Tiktai neklausk... (Nesirimuojantis pamąstymas prieš miegą:)

Tiktai neklausk... neklausk, kada einu miegoti...
Bereikšmis šis atsakymas vis tiek...
Dar reik iš tikro gerai man pagalvoti,
Ar aš iš vis kada einu miegoti?...
Juk jei atsigulu - Tu vienas mintyse...
Ir mintys it koks potvynis užlieja-
Kaip gera būtų,  jei gulėtumei šalia...
Kaip būtų, jei kartu su vasaros karščiu,
Maišytųs kvapas Tavo kūno ir minčių?...
Svaigintų...
    Ojj... Labai...
          Svaigintų...
Net patikėčiau – Rojuj aš esu...
Ir vėl aš neužmigčiau...
Klausydamasi Tavo širdies dūžių ir sielos dainų...
Ir tai savaime gi suprantama!
Juk Tu žinai, šalia alsuoja  mylimas žmogus!
Apkabinčiau...
Ir taip saugočiau, ir taip gerčiau kiekvieną nakties akimirką...
Taip noriu, kad ilsėtumeis prigludęs...
Ant mano krūtinės... Tau vienam skirtos...
Kad vėl atėjus dienai... galėčiau džiaugtis Tavo šypsena...
Ir akių žvilgesiu, pranokstančiu pačios ryškiausios žvaigždės spindesį!...
Ir jei galėčiau... tik žiūrėt... ir žiūrėt, ir žiūrėt, ir žiūrėt...
Žinok, tai būtų pats gražiausias vaizdas, kurį  man  teko kada nors regėti...
Kad tik nereiktų man to žvilgsnio vogti  kaip anksčiau...
Žiūrėčiau... ir žiūrėčiau... ir žiūrėčiau...
Ir liktų man jis atminty visam...
Kol keliais likimo nutiestais mes vėliai susiktiktume...
Ir iš kart pamačius - Tave  atpažinčiau...
Mane apgaubtų akių Tavųjų šiluma...
Ir paskandintų vėl ji savo gelmėse...
... <3 ... <3 ... <3 ...