Variacija Letos tema

Žvelgiu į tavo besimainantį, pasauli, veidą,
ir griūnantį, ir kylantį tave regiu,
gilyn vis smelkias tavo žingsnių aidas,
o aš tik užmarštį iš Letos vis semiu.

Kalipsės vardas man ant lūpų šoka -
nupuola, krinta, dūžta nelauktai,
mirties ir nebūties aš niekaip neišmokstu,
Itakėn plaukia Odisėjo grįžtantys laivai.

Nuo plunksnos slysta žodžiai - Leta plaukia
į niekur, nežinią, gal dar toliau,
tik ko gi ta širdis taip kantriai laukia,
manęs seniai nebėr. Tik kas paliudys, kad buvau?