Bedvasis padaras tvirtovę rado manyje, apsimeta vaiku ir prie širdies vis glaudžias, buciuoja sielą polėkiu kilniu, ir kartais mano kraujo geidžia. Įsisiurbia į sąnarius, nuogą kaulą laižo, ir dūsta mano mintyse, kol aš brendu iš savo pelkės kiaurais kaliošais ir ne kartą išgyvenęs bedvasio padaro draugiją.