Svajonių turnyras 17

GANERIS


        Vartai priešais Ganerį atsivėrė ne iš karto. Tik paminėjus rūpestingąją aktorių trupės motulę, šios vietos šeimininkas užvėrė nedidelį langelį ir nukurnėjo atidarinėti vartų.
            Iš pradžių išvydęs šeimininką, Ganeris gerokai nusivylė. Sukriošęs seniokas suvytusiu it džiovinta slyva veidu ir ūgiu labiau primenantis nykštuką nei žmogų. Įspūdį dar labiau gadino kuprota nugara, lenkianti senį prie žemės. Visai nepanašu į tikrą, galingą magą.
          Ne geriau už senį Sterliozą atrodė ir jo valdos. Vaikinas nusekė seniokui iš paskos vesdamasis savo žirgą. Vargu ar sena apleista smuklė tiko gyventi magijos žinovui, kaip Sterliozą pavadino motulė. Jei kas dabar Ganerio būtų paprašęs apibūdinti šią vietą vienu žodžiu, tas žodis būtų,, kadaise‘‘. Kadaise čia viskas buvo prižiūrima ir sutvarkyta, kadaise šioje vietoje tikrai išskėstomis rankomis laukdavo svečių ir kadaise čia virte virė gyvenimas. Ganeris atsargiai pravėrė ant vyrių vos besilaikančias arklidžių duris. Po neilgos apžiūros paliko savo bėrį aptvare, virš kurio stoge žiojėjo mažiausiai skylių. Visą tą laiką seniokas įtariais žvilgsniais it strėlėmis varpyte varpė akrobatą. Matyt Sterliozas retai kam suteikdavo garbę tapti jo svečiu, todėl stebeilijosi į akrobatą tarsi į kokį nematytą žvėrį.
          Po apsilankymo arklidėse senis nuvedė Ganeri į pačią smuklę. Jos pastatas buvo išsilaikęs geriau nei arklidės, bet viduje tvyrojo tikra betvarkė. Viskas padengta storu dulkių sluoksniu. Sulaužyti stalai ir kėdės kėpsojo it keistų gyvių griaučiai. Ant grindų kalnai šiukšlių. Ganeris atsargiai žirgliojo tarp viso to šlamšto, stengdamasis neišsisukti kojų ar nusisukti sprando. Kaip galima gyventi tokiame šiukšlyne? Net didžiausi elgetos gyveno tvarkingiau ir švariau nei šis magijos žinovas. Sterliozas vikriai nutipeno per prišnerkštą salę prie laiptų, vedančių į antrą aukštą. Laiptų pakopos net nuo smulkaus senioko svorio gailiai girgždėjo. Ganeris atsargiai nusekė iš paskos. Atrodė dar keletas žingsnių ir laiptai tiesiog subyrės po kojomis Nugarmėsi žemyn, nukrisi ant kokio stalo liekanų, susilaužysi koją, ranką ar krūvą šonkaulių ir raitysies iš skausmo, keldamas dulkių debesis. Galų gale laiptų pakopoms pasibaigus, vaikinukas net lengviau atsipūtė.
      Antram aukštui aptvarkyti magijos žinovas laiko atrasdavo. Čia buvo daug švariau, po kojomis nebesimaišė šiukšlės ir sulaužyti daiktai. Sterliozas pratipeno tamsiu koridoriumi ir sustojo prie vienų iš daugelio durų. Už jų buvo tipiškas smuklės kambariukas – pora siaurų gultų ir viena suklypusi taburetė. Ganeris atsargiai įslinko į jam paskirtą kambarį. Kas žino kokios būklės girgždančios kambario grindys. Sterliozas paliko jį įsikurti, o pats nuskubėjo ruošti vakarienės.
        Vakarieniavo jie dideliame kambaryje antrame aukšte. Maistas, švelniai kalbant, nuvylė. Kietos it pintis, vytintos mėsos gabaliukas, pora duonos riekių ir keletas apvytusių salotų lapų. Užsigerti šiam sprangėsiui tebuvo šulinio vandens. Vakarienės metu Ganeris keletą kartų pabandė užsiminti apie savo magišką ginklą, bet buvo mandagiai šeimininko nutildytas. Valgio metu, anot Sterliozo, apie reikalus ir bėdas kalbėti negalima, nes tai labai kenkia virškinimui ir gali sukelti pilvo dieglius. Lyg tokia vargana vakarienė tam virškinimui ir pilvui nekenkė. Pagaliau ši,, prašmatni puota‘‘ pasibaigė.
