Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Autoriaus, besijuokiančio savo širdyje kūdikėlio, pašnekesys su pasmerktuoju prieš pasirodant autoriaus ese „Trys prometėjizmo apraiškos literatūroje arba Pilnis ir laikas“




Autorius: Tu savyje slepi įniršį, abejonę, žaismą ir aistrą, žodžiu, žaizdrą, kuris, tau jį kurstant tave žudo. Tu bijodamas jo liepsnos jo vengi, bet klastingi ugnies liežuviai gundo jį kurstyti. Tu sąmoningai dangstai savąjį žaizdrą po nesuskaičiuojamu kiekiu uždangų. Šių uždangų numetimas tau yra skausmingas ir lemtingas, nes taip atveri liepsną, kuri pradeda iš lėto tave deginti ir vesti į pražūtį. Tai atsiskleidžia iš tavo akių. Jos žibios, gilios, geidžiančios neatrastų horizontų ir tolių, ir lemtingo prisilietimo prie gyvenimo. Tačiau tuo pačiu jos tūžmingos, nerimastingos ir vengiančios veidų akistatos. Kai tavo dvasia suvirpa - uždanga nukrinta. Trumpai tariant, tu esi pasmerktas. Savęs slopinimas yra tik delsimas sudegti gyvam.

Pasmerktasis: Tik žvilgtelk, šiandien saulėta diena... Rodosi, nuo šiol galėčiau gyventi kitaip. Galėčiau degti, tuo pačiu teikdamas šviesą.

Autorius: Netikša, saulė degdama šviečia, tačiau ji nebijo ant jos užslenkančių debesų. Bene būsi pamiršęs, kiek yra saulių ir kiek yra debesų? O gal tau reikia priminti, kad visos tavo dedamos pastangos yra vėjo gainiojimas tyruose? Bet aš netikiu, kad tu tai užmiršai. Pasaulis taip sutvarkytas jau nuo amžių gūdumos, ir tu tą žinai.

Pasmerktasis: Nepaisant to, kad esu tik pelenai, tęsiu ką sau maniausi. Saulė, nepaisant debesų, kurie pro ją praslenka, nepajudinamai rymo. Kad ir kokie bebūtų debesys - tamsūs ar šviesūs, sunkūs ar lengvi, nešantys grėsmingą audrą ar dykrą gaivinantį lietų – visi jie slenka ir nuolat kinta, tačiau, būdami netvarios prigimties, kažkada išsisemia. Todėl debesies pastanga palikti savo žymę danguje yra bergždžia, nes jie po savęs nieko nepalieka, išskyrus verksmą ir dantų griežimą. Saule ne kiekvienas gali būti vien dėl to, kad  nėra pastebima jokio skirtumo tarp saulės spindulio ir debesies lašo.

Autorius: Saulė nepasitenkina savųjų spindulių šviesa. Tavųjų spindulių sąveikoje su daiktais atsiskleidžia tam tikras daiktų grožis. Pažvelk į vaivorykštę ar į tave palinkusį gėlės stiebelį, ir tuo įsitikinsi. Sukurk vaivorykštę arba palenk į save gėlės žiedą.

Pasmerktasis: Aš pradedu nerimauti. Nejaugi tu nori pasakyti, kad palenktas gėlės žiedpalaikis yra lygus manajam žaizdrui? Kad jis turi mane tenkinti? Ekch... manęs pliūpsnio jiems būtų per daug, o man per mažai...

Autorius: Nusiramink. Jie dar nepasiruošę, tie teisieji ir bedieviai. Prisimink du dalykus. Ko iš karto nepražudysi, tą sustiprinsi. Ir negudrauk, saulužėle, būk sau tiesus ir sąžiningas, antraip spindulį patį savaime laikysi tiesa. O dabar amžiams nešdinkis iš mano akių ir grįžk kaip tas, kurio niekas nematė ir nematys.



Besijuokiančio savo širdyje kūdikėlio žodis skaitytojui



    Ventresaintgris, įteikiu Tau, moksliškasis kreivaminti, artistiškasis pilkasis išdykėli savąją ese, kurią parašiau paakintas demono, įkyriai šnibždėjusio į mano sielą visokiausias dviprasmybes. O, kaip žinia, ex ambiguo controversia nascitur, todėl manau, kad viskas išeis į naudą. Demono idėjos buvo kaip vėjas, stūmęs savo idealais mano sutrūnijusią sąmonės geldelę į nežinią. Buvau kaip Majeris iš „Dievų miško“. Mano siela buvo plati kaip jūra ir visas bet kaip suverstas šlamštas sutilpo joje. Jaučiausi it būčiau apėjęs žemę aplinkui ir ją išvaikščiojęs. Supratau, kad plaukdamas išorinės nežinios jūra, aš iš tiesų plaukiau savaisiais dar nepažintos vidinės jūros plotais. Bet po viso to atėjo metas savyje išvalyti visą šlamštą, o kas iš to gavosi galite pamatyti patys. O jeigu būsite vienas iš tų skaitytojų, kurie iš negalėjimo ar nenorėjimo atsiverti aplinkiniui pasauliui, nebūdami pakankamai nuolankūs, beatodairiškai ir nekantriai ieško argumentų paneigti pasaulio teikiamoms pamokoms ar tiesmukai apimti robespjeriško alpulio ir momentinės interpretacijos nugiljotinuoja tai, kas neatitinka jų ribotos išankstinės nuostatos, pateiksiu vieną palyginimą. Kitatautis šovinistinių pažiūrų žmogui suvokimo riba, kurios jis negali peržengti padaro tai, kas jam yra savaime aišku, įgimta, įprasta ir, natūralu, net nebandydamas to padaryti riba. Kitataučio žmogaus taikus būdas virsta ašmenimis, slystančiais per šovinisto supratimo šydą, dangstantį jo ressentiment'ą. Juk vieno žmogaus išlietas pyktis ant kito žmogaus yra proporcingas pykstančio žmogaus savigarbos kiekiui. Jei šunvočių pritvinkusį žmogų supykdė kilnus žmogus, jis pyktį neretai išlieja ant silpno žmogaus. Kilnus žmogus jam kelia nesuprantamą pagarbią baimę: „Aš tą vyrą mačiau - širdis man drebėjo! Karžygys! Jo dantys - drakono! Išvaizda - liūto! Gerklė jo - maurojantis tvanas! Kakta jo - kaitrioji liepsna! Nėr kur nuo jo dėtis! “ Tas žmogus yra lygiavertis silpnam žmogui, nes jeigu jis būtų kilnus, būtų parodęs savo pyktį kilniam žmogui, o į silpną žmogų, nors ir netvertų savyje pykčiu, nekreiptų jokio dėmesio. Neišrankus atsitiktinis konkurento pasirinkimas kyla iš savigarbos trūkumo, o nepagrįsti kaltinimai ar kritika yra kritikuojančiojo pagalbos šauksmas. Taigi šovinisto pyktis kitataučiams yra pripažinimas, kad jie yra verti jo savigarbos konkurentai. Jeigu žarnyną graužia kirminas, nereikia vogti iš vargšo, kurio skrandį taip pat graužia kirminas, nes valgant po mažą vargšo kąsnelį organizmas nebus užgrūdintas kovai su turčiumi, kuris rengia Lukulo puotą. Be to, nugalėti galima tik save nugalėjusįjį. Bet kas norėtų su tokiu kovoti? Jeigu dar nesi tapęs kokčiu kleptomanu, vieną kartą ir visam laikui mesk šią gudrybę ir išmok į vargšo trupinius žvelgti su pašaipa. O dar geriau jei ir į patį vargšą pradėtum žvelgti su pašaipa. Jeigu pradėsi vargšą ginti nuo turčiaus, tu jo paties akivaizdoje prisipažinsi, kad jam reikia pagalbos ir kad jis pats negali apsiginti. Tai yra dar kartesnis nuodas už tą, nuo kurio buvo ginama. Vargšas apsnūs arba jam užkietės sielos viduriai. Prostitucija neleistina ne tik kūno, bet ir sielos atžvilgiu. Siela neturi būti išnaudojama visų nusivylusių gyvenimu ir jo bijančių paliegėlių, savajame labirinte paklydusių laumių. Tokį sielos produktyvumą reikėtų traktuoti kaip sielos prostituciją. Tad carpe diem, pasikliauk savimi ir stok į kovą su turčiumi tik pats vienas, nes kas liūtui tie šiaudai? Iš pradžių nugalėk pačius stipriausiuosius. Tikri strategai pirmiausiai pašalina stipriausiuosius arba tampa neregiais. Kas mėgsta regint užsisvajoti, tas dar nevertas būti neregiu. Draugu gali būti tik neregys ir tik neregys gali vesti kitą žmogų jo gyvenimo keliu. Kur jūs galvojate vienas kitą nuvestų du regintieji? Į dykrą. Taipogi turime vieni iš kitų mokytis. Martynas Heideggeris yra sakęs, kad ir šiurkščios klaidos duoda kokių nors vaisių. Tad akį žodžiui atverk, vienišas narsuoli arba nusispjovęs į perskaitytus dalykus išmok padoriai griežti dantį ant kito žmogaus ir išmok demoniškų stilistinių gudrybių, kurių mokėjo klastūnė nukirpusi Samsono garbanas, kuriose slypėjo visapusiška, tiek fizinė, tiek ir dvasinė jo jėga.



Trys prometėjizmo apraiškos literatūroje arba Pilnis ir laikas




Kad nenusidėtų poetas, jį reikia kastruoti.
Sėklidžių netekęs, stums dienas jas skaičiuojant.
O Pitagore, mintim galintis iš grindinių paliuosuoti;
Tau jie duoda gyvenimą grandinėm sukaustant.

