tiesiai į veidą.
Tokią žiemą, kai vienas pražūtum, kai vienas kaip pirštas,
Kai žaltvykslių kerai vers iš kojų – negalima eiti,
Klampūs vilktakiai švokš – vienas žingsnis ir reikia pamiršti

Ir nuo meilės mus skirs tik švelnumas, tikslingai dozuotas,
Išsimušęs iš ritmo batelių kaukšėjimas liepą
Ir receptinių žodžių tik tiek, kad sugrįžtum į protą,
Ir nenoras žinoti kas lieka, kai nieko nelieka,

Kai užsninga akis. Mano žvėrys nubunda suklusę.
Jei atspėtų kuris prasižiojo, kad lauki – į gerklę.
Aš ateisiu lėtai iš mėnulio nematomos pusės.
Aš ateisiu, girdi...
                        -Tramdomuosius į penktą, sesele!