          - Na ir kodėl motulė atsiuntė tave čia, pas mane, paprastą, kuklų žmogelį? – padėjo ant stalo tuščią molinį puodelį seniokas.
        - Man reikia žinių apie burtus. - suskubo atsakyti Ganeris. Pagaliau jis sužinos daugiau apie paslaptingąjį Ksato kardą. – Motulė pavadino jus tikru burtų žinovu ir patarė paprašyti jūsų pagalbos.
        - Motulė nesuklydo. Šį bei tą apie magiją aš tikrai žinau. - Sterliozo veide sužibo susidomėjimas. O kokiu tiksliau magiškų žinių tau reikia, jaunasis keliautojau?
        - Apie manąjį kardą. Motulė sakė, kad jis magiškas.
        - Užkeiktas kardas? – susidomėjimas senio veide kaip staigiai atsirado, taip staigiai ir išnyko. Jį pakeitė nusivylimas ir net lengvas pasidygėjimas. - Na ką gi, eime. Kuo galėsiu, tuo padėsiu. – Sterliozas pakilo nuo stalo ir pasuko prie kambario durų.
                                             
                                            ------------------------

                  STERLIOZO PASAKOJIMAS APIE MAGIJA GINKLUOSE
                                                                                                                Visuose metaluose magija ilgai netveria, o plienas išstumia užkeikimus ypač greitai. Be to ir magijos efektas pliene trūkinėja ir yra nepatikimas. Būtent todėl panaudoti ginkluose magiją burtininkai bandė visada. Kiekvienas save gerbiantis magas norėjo tapti pirmuoju, kuris suras būdą įveikti geležies pasipriešinimą burtų energijai. Žinomiausias ir didžiausias bandymas užkeikti ginklus įvyko prieš kelis šimtus metų, karo tarp Atrakijos ir Galto metu. Atrakijos karalius atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jis pralaiminėjo karą. Jo kariuomenėje beveik nebebuvo tikrų karių ir riterių, liko tik valstiečiai ir nepatyrę jaunuoliai. Ir štai tada karaliui dingtelėjo išganinga mintis. Panaudoti magiją, tiesiog imti ir užburti jo armijos ginklus, taip padarant savo karius greitesnius, stipresnius ir drąsesnius. Jo magai bandė atkalbėti savo valdovą, bet visi jų bandymai nuėjo perniek. Galų gale jie pasidavė. Visa naktį prieš mūšį kariuomenes magai nemiegojo, jie būrė, užkeikinėjo ginklus. Deja gudrusis Atrakijos valdovo planas neišdegė. Jo armija mūšį pralaimėjo. Ji buvo visiškai sutriuškinta, o karalius nukautas sprunkant iš mūšio lauko. Priešininkų kariuomenė tiesiog buvo didesnė ir labiau patyrusi. Magiški ginklai nesuteikia nemirtingumo ar atsparumo nuo lankų šūvių ir kardų smūgių, užkeikti kardai ir ietys nepriduoda patirties. Didelė užkeiktų ginklų dalis apskritai mūšio metu prarado savo užkeikimus. Vienintelė jėga, galėjusi išgelbėti pralaimėjusius nuo galutinio sunaikinimo, buvo magai, bet jie po bemiegės nakties jau buvo išnaudoję visas savo galias.
        Po šio įvykio ginklus užkeikinėdavo jau tik pavieniai asmenys, dažniausiai dvikovoms ar riterių turnyrams, bet ir tai ilgai nesitęsė. Dvikovų dalyviai ėmė tikrinti ar jų varžovai nenaudoja magijos savo ginkluose. Atsinešęs į dvikovą užkeiktą ginklą pakliūdavo į kalėjimą, o aristokratai prarasdavo savo garbę ir titulus .