                                                                  J. Kepleris





    Šiandien, išsivadėjusio sielų kvapo laikais, kai regimybė tapo nepatikima dėl tvirtų jos vertinimo kriterijų praradimo, yra patogu suvesti tam tikrą idėją į privilegijuotą absoliutų nekvestionuojamą centrą, kuris įgauna prigimties arba įstatymo pavidalą, kurio nesilaikymas anot centralizmo teoretikų, yra žmogui nešantis siaubą į širdį, verksmą ir dantų griežimą. Panašu, kad kas turi duonos kepalą, tas yra ir jo kepėjas. Pažymėtina, kad tai yra labai subtilus judesys. O iš kur kyla šis išsivadėjusios sielos subtilus judesys? Subtilumą galima prilyginti šnabždesiui. Šnabždesys įtempia klausančiojo ausis, o rėkimas jas atpalaiduoja. Šnabždesį žmogus pasirenka dėl iškrioktos liūto gerklės. Taigi subtilumo neišvengiamybė prasideda ten, kur esama nusivylimo regimybės teikiamu pertekliumi. Tačiau absoliutaus centro įsteigimas, kaip kultūros, žmogiškosios kūrybos, apraiška, yra svarstytinas dalykas. Pirminė dalyko reikšmė, šiuo atveju, žodžio, absoliutaus centro sąlygos, bėgant laikui ir keičiantis epochoms kardinaliai keitėsi. Archeologiniai tyrimai rodo, kad žmogus yra kilęs iš Afrikos. Čia buvo tinkamos gamtinės sąlygos žmogaus veiklos pažangai, todėl iki tol medžiojęs, rankiojęs, auginęs gyvulius - pradėjo labai primityviai dirbti žemę. Žemdirbystė buvo labai pažangus ir naudingas dalykas, todėl netrukus ji paplito. Jau apie 3 000 m. pr. Kr. įvairiuose žemės kraštuose atsirado javų augintojų bendruomenių. Maisto išteklių buvo pagaminama daugiau negu buvo sunaudojama, todėl žemdirbystė sukėlė žemės ūkio produktų perteklių. Tad reikėjo, kad kažkas būtų atsakingas už jų perteklių. Į jį pretendavo „vadybininkų“ sluoksnis - žyniai arba Senovės Egipto lyrikoje „Raštininkų pagarbinimas“ vadinami „išminčiai raštininkai, pačių dievų senieji įpėdiniai. “ Kad žyniai galėtų lengviau valdyti didelį žemės derlių reikėjo bendros ženklų sistemos. Vadinamąja ženklų sistema tapo raštas. Žyniai tarpusavyje komunikavę paprastiems žmonėms nesuprantamu būdu žmonėms kėlė pagarbią baimę ir jaudulį. Tokiu būdu tarp žynių ir paprastų žmonių atsivėrė didžiulė praraja. Raštas kilo iš pragmatinių paskatų, bet ar galime teigti, kad raštas yra pragmatinis? Ilgainiui praktiškas rašto pobūdis pasikeitė. Žodis atsiskyrė nuo daiktiškojo horizonto ir tapo lanksčiu, abstrakčiu. Be kita ko, nuolatinės kovos dėl išteklių ir teritorijų žmonėse išugdė kitas grupes nurungti padedančių bruožų, tokių kaip bendruomeniškumas ir ksenofobija. Jie susitapatindavo su žmonėmis, turinčiais bendrų bruožų ir izoliuodavosi nuo jų grupės besiskiriančių žmonių. Kalba ir būdavo pagrindinis bendruomeniškumo bruožas. Evoliucijos biologas Mark Pagel teigia, kad jau nuo senų laikų kalba yra išskirtinumo ženklas: „Grupė selepet kalbos vartotojų Papua Naujojoje Gvinėjoje pakeitė žodį, reiškiantį „ne“ iš bia į bune tam, kad skirtųsi nuo kalbančiųjų selepet kalba netolimame kaime. Kita grupė apkeitė visus vyriškus ir moteriškus daiktavardžius – žodis „jis“, tapo „ji“, „moteris“ tapo „vyru“, „motina“ – „tėvu“ ir taip toliau. <... > Kalbos, kaip tapatybės ženklo naudojimas neapsiriboja Papua Naująja Gvinėja. Žmonės visur naudoja kalbą tikrindami, kas yra jų „genties“ narys. Aplinkinių žmonių kalbos ypatumams esame jautrūs, kartais net obsesiški ir nuolat pritaikome kalbą, pažymėdami mūsų grupės išskirtinumą. Labai panašiai, kaip su selepetų kalbos pavyzdžiu, daug rašybos atvejų, skiriančių amerikiečių anglų kalbą nuo britų – tokių, kaip raidės „u“ išmetimas iš žodžių colour, favour, parlour etc – atsirado vos ne pernakt, kai Noah Webster XIX a. pradžioje sukūrė pirmąjį Amerikietišką anglų kalbos žodyną. Jis teigė – „Esant nepriklausoma tauta, mūsų garbė reikalauja turėti nuosavą kalbos irgi valdžios sistemą. “ Mokslininkas prieina išvados, kad „lingvistiniai pokyčiai atsitikdavo bent iš dalies dėl kalbėtojų pastangų apibrėžti savo identitetą. Iš tiesų vykdavo žodžių karas. “
      Nuo šiol padėtis apsivertė aukštyn kojomis. Nuo šiol žodis įprasmino daiktą ir eidavo pirma jo. Tokiu būdu iš daiktiškojo horizonto atsirado pagoniškųjų dievų perspektyva, išsikristalizavusi stabų pavidalu. Senovės Graikijos skulptorius Feidijus sukūrė vieną iš septynių pasaulio stebuklų - Dziauso statulą ne pagal juslinį modelį, bet tik įsivaizdavęs galimą jo pavidalą, per kurį jis galėtų apsireikšti. Buvo tikima, kad gamtoje glūdi Logos arba, kitaip sakant, žaibą Dziausas leidžia sąmoningai ir racionaliai. O racionali būtybė gali bausti prasikaltusiuosius tik peržengus nustatytos tvarkos ribas. Šis antgamtinės būtybės sąmoningumas žmogui kėlė gilių giliausią metafizinę baimę. Kad ir kur bebūtų žmogus, Dziausas griausmavaldis slypėdamas anapus juslinio horizonto gali jį stebėti, o jam prasikaltus ir nubausti. Dėl šios baimės mitologinė pasaulio sąrangos samprata tapo neperžengiama ir priimama be didesnio skepsio. Medinis stabas virto rašto stabu. Be kita ko, ilgainiui antgamtinės būtybės racionalumas ir logiškumas įgavo autonomiją, savarankiškumą. Taip įsivyravo du požiūriai į žmogų supantį pasaulį. Pirmasis požiūris buvo tas, kad anapus juslinio horizonto yra sąmoninga transcendentinė būtybė, kuri dėl savo sąmoningumo yra asmenybe. Kadangi nuo jos buvo atskirtas racionalumas ir logiškumas, ši asmenybė buvo tapatinama su meile. Protas daugumoje religinių mokymų yra neiškeliamas, o meilė - priešingai. Ilgainiui, vieno austrų poeto R. M. Rilkės eilėraščio teigimu, iš daiktiškojo horizonto buvo panaikinti visi stabai, bet jie tapo nematomi, t. y. persikėlė į dvasinį horizontą tapdami žmogaus centru. Tai, visai natūralu, tapo metafiziniu blusturgumi, kur „mikliosios beždžionės“ atkakliai konkuruoja viena su kita dėl valdžios ir galios. Čia vyksta, leisiu sau pajuokauti, stabų rinka. Kiek tikėjimų, tiek kalendoriuje dienų, pažymėtų raudona spalva, kurias reikia švęsti, nors imk ir pasikark tuštybės virve. Paprastas žmogus, neišsiskyręs didelėmis materialaus kapitalo sąnaudomis, kompensavo šio turto trūkumą metafizine verte. Ši metafizinė vertė pasižymėjo tuo, kad ji buvo pavaldi toms pačioms taisyklėms, kurios anksčiau galiodavo tik materialiam kapitalui: jį turi ir paskirsto tik išrinktieji. Taip religija tapo valstybine institucija, kuri stabilizavo rinką – „valstybė yra Dievo žengimas žemėje“. Kas turėjo pakankamai materialaus kapitalo, tie konkuravo tarpusavyje, o kas jo neturėjo, tie pateko į materialinio turto analogą - metafizinį blusturgį, kur „sielų laukia sunkios ir įtemptos varžybos dėl Jo“. Bairono Liuciferis labai įžvalgiai nusako visą žmogaus padėtį: „Jei regimas pasaulis jus apvylė, - / Pasaulį susikurkit savyje / Ir, silpną savo prigimtį užgniaužę, / Pasidarykit dvasios milžinais! “ Abi pusės turinčios nuosavos rinkos nišą buvo patenkintos. O jeigu nebūtų buvę materialaus kapitalo pakaitalo, vargšai, kaip yra sakęs Napoleonas, būtų išžudę turtuolius. Antrasis požiūris buvo tas, kad gamtą valdo beasmenio proto sukurti racionalūs dėsniai, grindžią juslinį pasaulį. Senovės graikų filosofijos žinovas Naglis Kardelis interviu teigė, kad „senovės graikams dievai buvo racionalaus prado instancija, išreiškė racionalumą Visatoje. “ Pasaulį galima paaiškinti racionaliai pagal tikslius apskaičiavimus, nes „gamta - gyva knyga: nesuprasta, tačiau suprantama. “ Todėl su Chalkėdoniška jėga buvo šlykštimasi sąmonėje įsitvirtinusios formų formos susiraukšlėjimu, neproporcingumu ir daugiasluoksniškumu. Neesminga tampa visa, kas yra detraque. O nuosaikumas ir aurea mediocritas yra pagrindinė vertybė ir siekiamybė. Bet racionalumo siekis nebūtinai parodo racionalius žmogaus interesus. Racionalus mąstymas pats savaime negali būti vertybe. Jis laikytinas priemone, įgyjančia vertės tuo atveju, jei ja siekiama išsikelto tikslo. Taigi vertybe gali būti tik išsikeltas tikslas. Kaip žinia, išsikelti tikslai dažniausiai būna neracionalūs. Kaip? Poreikiai eina pirma žmogaus proto, bet ne atvirkščiai. Kaip vertintinas žmogus, kuris savo poreikius išsikelia protu? Žmonės linkę jį niekinti, laikyti nenatūraliu. Racionalizmas tuo ir pasižymėjo, kad jis buvo orientuotas į perteklių. Galop racionalizmas ir iracionalizmas, ateizmas ir teizmas yra dvi vienos monetos, mitinio pasaulėvaizdžio, pusės. „Pagaliau centras – tai naujo universalaus mito ir tradicijos kalbos sukūrimas. “ - kaip yra sakęs Arkadijus Rovneris. Taigi neracionalūs žmogaus siekiai nebūtinai nurodo į neracionalius žmogaus interesus. Šiuo metu kartojama tamsiųjų amžių daryta klaida - bažnyčios sekuliarizacija. Vis silpnėjant religijos ir pasaulietinio gyvenimo įtampai religija išeina iš pačios savęs, derinasi ir prisitaiko prie pasaulietinio gyvenimo. Taip gramatinė kalba tampa artima tiksliųjų mokslų kalbai. Pastebimas gan dažnas reiškinys subjektyvius reiškinius apibūdinti tiksliųjų mokslų sąvokomis. O kas būna tuomet, kai nebėra nustatytos aiškios ribos tarp religijos ir sekuliaraus gyvenimo būdo? Vėl grįžtama prie pagonybės, prie sąmoningai ir racionaliai žaibą leidžiančio Dziauso. Tik Dziauso įvaizdis nėra toks tiesmukiškas kaip anksčiau. Dziausas yra įgavęs racionalaus skepticizmo ideologijos įvaizdžiu. Plečiantis sekuliarizacijai plėsis abejonės ir piktžodžiavimai religijos srityje. Iš nusivylimo žmogus sugrįš prie žemės, prie graikiško atvirumo jai, ją išskaistins nuo racionalistinių ir teistinių „galimų priedų“ ir persiims filotopijos idėjomis. Vakarams trūko Sirijaus gyventojų nuosaikumo, kurie išmintį ir esmę perteikė tuščiu popieriaus lapu. Bet Vakarai jau parašė Lipo Topo testamentą. Consummatum est.
