Kai kam po du ganytis lemta,
Būriais patvirtint: egzistuoji.
O tu stebi nebyliai lentą,
Lyg šaškė dvidešimt penktoji.
Balta, juoda - tau tai nerūpi,
Tik nejauku po kito stogu.
Juk bet kuri kariaunos pusė
Matys kaip išbrauktąjį žmogų.
Visuomenei - nevertas grašio.
Kaip individas - nurašytas
Neši vienatvę ir kudašių.
Prapuola miegas, apetitas,
Bet rytas aušta vėl. Ir tenka
Apgailestaut: mirtis aplenkia.
Pavargę rankos tempia lanką,
Veiksmai tie patys laiką tempia...
Kažkur tarp mirksnių, lyg kometos
Žaibuoja amžinybės blyksniai.
O prieš užmiegant, mintys lėtos -
Ne šio pasaulio siūlo dygsniai.
Ne šio, kur siekis - rezultatas,
O priemonės - svarbu mažiau.
Be paskatos čia juda retas,
O be naudos, tai - tuo labiau.
Kažkas visiems nurodė vėžę.
Ir ja, nors klupdami, bet slenka,
Sukrovę nuomones į dėžę
Vietoj galvos. Ir to užtenka.
Ir šviečia saulė iš kartono.
Polietileninis dangus.
Ir stebi visa tai iš šono
Netyčia išbrauktas žmogus:
_____________________
Brūkšnys ties vyzdžiais - horizontas,
Kur jungias žemė ir dangus.
Artėja šalto oro frontas
Ir tolsta išbrauktas žmogus...