        Turnyruose magiški ginklai išsilaikė ilgiausiai. Ilgus metus magiškų ginklų gerbėjai ir priešininkai įnirtingai ginčijosi tarpusavyje. Pirmieji porino, kad magiški ginklai suteikia turnyrų kovoms netikėtumo, padaro jas įdomesnes. Jų priešininkai skundėsi, kad turnyruose svarbiausia turi būti karių drąsa ir sugebėjimai, o ne jų ginklų magija. Viską vėl išsprendė vienas karalius. Būdamas aistringu kovų gerbėju, Rusto valdovas parašė turnyrų taisykles. Jis uždraudė magiją turnyrų metu, išvadindamas naudojančius užkeiktus ginklus bailiais ir nemokšomis. Vieno turnyro metu sučiuptas su užkeikta ietimi riteris buvo pakartas ant artimiausio medžio sakos ir kabėjo ten visas tris kovų dienas kaip perspėjimas kitiems, norintiems lengvų pergalių ir šlovės. Nuo to laiko turnyruose magijos laikas galutinai pasibaigė. Dabar magija ginkluose naudojama dar rečiau.                                                                                                    Užburti ginklo plieną galima dvejais būdais. Pirmasis – banalusis. Tiesiog paimi kardą ir užkeiki jį. Magija lieka plieno paviršiuje ir per kokią savaitę išnyksta, išsivadėja. Paprastai taip buria nemokšos magai turguose ar mugėse, norėdami išvilioti šiek tiek monetų iš kokio lengvatikio, šviežiai iškepto samdinio kario. Po savaitės burtai dingsta, kaip ir magas su pinigais, o samdinys gauna gerą pamoką. Norint užkeikimą ginkle išlaikyti kuo ilgiau, reikia, kad magija būtų ne jo paviršiuje, o plieno viduje. Tam reikia išmanančio metalą, jaučiančio jo formą ir prigimtį, burtininko, mago – kalvio. Labai retas derinys. Įprastai burtininkai nemėgsta sunkaus fizinio ir paišino darbo. Tų nedaugelio magų – kalvių klientais tampa karaliai ir turtingiausi didikai, nes tik jiems pagal kišenę įpirkti tikrą magišką ginklą. Magija patenka į ginklą, jį kalant, grūdinant, galandant. Burtai pasiekia pačią geležies šerdį. Taip užkeikimas tampa stipresnis ir išlieka gerokai ilgiau nei buriant pirmuoju, primityviuoju būdu. Pasitaikė atveju, kai magija ginklo pliene išsilaikė net dešimtmetį. Dar geriau, kai užkeikto kardo rankenos gale įtaisomas brangakmenis, geriausia deimantas. Pirma, jis kiek sulaiko plieno išstumiamą magiją ginkle ir antra, nukreipia užkeikimą tiesiai į ginklą laikančią ranką. Brangakmeniai rankenoje - dar viena priežastis, kodėl tikri magiški ginklai tokie brangūs. Bet net gi taip nukaltas ir užkeiktas ginklas yra nepatikimas ir gali pavesti kovoje savo šeimininką. Tokie ginklai šiais laikais, tapo brangiais žaisliukais, turtų ir valdžios simboliais. Jie beveik nenaudojami tikroje kovoje. Štai kodėl nusivyliau, kai tu paminėjai magišką kardą. Greičiausiai jis tik mugės burtininkėlio niekdarbis už kelis skatikus.

                        ---------------------------------

      Sterliozas nepaliaujamai plepėjo. Tuo pat metu seniokas vikriai šmirinėjo po erdvų kambarį, naršydamas po skrynias ir lentynas ir tempdamas ant masyvaus stalo rudo stiklo buteliukus ir nedidukus molinius indelius. Ganeris smaksojo ant taburetės šalia stalo. Jis smalsiai apžiūrinėjo magijos irštvą, kaip šią patalpą vadino pats seimininkas. Nepaisant nemenko kambario dydžio, laisvos erdvės buvo nedaug. Ant grindų sukrauti aukšti knygų bokštai, tarp kurių drybsojo, kėpsojo ir kyšojo patys įvairiausi daiktai. Masyvios metalinės žvakidės, surūdiję šarvai, skrynios ir skrynelės, tušti narveliai paukščiams ir dar daugybė daiktų, kuriuos akrobatas apskritai matė pirmą kartą savo gyvenime. Atrodo, Sterliozas sutempė čia viską, kas turėjo nors kokią vertę šioje atkampioje vietoje.