      Aš pasirinkau apmąstyti autentiškumo problemą. Apmąstysiu Pilnį, kaip autentiškos veiksmo formos sąlygą, ir laiką, kaip neautentiškos veiksmo formos sąlygą. Kalbant apie Pilnį jo nederėtų privesti iki absoliutaus centro - ideologijos tarnaitės. Tatai galima paklausti ar apskritai visi reiškiniai nurodo į juos vienijantį pradą? Juokais ar rimtai, ikisokratiko Filandro sui generis hipotezė, kad būties pagrindas yra šūdas, yra atitinkanti Vakarų Europos istorijos patirtį. Tačiau būtų naivu manyti, kad pasaulis yra pradas vienijantis visus reiškinius ir kelti vienio pažinimo daugyje, ir daugio pažinimo vienyje problemą. Dėsnių pastovumas nereiškia jų nekintamumo. Ar protas, pasąmonė, instinktai, galia nėra tik prielaidos, kurios save pagrindžia lygiai taip pat kaip Dievas, pagrindžiamas iš anksto daiktų judėjime įžvelgiamu priežastingumu? Į ką turėtume suredukuoti „Aš“: į Dievą, į protą ar į instinktus? Ar tai nėra tokie patys atspirties taškai, kuriuos žmogus taikė aplinkiniam pasauliui? Ar tas pats „Aš“ nėra ta pati nesėkminga redukcija į kažką nesuvokiama? Ar galime teigti, kad yra ne-žmogus, ne-gyvūnas? Ar galime teigti, kad yra pradžios pabaiga ar pabaigos pradžia, ar pradžia be galo, ar nuolat besitęsiantis galas? Ar pradžioje slypi tam tikra pabaiga ir ar pabaiga gali būti atsitiktinė? Ar tai, kas panašu yra tapatu? Ar galime teigti, kad žmogaus sąmonė apreiškia save pasaulyje per religiją? Jeigu taip, tai ką tai pasako apie patį veikiantįjį? Ar veikiantysis siekia sąmoningumo, ar pasaulio, o gal pasaulio per kurį reiškiasi kitas pradas, per kurį reiškiasi dar kitas pradas ir dar kitas pradas iki ad infinitum? Trumpiau tarus, tai, kas susiję nėra tapatu. Šiais atvejais žmogus lieka paslėptyje ir skendi tamsoje. O viskam kas skendi tamsoje galima pritaikyti vieną matą, nes viskas yra vienoda. Tik įsižiebus šviesai yra pamatomas paskirų dalykų pamatinis skirtingumas, nesuvedamas į jokį absoliutų centrą. Kad ir kiek žmonės turėtų panašumų, kad ir kas juos bejungtų, jie vis tiek turės savo autonomijos neliečiamumą ir nedalomumą. Reiškinių supriešinimo vienas kitam pavyzdys yra Dievo ir žmogaus supriešinimas. Šiuo atveju žmogus neišvengiamai puldavo į kraštutinumus. Jis virš savęs iškeldavo Dievą arba virš jo iškildavo pats. Jis pasirinkdavo sekuliarų gyvenimo būdą arba sekdavo aukštesniojo pasaulio nustatytais tikslų siekimo būdais. Vienintelis jų supriešinimo argumentas buvo laikiškumo aspektas. Žmogaus laikiškumui buvo priešpastatoma Dievo amžinybė. Bet ar šis aspektas yra pakankamas pagrindas juos laikyti vienas kito antipodais? Dievo nužudymo klausimas (ne jo mirties) nėra atsakomas pastatant žmogų į Dievo vietą. Į šį klausimą derėtų atsižvelgti lygiavertiškumo aspektu. Pastangą žengti pirma reiškinio galime įvardinti sokratiškosios pribuvėjos menu, kurio tikslas yra patvirtinti iš anksto rastą tiesą neatsižvelgiant į konkrečią daiktų padėtį. Tos tiesos laikui bėgant keičiasi dėl jų nepakankamumo. Tačiau jų poreikis nemažėja. Tad, nom de Dieu, nesulyginkite mano darbo rezultatų su, tokių belluomo, kaip austrų psichoanalitiko, kultūros filosofo Zigmundo Freudo darbo rezultatais, kuris suabsoliutino literatūros analizės rezultatus iki visuotinio psichės determinizmo ar su lietuvių krikščioniškojo egzistencializmo atstovu Antanu Maceina, centralizavusiu literatūros analizės rezultatus iki istorinio determinizmo, kuris Vakarų Europos dvasią perskyrė į tris antinomines, viena kitai save priešpastatančias ir priešiškas idėjas, per žmogų dalyvaujančias istorijos eigoje, tokias kaip buržuaziškoji, prometėjiškoji ir krikščioniškoji. Poeto Justino Marcinkevičiaus teigimu, žmogus yra viso istorinio vyksmo priežastis ir tikslas, todėl pats žmogus kuria istoriją, o ne atvirkščiai. Žmogus yra nepavaldus jokiam ekonominiam, psichologiniam ar metafiziniam determinizmui. Kaip tamsoje visa paslepiama, taip šviesoje visa išryškėja su trenksmu. Todėl reikia pridurti, kad pokyčių kaita nėra laipsniškas kilimas link tobulumo. Tobulėjimas yra psichologinis nusiteikimas ir būsena. Kuo vikšras yra blogesnis už drugelį? Jeigu vikšras neturi sparnų, tai tuomet kodėl jis lyginamas su drugeliu? O gal juos laikome lygius vienas kitam? O jei vikšras ir drugelis yra nelygūs, tai dar nereiškia, kad vienas iš jų yra geresnis. Minkomas vaškas keičia savo formą, bet argi vaškas keičiasi? Vanduo teka, bet ar keičiasi jo sandara? H2O ir liks H2O. O gal visgi tekant vandeniui keičiasi jo sandara? Pranašas Izajas yra ironišku žvilgsniu pašiepęs laipsnišką kilimą į tobulumą: „Kaip kad didžiuotųsi lazda, kuri juk yra tik medis. “ Medžio drožinys nėra tobulesnis už paprastą medžio pliauską, kaip ir milijonierius nėra geresnis už vargingą valstietį.
      Iš pradžių yra keliamas tikslas, o tik tuomet keliamas klausimas ar šis tikslas, kurio siekiama, gali būti galutiniu tikslu „kur link? “. Tik tada, kai žmogus savo žvilgsnį yra nukreipęs į „kur link? “, viskas tampa palenkta šiam tikslui, vadinasi, visa kita kas nėra šis tikslas yra paneigiama. Žmogaus autentiškumas atsiskleidžia per veiksmo formą. Žmogus, kurio veikimas yra nukreiptas į „kur link? “, yra neautentiškas. „Kur link? “ nepriveda žmogaus prie jo pačio, nes galutiniame tiksle visuomet yra kitas, bet ne pats žmogus. Todėl toks veikimas negali būti autentiškas. „Kur link? “ paneigia ne tik kito, bet ir pačio savęs autentiškumą. Žmogus arba turi peržengti „kur link? “, arba turi „kur link? “ padaryti tik galimu, bet ne būtinu veikimo atspirties tašku. Tarp kitko, žmonės galvodami, kad Dievą pavertę galutiniu savo gyvenimo tikslu, bus tinkamai jį pagerbę ir save įprasminę, klysta. Dievas turi tapti žmogaus partneriu ir draugu. Huainanzi ištaręs, kad reikia save išaukštinti, o Dangaus paskliautę pažeminti, išreiškė dviprasmišką, tačiau teisingą teigimą. Galios valiai filosofas klydo. Galios valia galima tik iškeliant „kur link? “ problemą, paremtą teigimo/neigimo dialektika. Galia valiai, mąstytojo išreikšta per aktyviąją ir reaktyviąją galias, yra loginės prigimties, nes galios valia priklauso nuo iškeltų pozityvių arba negatyvių prielaidų. Žmogus reiškiasi per valią, taigi tiek reaktyvumas, tiek aktyvumas yra lygiaverčiai vienas kitam, nes jie yra nenukreipti į tam tikrą dalyką (gyvenimą, daiktą arba, apibendrintai kalbant, tai, kas yra tikra), bet yra autentiškos veiksmo formos išraiškos, kurios išreiškia žmogų. Bailumas ar drąsa, dorybingumas ar skrupulų neturėjimas yra autentiškos veiksmo formos išraiškos būdai. Galios paskirtis yra siekti valios ir tai nesusiję su jos didinimu ar mažinimu. Nietzsche teigė daugybę skirtingų valios rūšių: galios, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valias. Tarkime, kad žmogus yra izoliuotas į siaurą patalpą, kurioje priešais jį yra sakrali relikvija už kurios yra padėta maisto. Žmogus, savaime aišku, išalkęs pašalins kliūtį ir suvalgys maistą. Bet svarbiausia tai, kad šio žmogaus tikslas nebuvo pašalinti relikviją ar suvalgyti maistą, bet autentiškai veikti. Tiek reaktyviosios, tiek aktyviosios galios buvo priemonė autentiškai veikti. Jeigu žmogus būtų izoliuotas tuščioje patalpoje, argi galėtume teigti, kad šis žmogus sėdės kur sėdėjęs ir jokiais būdais nieko nedarys, nes toje patalpoje nėra daiktų? Ne. Jis