Aš ateisiu, girdi, per žvaigždėlapio trapų punktyrą,
Per netyčia išslydusią runą iš buriančio rankų.
Visą amžių tavęs net lėliukėm akių nepatyrus,
Tokią vasarą, kai nesimiega pro atvirą langą
Mėnesienos taku, įsirėžusiu tiesiai į veidą.
Tokią žiemą, kai vienas pražūtum, kai vienas kaip pirštas,
Kai žaltvykslių kerai vers iš kojų – negalima eiti,
Klampūs vilktakiai švokš – vienas žingsnis ir reikia pamiršti
Ir nuo meilės mus skirs tik švelnumas, tikslingai dozuotas,
Išsimušęs iš ritmo batelių kaukšėjimas liepą
Ir receptinių žodžių tik tiek, kad sugrįžtum į protą,
Ir nenoras žinoti kas lieka, kai nieko nelieka,
Kai užsninga akis. Mano žvėrys nubunda suklusę.
Jei atspėtų kuris prasižiojo, kad lauki – į gerklę.
Aš ateisiu lėtai iš mėnulio nematomos pusės.
Aš ateisiu, girdi...
-Tramdomuosius į penktą, sesele!
Būta ir labai gražių vietelių (pradžia, paskutinės strofos pirma eilutė pvz.), bet būta ir kiek grubokos raiškos (lauki - į gerklę, vers iš kojų, nesimiega pro atvirą langą, sugrįžtum į protą). Pabaigoje sumanymas neblogas, bet kažkaip neįpintas į kontekstą man pasirodė. Nenusaldinta, tai lai bus 4-