          - Čia visas mano turtas ir gyvenimas. – tarsi atspėjo Ganerio mintis magijos žinovas. - Aš tiriu magiją. Visą savo gyvenimą paskyriau tam. Mane pažinojo garsiausi viso pasaulio burtininkai, o dabar apsigyvenau šioje apleistoje užeigoje. Čia tiesiog ideali vieta mano gyvenimo tikslui - knygai apie magijos istoriją. Tai bus pats išsamiausias, pilniausias, storiausias visų laikų veikalas. Pilna Archisterijaus magijos istorija bus tik kvaila knygiūkštė palyginus su mano darbu. Visas pasaulis pamatys koks didis yra Sterliozas.
        - Na ką gi, rodyk tą savąjį magijos šedevrą. – padaręs pakankamai laisvos vietos ant stalo, galų gale mostelėjo vaikinukui seniokas.
        - Ką parodyt? – sutrikes perklausė vaikinukas.
        - Tą savąjį užkeiktą kardą. - kiek bodėdamasis atsiduso Sterliozas.
          Ganeris iš lėto ištraukė ginklą iš makštų. Jį vėl užplūdo jėga ir pasitikėjimas savimi, savo galiomis ir sugebėjimais. Šis Ksato kardas tikrai magiškas, vaikinukas tuo neabejojo, tačiau šalia jį užliejusios tvirtybės, buvo ir kai kas trikdančio. Akrobatas prisiminė naktį prie laužo ir pokalbį su motule. Jis vėl nenorėjo paleisti iš rankų savo naujojo kardo, nenorėjo leisti prisiliesti prie ginklo kitam žmogui. Atrodė, kad pats Ksato kardas nenori palikti savo naujojo šeimininko nei akimirkai. Nejaugi tai ir buvo kardo užkeikimas. Ganeris nenoriai padėjo ginklą ant stalo. Galų gale jis pats juk ir paprašė šio senio pagalbos.                                   
      - Geras plienas. – iškart įvertino Sterliozas.
      - O kokie kardo burtai? – nervingai palinko prie stalo akrobatas.
      - Oho, koks nekantrumas. Ach jau tas jaunimas. – palingavo galvą seniokas. – Magijai reikia žinių ir daug laiko. Čia tau ne mergas smuklėj kirkint. – Sterliozas sukikeno, tarsi butu pasakęs kažką labai juokingo. Jis paėmė akmeninį dubenėlį, supylė į jį keletą lašų skaidraus skysčio ir įbėrė žiupsnį melsvų miltelių.
        - Kas čia? – įtariai nužvelgė melsvą košę dubenėlyje Ganeris.
        - Tai kas padės sužinoti ar tavo kardas ne mugės šarlatano darbas, jaunasis keliautojau. Banaliai magiškai suktybei išaiškinti užtenka banalių medžiagų. Actas ir mėlynojo kalkakmenio milteliai. – seniokas užlašino porą skystos košės lašų ant kardo ašmenų. Nieko neatsitiko. Košė tiesiog tingiai nuvarvėjo plienu.
        - Tai ne turgaus mago triukas. – susimąstė Sterliozas. - Lieka patikrinti antrą plieno užkeikimo budą. – seniokas nustūmė į šalį dubenėlį su mėlyna koše. Jis vėl vikriai išdėliojo ant stalo virtinę buteliukų ir greitai paruošė naują košę. Šįkart skaisčiai geltonos spalvos, kvepianti anyžiais. Magijos žinovas atsargiai užlašino jos ant kardo. Vėl visiškai nieko.
        - Keista, bet atrodo, kad motulė suklydo. – sutrikes Sterliozas nuvalė nuo kardo savo uždrėbta košę. – Čia pats paprasčiausias geležies gabalas. Magijos karde nėra.
        - Motule sakė, kad šiam kardui ne vienas šimtas metų. - pamelavo Ganeris. Iš tikro, rūpestingoji aktorių trupės moteriškaitė apie tai nei žodeliu neužsiminė. Vaikinas neabejojo, kad jo naujasis ginklas magiškas. Niekas nebūtų įrenginėjęs tiekos magiškų spąstų miško urve, kad apsaugotu patį paprasčiausią kardą. – Gal senaisiais laikais kitaip užkeikdavo ginklus.