vaikščios iš vieno kampo į kitą, pradės šokti, dainuoti, etc. Net jei žmogus pateks į tūkstančio kilometrų ilgio tuščią kambarį, jis vis tiek pasiryš jį pereiti. Net jei jis žinos, kad kambario gale yra akligatvis, jis eis. Ir net jeigu jis žinos, kad nepasieks kambario galo, jis vis tiek eis. Kitas atvejis. Jeigu žmogus danguje išvys milijoną krentančių žvaigždžių, kiek jis galėtų sugalvoti norų? Jei jis ryžtųsi išsakyti vieną daugiausiai svarbos turintį norą, jį, galime neabejoti, sektų kitas noras, nesantis toks ryškus kaip pastarasis, tačiau blankesnis. Šį norą sektų dar kitas noras, pačius kilniausius troškimus pakeis anksčiau, regis, net į galvą neatėję troškimai, ir tai vyks tol, kol pirmasis noras neišbluks ir svajotojui sudarys įspūdį, kad jam norų nereikia. Ar daiktas yra valios postūmis? Ar žmogus siekia užvaldyti daiktą? Atsakau. Žmogaus tikslas yra autentiška veiksmo forma, bet ne daiktas. Todėl žmogaus negalime apkaltinti stoka siekiamojo dalyko, nes vienintelis jo siekis yra jis pats, bet ne daiktas, kuris, kaip buvo teigiama anksčiau, papildo žmogų kokybiškai. Psichologijos mokslas teigęs, kad juo protingesnis gyvulys, tuo labiau jis linkęs apmąstyti veiksmus, kurie jam padeda naudotis daiktais, ir tokiu būdu artėja prie žmogaus, klydo. Taip prie žmogaus gyvulys nepriartės nė per nago juodymą, nes pažinimas netarnauja praktiniams tikslams. „Epe apie Gilgamešą“ pasakojamas epizodas, kaip gyvuliškų polinkių turintis laukinis „vyras – naikintojas“ Enkidu save papildo „kokybiškai“ siekdamas kažko, kas nėra jis pats: „Gyvūnai ateina, vandeniu širdį gaivina, / Ir jisai, Enkidu, kalnuose užgimęs, / Sykiu su gazelėmis šlamščia žolę, / Sykiu su žvėrimis grūdasi į girdyklą, / Sykiu su gyvūnais vandeniu širdį gaivina. “ „Vandeniu širdį gaivina“; „daiktu širdį gaivina“; „kitu žmogumi širdį gaivina“; „visuomenine padėtimi širdį gaivina“; „savybe širdį gaivina“ ir taip ad infinitum... Instinktyvus žvėrių grūdimasis prie girdyklos dėl vandens išreiškia beprasmišką ganymą vėjo ir siekimą kažko, kas nėra pats žmogus. Taip yra sukuriamas baigtinybės, begalinės cerentia konceptas. Mąstoma, kad baigtinybę reikia užpildyti kažkuo, kas nėra pats žmogus. Užpildydamas baigtinybę žmogus mano, kad tobulėja, save „kuria“. Taigi baigtinybės pojūtis yra psichologinė būsena, nusiteikimas.
      Dėl tobulėjimo poreikio savastis tampa įkainota ir niekuo iš kitų parduodamų produktų neišsiskiriančia preke. Tai, kas žmoguje yra tauriausia tampa kapitalu, tačiau ne viskas, ką žmogus savyje turi, yra naudinga, todėl žmogus tampa išskaidytu ir praradusiu savęs paties vientisumą. Jis galvoja, kad ne visi turimi jo sugebėjimai palenkti vienam tikslui: „Mano požiūris į maistą yra krikščioniškas, tačiau kalbant apie politiką nesu toks krikščioniškas“. Tą parodo statistiniai duomenys, parodantys, kad dalis katalikų tiki reinkarnacija. Vienoje internetinėje diskusijoje etikos pagrindu viena šių laikų krikščionė teigė, kad „visos gyvos būtybes turi siela ir jei varle elgsis pagal savo prigimti i dangu eis.. “ Nuo šiol dorybingas žmogus, norintis gauti naudos iš savo dorybingumo gali būti dorybingas. Fas. Tai pateisinama ir skatinama. Jau nuo amžių pradžios Vakarų alchemikų ieškotas filosofinis akmuo, kuris nevertingus metalus paverčia vertingesniais - auksu ar sidabru, yra atrastas. Šiuo atveju, nereikėjo eikvoti net nevertingų metalų, nes tereikėjo paprasto žodžio, kuris, gramatinei kalbai suartėjus su tiksliųjų mokslų kalba, tapo išmatuotas ir įvertintas skaičiu. Žodžio išmatavimas skaičiu yra filosofinis akmuo. Lietuvoje iš savo nervališkojo patepimo uždarbiauja guru Gintaras Lunskis. Jo retorika diskusijose dažniausiai apsiriboja ad hominem tipo argumentais, pereinančiais į asmeniškumus, diskredituojančius oponentą ir jo įsitikinimus, tokius, kaip „kas gerai -kas blogai sprendziu AS ., suka-ai-ti... “; „viska Cia sukeliu -vygdau AS... su tavimi... “; „NE MALK SUDO!!! “; „gausi pe py... da su dankratu ., suprasi ĄĄĄ“ ar „eisit prgaran uz budos zeminima,,,,,,,,. “ Amen. Dixi! Meilę galima įvardinti kaip tiek dvasinio, tiek materialinio kapitalo dalybas. Meilė ir tarpusavio santykiai trunka tiek, kiek užima laiko išnaudoti kito turimą kapitalą. Žmogus praranda savivoką. Jam liko supratimas, kad kažką darė, daro arba darys. Dvasinis žmogaus gyvenimas tampa tam tikra ekonomine strategija. Neesmingi dalykai tampa esmingais, o esmingi dalykai tampa neesmingais. To pavyzdys galėtų būti Dusetų Šv. Trejybės bažnyčios kunigas Salvijus Pranskūnas. Salvijus Pranskūnas savo parapijiečiams įvedė „Bažnytinį mokestį“, už kurį, kai bus surinkta pakankamai lėšų bus restauruojama parapijos bažnyčia. Tarnavimas Dievui ir Jo Žodis tapo įkainoti, įkainoti ne pačia kaina, bet kainos imperatyvumu. „Bažnytinis mokestis“ yra ultimatyvus: kas išdrįs nemokėti šio mokesčio, tie neturės teisės kreiptis į Salvijų Pranskūną tikėjimo ar bažnyčios teikiamų paslaugų klausimais. Netrukus bažnyčia buvo pradėta restauruoti. Bet tokios sąlygos nesutrukdė Salvijui pamaldas laikyti lauke. Vieną kartą šiam horrendum pamaldas laikant lauke, netoliese pravažiavo traktorininkas. Salvijaus veidas persimainė, tapo rūstus ir pasitelkęs visas perfecta eloquentia gudrybes, raudamas nuo savo gorgoniškos galvos gyvates, ir mėtydamas jas į susirinkusius parapijiečius, tarė: „traktorininkas, dirbdamas sekmadienį, neįsidės į savo karstą pinigų! “ Šis traktorininkas išnaudoja sekmadienio laiką pateisinamam tikslui - jis dirba tau, Salvijau. O jeigu jis nedirbtų sekmadienį, tai iš kur jis galėtų gauti pinigų? Ši situacija prilygsta didžio humanisto Balio Sruogos refleksijai apie išvystą iš po sunkios darbo dienos grįžtančią klipatų procesiją. Jis savęs klausia kokios pažiūros, religinės ar politinės, galėtų pateisinti išnaudotojišką elgesį su žmogumi. Matant einančius į pamaldas parapijiečius kyla klausimas ar religinės pažiūros yra pateisinama priežastis išnaudoti žmogų? Ironiška, bet tarp klipatų ir parapijiečių yra tik juos išnaudojančių ideologijų skirtumas. Pamaldos gryname ore nėra blogas dalykas, jas palyginus su nepasaulietiškuoju, šviesai nusidėjusiu, todėl savo akyse matančiu tik tamsą, finansų centru Wall Street‘u. Už tam tikrą mokestį, neretai įvardijamą ir auka, Bedlame vyksta Barmakido Negyvosios jūros obuoliukų vaišės. Taip jaučiąs savo baigtinumą, bet turintis didžių užmojų „vyras – naikintojas“ tampa vartotoju. Vertėtų atsigręžti į pasileidėlę Šamchat, kuri po įnirtingų gyvulių rungtynių apgailestaudama įžvalgiai paklausė Enkidu: „Ko gi su žvėrimis po stepę bastaisi? “ Ką jis turėtų jai atsakyti? Jis turi daug tam pateisinančių priemonių. Viena iš jų yra fetišizmo religijos išpažinimas.
      Senovėje laukiniai tikėjo, kad lazda ir kaulas turi antgamtinių savybių, o šiais laikais tikima bet kokio daikto išskirtinumu ant kurio yra uždėta savyje uždara ir save pagrindžianti etiketė ar kokybė. Šiais laikais ant kultūros reiškinio yra uždėta etiketė „mokslas“, kuri sau palenkia kultūrinį reiškinį, taip pagrįsdama savo egzistavimą. Vartotojas vadovaujasi tokia logika: pirmiausiai pažvelgiama į sukurtą kultūros reiškinį, tada suabejojama juo, galiausiai ant jo yra uždedama tam tikra etiketė ir taip nurimstama. Jis vadovaujasi estetinės refleksijos principais. Jis apmąsto jau sukurtą kūrinį. Tik įdomu kokiais kriterijais mokslas sau palenkia kultūrinį reiškinį, t. y. kokiais kriterijais mokslas imasi vertinti meno kūrinį? Ar mokslas pajėgus iš anksto pasakyti ką kuriantysis kuria dabar? Ką pasakytų psichologas apie pačio seniausio piešinio autorių? Jis gali vertinti tik kuriančiojo apraiškas, tai, kas yra sukurta, bet ne aplinkybes, kuriomis yra kuriamas kūrinys dabar. Kuo psichiatrinis Roršacho rašalo dėmių testas skiriasi nuo meno galerijose kabančių paveikslų? Pasakykite, pozityvūs protai, bent tris skirtumus tarp Roršacho rašalo dėmių testo ir meno galerijoje kabančių paveikslų. Ką psichiatrui turėtų pasakyti meno kritikas? Ar jis psichiatrui turėtų pasakyti tai, ką pats įžvelgė rašalo dėmėje, ar pasakyti tai, ką kurdamas rašalo dėmę įžvelgė pats Roršachas? Kuo tai yra išskirtinesnis meno kūrinys? Galų gale, ką bendro turi menininkas ir jo sukurtas meno kūrinys? Ar galime teigti, kad jie yra vienas kitam tapatūs? Kultūros filosofo Zigmundo Freudo pretenzija prikergti „psichoanalizės“ etiketę ant kultūrinio reiškinio vertintina kaip kūrybinis vertinimo aktas, kaip santykio su kūriniu išdava. Atsakymo kas yra menas ieškoti istorinėje meno kaitoje neverta. Nėra jokios prasmės klausti kokia literatūra buvo vienu ar kitu laikotarpiu, nes istorija susiklostė atsitiktinai. Be to, tam, kad žmogus kurtų istoriją, nebūtina pažinti istorijos. Taigi praktika eina pirma teorijos.
