Apie apsėdimą

Klausantis žiūriu kiaurai žmonių nugaras
Nusukdama galvą
Plaukų džiunglės
Kvepiančios iškirptės ir karoliai, kuriuos
Lengvai pasitaiso balta pirštinėta ranka praviromis lūpomis
Kai sukasi per petį į tave ar už tavęs

Vėliau tu skaitai užverstą knygą saulės tvenkiniuose
Rytmetį ar vakare žiūri į tašką ant sienos

Rytoj grįš šviesa iš sapno, rytoj užsimerksiu ir daugiau nenorėsiu

Bet toji moteris kuri nuleidžia rankas, kuri užsimerkia skambant
Muzikai, kurios delnas nusvyra ant aksominio kelio, ji kelia akis į lubas
Į sietynus kur šviesa virsta šviesos dykuma vos plazdenant vokais
Ant jos skruosto ašara, jos atodūsy plojimas
Ji šitaip ir miršta, kai išeina minia, galva ant peties nusvyra
Ji grįžta namo ir tu jos nebematai tau ir nerūpi
Svarbiausia ji buvo, nors dabar nusiima peruką nors dabar pakabina
Kaukę prie suskilusio veidrodžio nors rytoj vaidins ką nors kitą
Ji buvo
Ir jos nebėra

Atsisuk, atsisuk saulės tvenkiniuose šviesos žuvys dulkėse nardo
Atsisuk pažiūrėk į mane
Atsisuk
Tu kvatoji
Tačiau dreba tavo išbalus ranka