          Sterliozas pakele ginklą nuo stalo ir šį kartą apžiūrėjo jį daug atidžiau. Nuo aštrių ašmenų iki rankenos. Colis po colio. Ypač jį sudomino kaulas, iš kurio buvo padaryta rankena.
      - Kaip šis kardas atsidūrė pas tave? – seniokas lengvai glostė ginklo geležtę. Jo balse atsirado įtarumo gaidelės.
      - Radau miške prie nužudyto kario. Ten gulėjo net keli lavonai. Matyt plėšikų gaujos darbas. - vėl sumelavo Ganeris. Magijos žinovui nebūtina žinoti apie urvą ir Nergojų.
      - Motulė neapgavo tavęs. Tai tikrai labai senas kardas. Plienas toks pat kaip ir dabartinių ginklų. o štai kardo rankena padaryta iš kietaragio rago kaulo.
      - Kas tas kietaragis?
      - Prieš kelis šimtmečius išnykęs gyvūnas, jaunasis keliautojau. Tais laikais jų ragai dažnai buvo naudojami kardų rankenoms gaminti. – Senuko veide atsirado mąsli mina. - Archisterijus savo niekingoje knygiūkštėje mini, kad žiloje senovėje buvo plieno rūšis, neišstumdavusi iš savęs magijos. Atvirkščiai tai buvo medžiaga, kupina magiškos energijos. Anot Archisterijaus, tų laikų magams užtekdavo tiesiog išsirinkti kokius užkeikimus jie panaudos iš to metalo pagamintiems daiktams, užkeikti ir darbas būdavo baigtas. Tokie daiktai amžiams likdavo magiški. Tiesa, visi geriausi šių dienų burtininkai šią Archisterijaus knygos dalį laiko paprasčiausiais paistalais.
        - O kaip patikrinti ar šis kardas yra nukaltas iš tokio plieno? – Ganeris kone pašoko nuo kėdės. Galų gale kažkas panašaus į tai, ko jis ir tikėjosi iš savo naujojo ginklo. Atrodo, Nergojus neapgavo jo. Atrodo jam pavyko iš akmeninio sargo panosės nušvilpti tikrą lobį.
      - Kantrybės, jaunuoli, kantrybės. - Senolis vikriai it koks fokusininkas iš už stalo ištraukė storą, oda aptrauktu viršeliu, knygą. – Niekinga Archisterijaus magijos istorija, bet šį kartą ji gali praversti. Pats Archisterijus niekada nėra laikęs savo rankose to magiško metalo. Tiesa pasakius, niekas net akyse nėra regėjęs tokio metalo. Archisterijus rašė apie jį kaip apie legendą, iš senovės atkeliavusi keistą pasakojimą, tačiau mūsų laimei tose sapalionese yra ir šis tas konkretesnio. Pavyzdžiui, kaip atpažinti tokį magišką metalą. - Sterliozas greitai rado reikiamą knygos vietą. Permetė akimis tekstą ir pašoko iš savo krėslo. Vėl prasidėjo karštligiškas senioko blaškymasis po kambarį ieškant reikiamų medžiagų. Prie ant stalo išsirikiavusių buteliukų virtinės prisijungė dar keletas jų likimo draugų. Seniokas iš lėto, vis pasitikrindamas knygoje, sumaišė trečią skystą mišinį.
        - Na ką, pabandom? – paklausė senasis magijos žinovas. Indelis jo rankoje palinko virs kardo ašmenų. Pieno spalvos indelio turinys nenoriai nuslydo moliniu paviršiumi ir nukapsėjo ant ginklo geležtės. Iš pradžių vėl nesimatė jokių pokyčių, bet tik iš pradžių. Po kelių ilgų akimirkų skystis ėmė keisti spalvą. Į skaisčiai raudoną. Kraujo spalva.
        - Tai reiškia, kad kardas magiškas? – nedrąsiai paklausė Ganeris. Po visų tų bandymų su įvairiaspalvėmis košėmis, jau niekas nebebuvo aišku ir paprasta.