      Au total šiuolaikinis žmogus yra susvetimėjęs ir neturintis ryšio su savimi. Žmogus, kuris yra praradęs ryšį su savimi negali užmegzti su kitu žmogumi tvirto ryšio. Susvetimėjęs žmogus negali užmegzti tvirto ryšio su kitu žmogumi, nes jo žvilgsnis yra nukreiptas į kažką, kas nėra jis pats. Žmogus su tokiu siekiu be didesnių dvasinių išgyvenimų gali paneigti kitą žmogų, nes jis įsitraukia į konkurencinę kovą dėl valdžios ir galios. Žmogaus siekis siekti daikto yra apgaulingas par excellence. Žmogaus gyvenimas yra amžinas procesas, o rezultatas yra nuovargio apimto glebaus proto išvestinis dalykas. Bet kokiame procese irgi galima įžvelgti tam tikrų rezultatų. Tarkime, Sizifas, užmiršęs akmens ridenimo į kalną procesą, galėjo įžvelgti savo darbe rezultatų, kurie jį galėjo nudžiuginti: „aš ridenu šį akmenį į viršukalnę jau trisdešimt metų“. Kai žmogus pasijaučia gerai, jį nejučia aplanko liūdesys, kuris sako: „Tai laikina! “, reiškia, neverta daugiau to siekti, bet iš kitos pusės žmogus galvoja: „Juk dėl to verta gyventi“, reiškia, taip jis jaučiasi save įprasminęs. Tarpusavyje suderinęs laikinumo ir prasmingumo poreikius žmogus tampa nuolankus. Todėl jis užsibrėžia naujus tikslus ir juos realizavęs mano, kad gyvena prasmingai. Kartais žmogus laukia tam tikro įvykio visą savo gyvenimą, bet nesulaukia, todėl iš nusivylimo atsitiktinėse gyvenimo akimirkose jis išgyvena neįgyvendinto įvykio panašumą, todėl jam nepaprastai gera, nors sau ir negali pasakyti kodėl. Tai jį sulaiko nuo nuolatinio proceso beprasmiškumo. Tik ten, kur nėra „kur link? “ yra amžinas procesas. Kiekvienas žmogus prieš kažką veikdamas savęs klausia: kas iš to? Bet ar žmogų kada nors yra patenkinęs išsikelto tikslo rezultatas? Į rezultatą žvelgti praktišku žvilgsniu yra absurdiška. Kokią naudą teikia drąsa? Ji teikia garbę. O kokią naudą teikia garbė? Ir taip ad infinitum... Pradžioje žmogus sužino, kad du plius du yra keturi, kad postmodernistas G. Deleuze nutraukė savo gyvybę iššokdamas per savo buto langą, kad Witgenstein'o nepostmodernistė katė taip pat nusižudė iššokusi per namo langą. Viskas. Rezultatas daugiau jokiu būdu nebegali būti įdomus. O kas būtų, jeigu žmogus save pažintų? Jo santykis su savimi būtų destruksiškas. Jei žmogus išgirsta iš kito žmogaus savo gyvenimo įvykių interpretaciją, daugių daugiausia ką jis gali padaryti, tai išlikti ironišku savęs paties atžvilgiu, mažų mažiausiai kito žmogaus atžvilgiu. Nėra nieko baisiau už laipsnišką pažinimą.
    Jeigu žmogus sužinotų, kad egzistuoja šėtonas, jis jo nebijotų. Kas yra pažintas Dievas? Tamsybė. Pažįstantysis taipogi liktų jam abejingas, reiškia, liktų abejingas ir Jo Žodžiui. Šiais laikais Dievo apsireiškimas per degantį krūmą būtų save tik paslėpęs, nes žmogus nori žinoti, bet ne tikėti. Jis nori žinoti savo tikėjimo ribas jas apibrėžęs žinojimu. Plūstelėję tikintieji už tam tikrą mokestį galėtų pamatyti degantį krūmą ir su juo įsiamžinti nusifotografuodami. O kaip bus apsieita be Dievo advokatų; paviršutiniškų biblinių epizodų traktuočių apie tai, kaip „mes žinome Dievo kelius“; siuvenyrų kioskelių; reklaminių lankstinukų ir brošiūrėlių apie puikų laisvalaikio ir atostogų praleidimą Dievo akivaizdoje? „Nuolaidos tokios pat karštos, kaip ir šventoji apvaizdos ugnis“. „Nuolaidos nuolaidomis, bet mačiau dar vieną patrauklų kurortą. Nuvyksime ten kitais metais. “ Religijotyra yra vagneriškų piktųjų veislės kūdikėlių peštukiškas kapstymasis po jūros krantą ieškant kitoniškos smiltelės ar akmenuko, kurie paliudytų jų išskirtinį žinojimą apie jūros gelmes. Religijotyros propoguotojas popiežius Jozefas Ratzingeris, kaip ta gaiži gatvės primadona, kuri įpratusi meilės guolyje suderinti aistringą dejonę ir išraiškingą kūno plastiką su apmąstymais apie meilės akto teikiamą naudą, meilės prigimtį, ir kokia aplinka geriausia atlikti meilės aktą, mąsto, kad galima suderinti protą ir tikėjimą, ir kad archeologiniai religijos tyrinėjimai, randant bent vieną pranašo kaulelį, sustiprins žmogaus tikėjimą. „Viešpaties šūdas šūdas šūdas“. Jo religijos tyrinėjimai yra gyvesni ir gaivesni už jo tikėjimą. Tikras tikėjimo liudijimas yra gimęs iš pačio tikėjimo, bet ne iš proto. Tikėjimo pagrindimui nereikia jokio papildymo, susijusio ne su pačiu tikėjimu. Kad ir kiek kartų žmogus bandytų istoriniais faktais kompensuoti tikėjimo stoką, jam bus pritaikomas Poncijaus Piloto atvejis. Jam sužinojus, kas yra tiesa, jis sužino, kad jam jos nereikia, nes ji jo nepatenkina. Jam trūksta ne tik dievobaimingumo, bet ir linksmų plaučių. Atsigręžkime į Senąjį Testamentą. Abraomas, visų tikinčiųjų tėvas, gavęs iš Dievo žinią, kad Jis palaimins jo iškaršusią žmoną Sarą ir duos jai sūnų, iš kurio „rasis tautos, ir tautų karaliai kils iš jo“, dievobaimingai parpuolė ant savo veido, tačiau tuo pačiu juokėsi savo širdyje ir sakė: „Argi žmogui šimtamečiui gimtų sūnus? Ir argi devynių dešimtų metų Sara pagimdytų? “ Žvelgiant iš vienos pusės jis buvo dievobaimingas, bet žvelgiant iš kitos pusės jis paneigė Dievo ištarą skeptišku juoku. O kaip elgėsi pati Sara, sužinojusi, kad susilauks vaikelio? Ji paprasčiausiai „juokėsi“, laikydama tokį Dievo akibrokštą „išdaiga. “ O Jam dėl to užsirūstinus ir Abraomo paklausus „kodėl Sara juokiasi, sakydama: Argi aš iš tikrųjų pagimdyčiau, senė būdama? Argi yra kas nors Dievui negalima“, ji labai išsigandusi teisinosi, tardama: „aš nesijuokiau. “ Sara iš pradžių juokėsi iš Aukščiausiojo jai įteiktos žinios, bet vos tik jis jos paklausė „ar yra kas nors Dievui negalima“, ji neatsakė į šį klausimą, bet vietoj jo atsakė tik trumpu teiginiu „aš nesijuokiau. “ Kaip suprasti šiuos dviprasmiškus ir vienas nuo kito nedaugiausiai besiskiriančius Abraomo ir Saros judesius Dievo akivaizdoje? Juose įžvelgiamas Agatoniškai dviprasmiškas santykis su Viešpačiu. Agatonas, pradėdamas pagiriamąją kalbą pirmajam iš dievų Erotui, taria: „Štai, Fedrai, mano kalba, skirta dievui. Sumaišiau joje, kiek įstengiau, kur pokštą, kur rimtumą. “ Juk koks būtų Eroto gyrius, paremtas žinojimu? Juos jungia juokas ištartų Dievo žodžių atžvilgiu, o pates Dievo atžvilgiu juos jungia dievobaimingumas ir pagarbi baimė. Sara neatsakė į Dievo klausimą „ar yra kas nors Dievui negalima“ neatsitiktinai. Jos neatsakymas į šį klausimą jokiu būdu nereiškia nepagarbos Dievui. Ji išliko abejinga tikėjimui žinojimu, bet ne tikėjimui Aukščiausiuoju. Juk būtų visai natūralu, jeigu sena moteris, gyvenime neturėjusi nė vieno vaiko, sužinojusi, kad susilauks vaikelio, skirs visas savo mintis, svajas ir energiją būsimam vaikeliui. Dievas Sarai nesakė, kad jai gims kūdikėlis, kuris ateityje taps karaliumi, nes jai pakako tik žinoti, kad gims vaikas. Juk moteriai visai nesvarbu koks bus jos vaikas, karalius ar bėdžius. Ji mylės jį tokį, koks jis bus. Bet Sara nesusigundė, kad jai gims vaikelis ir tik juokėsi. Kokia stiprybė, nugalėjusi moteriškąjį instinktą! O Abraomui Dievas pasakė, kad jam gims kūdikėlis, kuris taps karaliumi. Kas vyrui iš žinojimo, kad jam gims vaikas? Jam žymiai svarbiau, koks jis bus. Vyrui yra žymiai sunkiau nusigręžti nuo žinojimo, kad ateityje jam gims kūdikėlis, kuris taps karaliumi, negu nuo žinojimo, kad jam gims tik kūdikėlis. Bet ir jis tik juokėsi. Abraomas taipogi išlaikė tikėjimą Dievu, bet ne tikėjimą žinojimu. Būtent todėl Sarai buvo pasakyta, kad jai gims vaikelis, o Abraomui buvo pasakyta, kad vaikelis taps karaliumi ir iš jo rasis tautos. Dievas juos gundė. Jis išmėgino Abraomo ir Saros ištikimybę ir tikėjimo tvirtumą. Taigi, jei žmogus žinotų savo ateitį, visą savo dėmesį nukreiptų į ją ir kurtų įvairiausius planus, kaip būtų galima geriau ją panaudoti, bet ne į Dievą. Būtent todėl žmogus turi išlikti abejingas bet kokiam žinojimui, netgi tam, kurį suteikė pats Dievas, ir atsigręžti į tikėjimą Dievu. Žmogus turi gyventi ir rūpintis šia diena ir tikėti Dievu, nesirūpinant išgyvenimui neskirtais siekiais. Evangelijoje pagal Matą yra skatinama pasitikėti Dievu: „Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime? ' arba: 'Ką gersime? ', arba: 'Kuo vilkėsime? ' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo. “



