Tarkuoja morkas senas, alzhaimeriu sergantis diedas, galvoja:
Nekenčiu skalbinių, ką tik parneštų iš lauko, sulijusių, kurie kvepia geležimi, kaip tie aparatai, kur masažuoja galvą, su tikslu, kad tu turi pasveikti, o viskas, ką jie daro tai tik spjaudosi geležiniu vandeniu nesušlapindami susivėlusių plaukų, jie bado, smirda, nutrenkia elektra
Narkomanas ištiesia ranką ir duodą surūdijusį geležies gabalą, čiulpk ir nusinuodyk, išpuvusiais dantim nusišypsok, vis tiek nedaug beliko. net ir ta pati dešra, rūkyta, pasenusi, nuo kurios skrandis ima groti, o viduriai lengvai vibruoti gražesnė supuvusi nei
nusipirkta pigi kekšė, iš kurios neliko nieko, tik po sunkios nakties išvirtas sultinys
Beprotybė, kai vienuolės nuogos ima šokti, liesti pirštais jėzaus veidą, susiraukšlėjusiu liežuviu laižyti
o tu nužudęs tris sekundes bėgi palei jūrą ieškodamas savęs ... medžiodamas gyvates, nes daugiau tau nieko nebeliko, tik supelijusi sąžinė ir vyno butelys, nuskilusiu kaklu.
O vis dėl to aš myliu, nes galvot nemoku. Išsimaudę melo upėje išgersime arbatos, kur ant šaukšto koto cukrinės kekšės šoka, net jei tu išeisi, arbatos garais nuseksiu ir rasiu tavo kūną, gerai jei dar šiltą, galėsiu paskutinį kart pabučiuot tą apgamą po kairiąją krūtimi, sujungdamas juos kaip žvaigždynus rasiu kelią pas tave
o sysiodamas pro septinto aukšto balkoną aš dainuosiu tavo vardą aptaškydamas veidą kiekvienam praeiviui, šypsosiuos
ir juoksiuos
nes tai tu, tai mes, tai sapnas