toj girioj stūgauja vilkai, voliojas apgraužti gyvūnų kaulai,
jų pėdsakuose smilksta kvapas pamintós žolės, išsikeroja
lėta amnezija, palieka tiktai garsas kaip kulka iššauna,
ir nuovargis, lyg kiaurą amžinybę bėgus, surišantis kojas
Einu tik girioj lapas ,trakšt" Baisus likimas gali būti
Sustojau, iškvėpiau ir vėl, susimąsčiau aš apie Būtį,
Kodėl vieniems gerai žolė, o kitas laksto kaip pašėlęs
Kai tave griebia dantimis Glėbiais meiliais sutinka Vėlės
O gal surinka ir Žolė, kai ją pasilenki, nurauni,
O Dieve, ką gi man daryt? Jėga šioj Žemėj karaliauja.
Man akys plėtės vis labiau Nors nemačiau beveik aš nieko
Norėjau guolio ir tylos, saugos ir truputėlio miego.
Galvele mano nemąstyk, sunkus Visų likimas laukia,
Geriau paukštelių paklausyk, Vilkai, jei nori, tegul kaukia.
tekstukas gražus, savitas, gan įmantrokas, bet mintis atsveria. Bet perskaičiau ir galvoju prikandusi lūpą. Gražu? Gražu. Kelia minčių? Kelia.
Bet tai tik būsenos vaizdavimas ir stop. O jeigu taip toliau patraukus? Kojos surištos? Naje, nepatikėsiu.
galėtumėm pasirinkt skirtingas galūnes/laikus, bet esmės tai nekeistų. ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad labai tinka kulkos ir kiaurymės motyvai:) išeitų, gerai pasirinkai įvaizdžius