              I. Aischilo „Prikaltasis Prometėjas“ Prometėjas





      Žodis „Titan“ siejasi su chaldėjų „seitan“ bei hebrajų „HaSatan“, žodžiu su skirtimi, reiškiančia, kad žodis nėra tikrinis ir reiškia „priešgyną“ arba „kaltintoją“. Taigi graikiškąjį titaną galime suprasti kaip Dievo priešgyną ir kaltintoją. Bet ar šis apibrėžimas išsemia ne tokią perprantamą ir ne tokią suprantamą titaniškąją psichologiją? Aristotelis „Poetikoje“ pateikė herojaus sampratą, kurią derėtų apžvelgti. Aristotelis herojišką veikimą perskiria į dvi plotmes: į rutiną, kurioje žmogus anonimiškai, neįsipareigodamas atlieka jam priskirtas priedermes. Rutina žmogus apsibrėžia savo gyvenimą neperžengiamo rato ribomis, kurių jis negali peržengti. Ir juo labiau žmogus leidžiasi suvienodinti savos rutinos ribas su bendresnėmis rutinos ribomis, juo labiau tos ribos tampa neperžengiamomis. Kita plotmė prasideda anapus rutinos ribų. Ši plotmė yra tyro, gryno veiksmo plotmė, neatmiešta rutinos faktais. Herojus ryždamasis peržengti rutinos ribas, ryžtasi eiti pats, nebūti vedamas. Herojus negali pakęsti rutinos, ji varžo jo judėjimą, todėl dažnu atveju jam tenka rinktis, ar šlietis prie silpnų charakterių, vergiškai paklūstančių rutinai, kurie ją garbina, ar pasirinkti žūti. Nereikia abejoti, herojus, esantis anapus rutinos ribų pasirenka veikti, nes priešingu atveju jis nebūtų herojus. Titanas Prometėjas yra aristoteliškasis herojus. Prometėjas, peržengęs Olimpo dievų rutiną, iš dievų pavagia ugnį, kūrybinį pradą, ir ją atnešęs žmonėms susilaukia iš dievų bausmės. Jis yra prikalamas prie Kaukaze esančios uolos. Pabrėžtina, kad Prometėjas dar kitaip vadinamas toliaregiu, kas leidžia spręsti, kad įžvalgumo dėka Prometėjas duotąsias ribas peržengia sąmoningai. Galime teigti, kad jei jis būtų neperžengęs Dziauso rutinos ribų, būtų su ja taikstęsis, niekas būtų nepasikeitę. Taip pat galime teigti, kad Prometėjas galėjo, kai buvo prikaltas prie uolos, pradėti atgailauti, melsti dievų atleidimo, bet jis neišdavė savo pozicijų ir iki pat galo išliko išdidus ir ištvermingas. Jis liko ištikimas pačiam sau. Tik ar jo auka buvo verta jo kančios? Kokia yra jo atneštos ugnies reikšmė žmogui?
    Prometėjo atneštos ugnies, kūrybinio prado, poveikis žmogui yra ne jo slinktis „kur link? “, galutinio tikslo prasme, bet slinktis nuo „kur link? “ į čia esantį pasaulį ir jo apraiškas. Tai kuria savitą žmogaus veikimo būdą ir jo santykį su daiktu. Prometėjo iš Olimpo dievų pavogta ugnis atgręžė nesąmoningą, savęs nesuvokiantį žmogų į daiktą, kurio nesąmoningumas ribojosi ne vien tik su savęs, bet ir su daikto nepažinumu. Anot Schopenhauerio, „materija pati savaime negali išreikšti jokios idėjos. “ Taigi, tuo pačiu galime teigti, kad Prometėjo pavogtos ugnies įteiktis žmogui simbolizuoja ne galutinį tikslą užsidarius savyje kurti fantazijos pamėklių panoptikumą ar gorgoniškai sustingdžius dinamišką tėkmės akimirką paversti ją statiška statula su vienareikšmiu gestu, mintimi ar prasme, ar per ją pakilti į dangiškas aukštumas (kūryba yra estetinio, bet ne religinio pobūdžio ir teikia estetinį pasitenkinimą, bet ne moralinį nusiraminimą, ji nėra asketinė praktika), bet priemonę, kuri žmogui reikalinga tam, kad jis atsivertų tikrovės apraiškoms.
    Žmogus yra susietas su daiktu būtinai, bet jo santykis su daiktu yra tik galimas. Žmogus visada būtinai eina per kelią, bet jam nereikia ypatingo santykio tam, kad jis galėtų pereiti per kelią. Žmogui reikia santykio tik su tais daiktais, kurie jam yra kliūtys, kurie jam trukdo judėti pirmyn, kurie yra jo žvilgsnio lauko centre. Taigi „kur link? “ juda žmogus? Kai šauliui išnyksta taikinys, į kurį jis taikėsi, potencialiu taikiniu tampa kiekvienas ne-taikinys. Kitaip tariant, galutinio tikslo į kurį krypstama neturėjimas apsprendžia žmogų neapibrėžtai daugybei tikslų. Galutinio tikslo turėjimas suponuoja daiktą kaip priemonę galutiniam tikslui pasiekti. Galutinio tikslo neturėjimas suponuoja daiktą kaip tikslą. Kur nėra galutinio tikslo, ten nėra ir priemonių, o kur nėra priemonių, ten viskas yra tikslas.
      Žmogui einant į jo žvilgsnio lauko centrą gali patekti tik vienas daiktas, kuris trukdo žengti tolyn. Žmogus užmezga tam tikrą santykį su daiktu, kurio tikslas yra jį sunaikinti, kad jis galėtų judėti pirmyn. Kai žmogus sunaikina daiktą judama toliau tol, kol į žvilgsnio lauko centrą patenka kitas daiktas. Žmogaus santykis su daiktu yra neigiamas nepaisant to, koks yra santykio su daiktu pobūdis, teigiamas ar neigiamas. Čia nusitrina ribos tarp gėrio ir blogio, nes galutinis santykio su daiktu tikslas yra jį sunaikinti, kad žmogus galėtų judėti toliau. Tokios vertybės kaip meilė, gėris, juokas ir tokios antivertybės kaip neapykanta, blogis ir niūrumas yra lygiavertės, viena kitai neprieštaraujančios vertybės, nes jos yra palenktos daikto peržengimui. Vertybės arba antivertybės yra daikto panaikinimo būdai. Taigi tarp žmonių vyrauja beprasmė kova, kurioje pateisinamos visos priemonės. Pats peržengimas nėra vertintinas jokiu aspektu, nes jis nėra niekuo grystas. Manymas, kad žmogaus judėjimas yra nesavitikslis, kad jis nėra grystas pačiu savimi, yra nepagrįstas.
    Daiktas yra žmogaus veikimo atspirties taškas, identifikuojantis žmogų, nes žmogus savaime yra nesąmoningas ir savęs nesuvokiantis. Kitą žmogus paneigia ir nusavina. Kitas tampa žmogaus „aš“, vadinasi, į kitą negalime kreiptis „tu“, kaip į kažką kitą, nes negalime būti nuo kito atsieti. Kitas yra „mano“. Vadinasi, žmogus kito atžvilgiu būdamas atviras, tuo pačiu būna jam svetimas. Prieiname paradoksą: jeigu „aš“ esu kitas, tai kitas yra mano „aš“. Kitas taipogi paneigia ir nusavina manąjį „aš“. Pasitelkime chronologinį pavyzdį. Knyga - skaitymas - savybė; susitapatindamas su daiktu žmogus parodo, kad jo savastis nekyla iš jo paties. Žmogus negali realizuoti savęs, bet jis turi galimybę realizuoti daiktą. Tarkime, kad X perskaitė pjesę ir pagal ją atliko vaidmenį. Galime teigti, kad X realizavo save, bet taip pat galime teigti, kad jis anonimiškai realizavo perskaitytą pjesę. Bet kaip pelus atskirti nuo grūdų? Daiktas tampa skiriamuoju žmonių bruožu ir tapatybės ženklu. S. Kierkegaardas savajame veikale „Arba-arba“ teisėjo lūpomis ištaria estetui: „tu esi niekas, nuolatos esi tiktai santykiaudamas su kitais, ir tai, kas tu esi, esi dėl to santykio. “ Vaizdinys yra neatsiejamas nuo reginčiojo. Žmogus yra toks koks yra vien tik dėl santykio su regimu vaizdiniu. Būtis yra įdaiktavardintas veiksmažodis. Buvimas yra tam tikras buvimo būdas. Tačiau savaime žmogus neveikia. Jis veikia Kito atžvilgiu. Žmogus yra toks, koks yra vien tik dėl savo santykio su kitu žvilgsnio lauke esančiu daiktu. Daiktas tampa nebe daiktu, bet simboliu, identifikuojančiu žmogų, nors simbolį galime teigti esant kaip žmogaus savybę. Žmogus į save atsiremti negali, jis remiasi į daiktą. Dėl to tampa suprantamas paradoksas, kad nepaisant to kaip dažnai žmogus bekeistų savo drabužius, jie atskleidžia jo asmenybę. Žmogus nei kitų, nei savęs pažinti negali, išskyrus