Mono Gimtina

Skiriu tarmių metams

Yrai Biržų krašti toks mėstėlis, -
Jis Kvatkais pavadintas.
Tai mėliausias žemalaj kampėlis
Ir jo vardas mon - švintas!

Nemunėlio pakriaušiam bėgiojau,
Kėliau vieškelių dulkes
Ir tadu do visai nežinojau,
Kad gyvėnimas - turtas!

Kai paaugau, tai rozmas jau kitas.
Gi ir meila parūpo.
Vis prė zarkolo ėmiau kraipytis,
Kėp to vorna nutūpus.

Ale kur tau! Visai do vištala, -
Kavalieriai nemota.
Ir sėdėjau par šokius kertalaj,
Keikdama:,, Ot, gyvotas! „

Bat gi laikas unt vietos nelaukia,
Matai graitai kurnėjo,
Buvo znokas - gyvėnimas šaukia,
Kitas popūta vėjas...

Kas kad voikštau po Posvalio molį, -
Mono mįslas Kvatkuosi.
Ainu tiltu naujausiu, atrodo,
Nemunėlį kur juosia.

Ratos mono kelionas gimtinan,
Kėlias tolimas, ilgas,
Bat Kvatkai man jaunystan grūžina,
Okys ošarom žvilga.

Yra Biržų krašti toks mėstėlis-
Jan gimiau, jan užaugau
Ir aš kožnų to krošto daiktėlį
Kėp relikvijų saugau...