Nors tiek gerai, kad po pirmųjų gaidžių šalikelėj pora bepročių akmenų nelieka tįsoti. Žinai, žiema, sniegas, šaltis, visko gali nutikti... O kur galima išvysti tą pražydusį akmenį? Nenaudėlis smalsumas neduoda ramybės :-) O eiliukas sukelia tokias dviprasmes mintis. Tema ok, bet va išpildymas... pradžia labai patiko, tačiau kuo toliau tuo mažiau stebinančių eilučių. Atitinka eilius mano dabartinę pilkos žiemos nostalgišką nuotaiką... :-)
Yra grožio yra prastų vietų, kaip pirmoko rašinėlyje, kuris rašo ne vaizdžiai iš impulso,iš prigimties, bet įtikdamas, na kaip jį išmokino suprasti grožį literatūroje. tai tuos visus saulės hi hi ŽAISMINGUS lietučius ir panašiai atmetus, tiek visai patiko.
"Sniegu apkamšytas akmuo
Šalikelėj tįso it kūnas
Iš ratų iškritęs...
Prigulsiu šalia,
Mūsų širdys panašios, gedėsiu
Drauge lig pirmųjų gaidžių –
kai saulė ižą pajėgs ištirpdyt
gal ir mano akmuo
pražys užanty...
(tirpstant)"
va už tiek būčiau 5 žvaigždžiukus įžiebus, bet dabar visai nežiebsiu; blogai kad to šlykštaus kičo privarei,
ale grožio, kurio moko mokyklose, dažniausiai tokio pobūdžio, kurios pasiruošusios pirmadieniais strointi mokinukus
Lietuvos himną giedoti - pats geriausiais būdas atmušti žmogų nuo pagarbos ir bet kokių šiltų jausmų Lietuvai, Tėvynei, Gimtinei, nu jo, ot brudeliai tokie pedagogai, ir jiems tai va yra gražu:
"beprotis akmuo
Beprasmiškai tyli ir dūla."
"Sušildyki savo šalčiu
Šerkšnu padabinsiu iš ašarų"
"O kai saulės žaismingas lietus"
"Sniegu apkamšytas akmuo pražys." ----------------------------------------------------------------------------------------------------
pirmą tą, kur pacitavau tamsesniu-platesniu šriftu , tai patiko. kaip išbaigtas su įvaizdžiais ir nuotaika;
pirmos trys eilutės išryškina vaizdą, ryškų vaizdą, ketvirta, kuria nuotaiką, žiūrinčiojo nuotaiką, jis pavargęs, akivaizdžiai, ir
žiūri ko, jis pavargęs, atsakymas, lyg nuosavo šaltumo, netikėjimo, nesuvaldyto atšiaurumo, kurie atsirado gyvenime, susiformavo, bet jis norėtų, va kad taip, organiškai, atitirptų, nes nebepakelia pats to šaltumo, kuris kodėl tai atsirado, ir gal teisėtai, gal gyvenimas jo buvo toksai, kad tik šaltumas ir galėjo užgimti, uždarumas, atšiaurumas, bet jo širdžiai jis per sunkus, persunkus. (tokia minties dinamika tame tekste išsivynioja, bet sakau, be to "Š" be tos tuštybės, ją atsijojus.) nu va.
P.S.
Šiandien paskaičiau vieną tekstą, nu ir komentarą jūsų, tai ir perskaičiau šitą eilėraštį jūsų. kur kalbate, kad rašėte vakar eilėraštį, ir siūlėte autoriui paskaityti, tai aš ne autorius, kuriam siūlėte, bet paskaičiau. (kartais pamenu patikdavo jūsų tekstai, sakau, paskaitysiu.) :)
idėja tai kaip ir idėja - dvi akmeninės šaltos širdelės, a ne ? jeigu jau į viską žiūrėti alegoriškai - klasika :) Bet eilėraštukas tai prastai parašytas, pradedant nuo pavadinimo ir baigiant sniegu apkamšytas :) 1+