tai, kas yra jo čia-eities atspirties taškas, kuris yra jo žvilgsnio lauko centre esantis daiktas. Žmogaus žvilgsnio lauko centre yra daiktas, o, kaip žinia, šis centras nuolat kinta. Žmogaus horizontas yra daiktiškas, jo veikimas apribotas daiktu, jis savo veikimo negali atsieti nuo daikto, esančio jo žvilgsnio lauko centre. Daiktas, esantis žvilgsnio lauko centre yra absoliutus, žmogus negali regėti anapus žvilgsnio lauko centre esančių daiktų. Šie daiktai riboja žmogaus veikimą. Daiktas riboja žmogų iš anksto jam priskirtomis funkcijomis. Žmogaus supratimas yra daiktiškas ir nuo santykio su daiktu, kuris yra momentinis, priklauso pačio savęs suvokimas. Būtis tuo pačiu yra neišvengiamas buvimas su kitu ir savęs apsibrėžimo, nežinomybės panaikinimo siekis. Ar tai reiškia, kad žmogaus gelmė slypi paviršiuje? Kad savyje uždara gelmė, slypinti viduje, yra iliuzija? Vaizdas, kurį regi pora žmonių, negali apsiriboti vieno žmogaus perspektyva. Vaizdinys taipogi negali apsiriboti ir dviejų žmonių perspektyva. Vaizdas yra vertinamas kelių žmonių. O subjektyvūs simboliai priimti daugumos žmonių objektyvuojasi. Objektyvūs simboliai atsiskirdami nuo pačio žmogaus tampa priimtinais elgesio modeliais. Žmogus reprezentuodamas tam tikrą simbolį reprezentuoja patį simbolį, bet ne save. Patys vertinimai negali būti tiesa, tačiau vaizdinys, kurį jie vertina, yra tiesa. Kitas vaizdinio vertinimo niuansas yra tas, kad jis nustelbia sąvokinį mąstymą, kitaip tariant, vaizdas eina pirma sąvokos. Vertinimo matu tampa pats vaizdinys, bet ne sąvoka, kuria norima vertinti vaizdinį. Taigi imamasi vertinti vaizdinį, bet ne sąvoką. Tai nėra kokybinis, tačiau kiekybinis regėjimas. Kai pirmenybė teikiama vaizdiniui, bet ne sąvokai, objekto pažinimui teikiama daugiau svarbos nei pačiam objektui. Tokio pažinimo dėka pažinimas tampa perspektyvistinis, gožiantis patį objektą. Nietzsche, kritikavęs proto reikšmę gyvenimui, pats pakliuvo į jo pančius. Jam pažinimas ėjo pirma žmogaus. Dekarto cogito ergo sum principas patenkino Nietzsche‘ės protą, bet ne egzistenciją. Nietzsche pasiliko dekartiškojo cogito ergo sum ribose. Nietzsche‘ė suskaldė Pilnį. Nietzsche‘ę žmogus domino kaip funkcijų ir faktų visuma, bet ne kaip vientisa egzistencija. Taip daiktas neteko svorio. O žinant, kad protas negali stebėti objekto iš anksto jam nepritaikęs tam tikro vertinimo, galima prieiti išvados, kad tikėjimas yra geriausiai paremtas žinojimas. Tūkstantkampis nėra matomas, todėl negalima sakyti, kad jį sukūrė Dievas, nes jo nematome. Galima teigti, kad Dievas sukūrė tik regimus daiktus, kaip keturkampį, taigi, prieiname prie tos išvados, kad tikėjimas yra geriausiai paremtas žinojimas. Tikėjimas yra geriausiai prielaidomis paremtas žinojimas apie regimus dalykus. Tikėjimą reikia atskirti nuo patiklumo. Patiklus žmogus tiki neparemtu žinojimu, o tikinčio žmogaus tikėjimas yra paremtas tinkamu žinojimu. Juk būtų absurdiška teigti, kad tūkstantkampį sukūrė Dievas. Protas suteikia tam tikrą veikimo daikto atžvilgiu pobūdį. Reiškinio negalima suvesti į jo pasireiškimą, nes pasireiškimas kaskart skiriasi. Taigi su vis nauju žvilgsnio lauko centre esančiu daiktu žmogus tampa vis nauju žmogumi. Aristotelio tapatumo principas A = A yra oksimoronas. Save sutapatinęs su savo veikimo atspirties tašku žmogus manosi veikiąs pagal savąjį „aš“. Tačiau žmogus gali stebėti savąjį „aš“ vien dėl dėl to, kad jis save atsieja nuo to, kas buvo jo veikimo atspirties taškas. A = A, B, C, D, E, F yra tiesa. Pasirinkimas nenurodo kas yra pasirenkantysis, bet nurodo į patį save. Žmogus yra ne ribota būtybė, bet daiktu apsiribojusi būtybė. Žmogus neturi jokios iš anksto suteiktos vidinės duotybės. O kas neturi iš anksto suteiktos vidinės duotybės, tas neturi ir paskirties. Nereikia būti it užsklęstoms užuolaidoms. Nereikia matyti vien tik vidaus arba išorės ir nereikia daryti perskyros tarp vidujybės ir išorės. Žmogus gali paprieštarauti, teikti prioritetą vidujybei ir tarti: „Didis išminčius užmerkęs akis žvelgia į savo vidinį pasaulį“. Vidinį pasaulį? Juk žmogus gali suvokti save tik per pamatytą daiktą ir kalbą, kuria yra išreiškiamas santykis su daiktu, o tai yra santykio ne su vidujybe, bet su išore pasekmė. Austrų poeto Reinerio Marijos Rilkės gyvenimo epizodas, kai jis dirbo garsaus skulptoriaus Rodino sekretoriumi, yra svarbus. Rodinas Rilkę priartino prie svarbių įžvalgų. Filosofas Vincas Kazokas straipsnyje „Reiner Maria Rilkė“ traktavo šio laikotarpio įtaką poeto kūrybai kaip nebylios materijos kalbą: „Dar kas labai charakteringa Rilkės šio periodo kūrybai, tai meno kūrinių atkūrimas žodžiu. Tai yra jo santykiavimo su Rodin'u rezultatas. Tos visos nuostabiausios senovės skulptorių, Mykolo Angelo ir Rodin'o statulos, ligi šiol kalbėjusios savo nebylumu, dabar jos aiškiai prabyla Rilkės trapiu ir magišku žodžiu. Jisai pastebi, kad kiekvienas kūnas, pakeitęs savo padėtį ir vietą, jau nėra tuo pačiu, kuo jis buvo anksčiau. „Ranka uždėta kitam ant peties, kaip vaizdžiai interpretuoja Siegfried Kaverau savo knygoje „Rilke und George“, jau ji nepriklauso visiškai tam kūnui, nuo kurio ji atėjo: iš jos ir iš to daikto, kurį ji paliečia arba paima, gimsta naujas daiktas, kuris dar neturi savo vardo ir kuris dar niekam nepriklauso. “ Todėl Rilkei judesys, mostas, pozicija turi tokios pat reikšmės ir vertės, kaip skulptoriui. “ Žodis tampa priklausomas nuo judesio, mosto ir veiksmo formos. Per tokio pobūdžio žodį žmogus save suvokia. Žmogus save suvokia per veiksmą, kuris kai Prometėjas dar nebuvo atnešęs ugnies, anksčiau nieko nereiškė. Tad keliamas klausimas kur žmogus eis yra pagrįstesnis už klausimą kodėl jis eis. Prieiname prie tos išvados, kad žmogus tampa daikto centru. Bet ne daiktas yra žmogaus centras. Taip padaromas koperniškasis žmogaus poslinkis nuo savęs, kaip centro, į buvimą kiekvieno žvilgsnio lauko centre esančio daikto centru. Taigi, praktika eina pirma teorijos.
      Veiksmas yra žmogaus esmė. Kas yra žmogus priklauso nuo to, kaip jis reiškiasi. Todėl neveltui žmogus linkęs daiktams pavadinimą suteikti pagal tai, kaip daiktas apsireiškia. Žodis kaltuvas kilo nuo žodžio kalti. Žodis keptuvė kilo nuo žodžio kepti ir pan. Žmogus yra apibrėžiamas tam tikra čia-eities veiksmo forma. Žmogus būna darydamas. Todėl žmogų geru galime vadinti tik tą mažą sekundės dalį, kai jis daro dalyką, kurį priimta vadinti geru. Veiksmą, kurį atlieka žmogus, žmogaus dėmesys sukoncentruoja ties savimi ir tai paverčia „aš“. Žmogus kreipdamas savo žvilgsnį nuo savo žvilgsnio lauko centro link kito žvilgsnio lauke esančio daikto, kuris tampa nauju žvilgsnio lauko centru, išgyvena save kaip neapibrėžtą, išskydusią egzistenciją. Tai yra ribinė patirtis, nes perėjimo momentu nėra kažkas suvokiama. Tuo pačiu žmogus negali suvokti ir savęs. Kokiu laiko tikslumu prie vieno pridėję vieną gauname du? Kaip galimas dviejų skaičių perėjimas į atsakymą? Kaip galimas įkvėpimo perėjimo į iškvėpimą momentas? Kokiu laiko tikslumu būtis pereina į nebūtį? Ar yra toks tikslus laikas, kuris galėtų apskaičiuoti perėjimą iš čia-eities į at-eitį? Tarp pra-eities - čia-eities - at-eities kyšo praraja, nes čia-eitis negali nė į vieną iš jų pereiti. Todėl pra-eities ir at-eities nėra; yra tik čia-eitis. Didysis „Tarp“. Ką žmogus suvokia tuo metu, kai jis savo žvilgsnio lauko centre neturi jokio daikto? Ar žmogus tuo metu gali save suvokti? Ar tuo metu žmogus gali turėti tikslą? Ir ar žmogui tuo metu gali kilti vaizdinys? Bet žmogus sau taria: „jeigu „Tarp“ nieko nesuvokiau, nepamačiau, veikiausiai tai bus Niekis“. Bet „Tarp“ nėra naikinimo poreikio, kuris būdingas Niekiui. Žmogus gali kalbėti tik tuomet, kai jo žvilgsnio lauko centre yra daiktas. Tik per vaizdinį ir kalbą žmogus gali suvokti save. Galbūt skambės keistai, tačiau kiekvienu galvos kryptelėjimu žmogus peržengia ribą.
