Kaimo svirtys

1.
Po obelimis,
slyvomis -
žiedus, lapus vėjai
sėja ir sėja,
o po akacijomis,
alyvomis
saulė, debesų laivais
atplaukusi -
rausvai, melsvai
nudažo akis
ir plaukus.

Obelys, slyvos
pasispiria ir atšoka
nuo žemės - 
kaimų svirtys,
kaminai kaip žibuoklės,
katinai užvertę galvas
ir vėtros, alyvos -
pienių laivais
atplaukusios
ir vyrai, moterys
ir jos, kriaušės, obelys - 
dar gyvos, gyvos...


2.
Sužaibuoja,
suriaumoja
griaustinis
kaip tėvas įširdęs 
ir vakaro veidas
ir autobusai,
troleibusai,
ir kaip vaikai –
stiklais bėgantys lietūs
ir vėjas 
kaip su vištom –
ganantis jautis...

- Kiek nugriautų namų,
kiek nuvirtusių medžių,
kiek atsitrenkusių
žaibų - į stulpus, kapus, 
kiek prikritusių žiedų, lapų,
kiek prišienauta šieno –
tam vienam, 
tam vieninteliam
mūsų gyvuliui –
tam žalam - vakaro jaučiui
ir tolsta 
graudi rauda
ir krinta žiedlapiai -
po obelimis, slyvomis.


3.
Tiesiam rankas,
o nasturtų, 
dobilų galvos –
jau nupjautos,
o lėktuvai, paukščiai 
skrenda, krinta ir  kyla,
o naminiai žmonės -
plasnoja rankom, skrenda, 
nors ir jų galvos
kaip aguonų galvos
jau nupjautos.

O svirtys,
kaip svarstyklės,
kaip moterys -
rankom, kojom,
krūtimis apnuogintomis -
leidžiasi ir kyla -
ir jos, moterys
kaip kaimų svirtys -
gyvos, gyvos.

Žaibuoja, lyja.
Suriaumoja
griaustinis
kaip tėvas įširdęs 
o vėjai -
žiedus, lapus sėja ir sėja,
o žaibai - debesų,
žvaigždžių laivais
atplaukę –
žalsvai, melsvai
nudažo akis
ir plaukus.