        Sterliozas tylėjo. Jis tiesiog žiūrėjo į tarsi tikru krauju išteptus kardo ašmenis. Spoksojo ir tylėjo, tarsi praradęs kalbos dovaną. Atrodo tas baltos spalvos virtimas į raudona buvo visiška staigmena seniui. Pagaliau jis pralemeno.
        - Tai buvo viso labo legenda, senas mitas, Archisterijaus pasakaitė. Sio kardo norėtų visi pasaulio magai. Dėl tokio artefakto jie vienas kitam gerkles perkastų. Šis tavo apsilankymas mano kuklioje buveinėje taps mano knygos pažiba, jaunuoli.
        Seniokas atsistojo ir nužirgliojo per šūsnis savo,, turtų‘‘  prie lango. Sterliozas net virpėjo iš susijaudinimo, komiškai mataruodamas rankomis tarsi vaikydamas nematomas dvasias. Jis, atrodo. visiškai pamiršo apie prie stalo likusį svečią.
        Ganeris pakėlė kardą ir kruopščiai nuvalė raudoną magiškų tyrinėjimų rezultatą. Dabar beliko sužinoti kas per užkeikimai buvo panaudoti užburti jo senovinį ginklą. Motulę Ksato karde aiškiai kažkas labai gąsdino, tačiau tos baimės ji nesugebėjo paaiškinti tiksliau.
        - O kokiais burtais užkeiktas kardas irgi galima nustatyti tokiomis košėmis?

                            -----------------------------
       
        Ganeris patrynė ranka geliančias iš nuovargio akis. Magijos vakaras prailgo ir virto gilia naktimi. Deja rezultatai kiek nuvylė. Dabar jis tikrai žinojo, kad Ksato kardas užburtas, bet kas per užkeikimai lindėjo jo pliene, senasis Sterliozas taip ir neišsiaiškino.
    - Tiesiog per mažai laiko tam, jaunasis keliautojau. Tiriant magiją svarbiausia kantrybė ir laikas. Pasilik pas mane nors savaitei ir mes išnarstysim šį senovinį artefaktą po kauliuką. - senis tiriančiai spoksojo į Ganeri, laukdamas jo atsakymo.
      - Negaliu pasilikti. Turiu keliauti toliau. – ryžtingai papurtė galva vaikinas. Jis prisiminė Nergojų. Vargu ar šiam milžinui patiktų laiko gaišimas, narstant Ksato kardo paslaptis. Ką jau ką, o pykti šis magas tikrai puikiai mokėjo. Tiesiog teks pabandyti išpešti žinių apie kardą iš paties Nergojaus, taip bus greičiau, nei klausytis šioje apleistoje smuklėje senio pamokslų. Dabar Ganeris norėjo kuo greičiau dribti į lovą ir gerai išsimiegoti. – Labai dėkoju už pagalbą ir žinias, bet dabar man laikas pailsėt prieš rytojaus kelionę.
      - Ką gi, suprantu. - nusišypsojo senis. - Kaip galėjau pamiršti, kad kelionės išvargina net jaunus. Ką gi, eime miegoti, tik prieš tai pakelkime po taurę gero vyno už mūsų susitikimą ir už senovės magijos šedevrą, kurį, tavo dėka, galėjau pamatyti ir paliesti.
      Sterliozas pasikuitęs lentynoje ištraukė didelį molinį butelį. Kamštis skardžiai pokštelėjo ir skaidrus gelsvas vynas ėmė lietis į puodelius.
- Už šį įstabų vakarą, mano jaunasis drauge. – Seniokas pakele puodelį ir vienu mauku išgėrė.
        - Už jūsų svetingumą šiuose tyruose. - Ganeris linktelėjo ir pridėjo puodelį prie lūpų. Vynas buvo šaltas ir saldžiai aitrokas, lyg jame būtų primaišyta kažkokių nežinomų prieskonių. Keistokas skonis. Vaikinas susiraukė, bet iš pagarbos seimininkui išgėrė visą vyną. Pastate tuščią puodelį ant stalo ir atsistojo eiti į savo mažytį kambariuką. Skystis buvo ne tik keistokas, bet ir kaip reikiant svaiginantis. Ganeris pajuto, kad kojos tiesiog linksta ir pinasi. Žengęs kelis žingsnius jis ėmė smukti ant grindų.