      Kas atsiskleidžia „Tarp“? „Tarp“ nieko nėra, bet taipogi nėra ir naikinimo poreikio, vadinasi, tai nėra Niekis. „Tarp“ atsiskleidžia Pilnis. Kas yra Pilnis? Jis yra žmogaus visuma. Žmogaus visuma, išreikšta per veiksmo formą yra tobulumas. Žmogus yra pasmerktas būti tobulu, nes žmogaus vidus nesąs nei kiekybinis, nei kokybinis. Priešingu atveju turėtume manyti, kad jis kryptingai juda link kažko, taip didindamas arba mažindamas savo vidines kokybes ir jų pasireiškimą iki visiško jų išpildymo. Bet ar galime teigti, kad kitas žmogus tobulėja? Tik lyginant tam tikrus paskirus kito žmogaus poelgius galime pasakyti, kada jis buvo geresnis. Tad kaip galime teigti ar žmogus tobulėja? Žmogui pakanka pačio savęs. Jis siekia kažko ne dėl stokos, bet tam, kad išreikštų Pilnį. Pilnis yra išreiškiamas praktika be teorijos, nes veiksmo forma yra išreiškiama žmogaus visuma, o ne tam tikra idėja. Tobulumo nedera sieti su greičiausiai nubėgtu distancijos nuotoliu, grožio konkurse laimėtu titulu, išganytų avelių skaičiumi, būdo ypatumais ar antžmogiškais sugebėjimais. Geriau nelygu tobuliau. Tobulumas yra autentiškumas. Kai žmogus žvelgia į gaublį, jis neišskiria kažkokios gaublio dalies, nes tada būtų paneigta gaublio visuma teigiant, kad paskira dalis yra išskirtinesnė už visumą. Tuo atveju teigtume, kad gaublio dalis yra išskirtinesnė už visumą. Tai yra prieštaravimas. Kaip žmogus, kuris nežino kas yra meilė gali siekti kito žmogaus meilės? Kaip nepatyręs meilės žmogus gali siekti meilės? Jis jau turi mylėti, vadinasi ir turėti meilę. Jeigu žmogui trūksta valios, tai kokiu būdu jis gali siekti didesnio valingumo? Kitaip tariant, kaip silpnesnis žmogus gali nugalėti stipresnį?  Ar valingumo įgytumas priklauso nuo išorinių aplinkybių ir situacijų? Kaip žmogus nežinodamas kas ir kaip gali to siekti? Jis turi žinoti ko siekia dar prieš tai patirdamas, nes kaip galima kažko siekti nežinant kas tai yra ir kaip tai realizuoti? Žmogus turi iš anksto žinoti kas ir kaip, reiškia, tai turėti dar prieš įgyjant juslėmis. Siekimas atsiranda dar prieš jo siekiant. Todėl sąmonės veikla yra patyrimo sąlyga. Tai reiškia, kad be sąmonės veiklos negalimas joks patyrimas, bet ne atvirkščiai, t. y. be patyrimo negalima sąmonės veikla. Žmogus gali dar neįgijęs patirties ją kvestionuoti. Vadinasi, žmogus yra neišvengiamai sąmoningas, o jo sąmoningumas apsireiškia per abejonę. Tik sąmoningas žmogus gali sau įsakyti matyti ar užsimerkti, pažinti daiktą ar jo nepažinti. Jeigu žmogus būtų nesąmoningas, jis galėtų pats save pakutenti. Taigi abejonė apsireiškia pasirinkimo alternatyva arba, kaip pasakė Husserlis, per „esminę galimybę“. Kur yra abejonė, ten yra ir pasirinkimas, o pasirinkti gali tik pats žmogus. Užsimerkiama arba pažįstama tik tuomet, kai yra galimybė užsimerkti ir pažinti. Šios nuovokos turėti galimybę žmogui užmiršti nevalia. Ar galima išreikšti Pilnio dalį, o kitą dalį pasilikti rezerve? Bet ir šiuo atveju dalis būtų pripažįstama esant geresne už visumą... Veiksmo forma išreiškia Pilnį. Veiksmo forma būdama autentiškiausia kūryba yra savęs apibrėžtumo siekis, kompensuojantis savęs neapibrėžtumą. Autentiškų veiksmo formų srautas nėra fragmentiškas žmogaus pasidalijimas, bet savęs, Pilnio, išraiška. Vienu metu vanduo negali būti ir verdantis, ir šaltas, tačiau vandens reiškimasis nėra fragmentiškas, bet vientisas. Vandens sandara, H2O, vandeniui būnant skirtingose sąlygose, liko ta pati, kaip ir anksčiau. Juk jeigu žmogus eidamas keliu neštųsi šūsnį popierių ir staiga atsigręžęs pamatytų, kad vienas iš jo nešamų popieriaus lapų yra nukritęs, argi jis negrįžtų viso nueito kelio tam, kad jis įsitikintų ar nėra išmetęs dar? Manau, kad taip, nes be dalies nebūtų visumos. Pilnis, būdamas į nieką nenukreiptas, nes jis yra Pilnis, žmogaus dėka kisdamas rymo. Taip jis įgauna meilės, gėrio ar blogio pavidalą, kas sukelia baigtinumo ir nukreiptumo į kitą iliuziją. Kodėl žmogus pritaiko Pilniui vertybinę plotmę? Vertybinė plotmė prasideda ten, kur žmogus siekia to, ko jis neturi arba siekia susigrąžinti tai, ką jis buvo praradęs, vadinasi, buvo turėjęs. Vertybinė žmogaus orientacija atsiskleidžia dalybose. Kai žmogui reikia padalinti dalyką per pusę, jis dalyką padalins taip, kad kitam žmogui duos daugiau negu sau arba mažiau negu sau. Remiantis žymiu XVIII a. estetiku, vertybinė žiūra į gyvenimą neturi prasmės. Jo teigimu, vertybinė žiūra yra skirta trumparegiams, kurie nešioja akinius su dviem skirtingais stikliukais. Vienas stikliukas „viską didina iki milžiniškų dydžių“, o kitas „iki tokio paties laipsnio mažina“. Nešališkos dalybos negalimos. Kur prasideda vertybės, ten prasideda ir nelygybė. Tik nešališki žmonės gali būti lygūs vienas kito akivaizdoje. Vertybės ne tik neturi prasmės, bet yra ir neautentiškos. Vertybės yra neautentiškos tuo, kad žmogus, kaip neišvaizdi koketė, siūlo išdalinti savo sielą pirmam sutiktam žmogui, nes jis ieško patvirtinimo ir garantijų iš išorės, kad jo siela yra gera. Šiuo atžvilgiu jis sutinka užsiauginti daugybę skirtingų odų, pasirinkdamas būti neautentišku. Bailys įgavęs drąsos trumpam užmiršta, kad jis yra bailys. Drąsaus žmogaus drąsa slypi ne pačioje drąsoje, bet jame pačiame, t. y. jis yra nepriklausomas nuo prisilietimo prie drąsos, kas reikštų, kad jis yra bailys. Suvokęs savo tobulumą žmogus gali paneigti etiką - drąsą, būdamas bailiu ir būti drąsiu, paneigdamas bailumą. Pilnis slypi žmoguje, todėl prisilietimas prie vertybinės plotmės, kas yra nukreipta į kitą, galimas tik iš išorės, bet ne iš vidaus. Pilnis nėra į kažką nukreiptas. Kaip bebūtų gaila, žmogus dėl valios stokos negali atsiverti savajam tobulumui ir jį išreikšti, nes platusis pasaulis žmogų riboja. Žmogus nesikeičia, keičiasi tik aplinkybės, kurios slopina arba suteikia galimybę atsiskleisti. Vienas senolis man papasakojo vieną legendą. Žmonės sudaužė įvairiausiais raštais išmarginą vazą, kurioje teliūskavo neapsakomai skaistus vanduo. Visi išsigraibstė vertingiausias ir gražiausią raštą turinčias vazos šukeles. Vaza buvo tokia didelė, kad visi dar spėjo sau prisipildyti po vieną didesnį ar mažesnį indą vandens, vieni švaresnio, kiti, deja, jau sumišusio su žemėmis. Dabar kiekvienas žmogus turėjo po dalelę tosios vazos ir dalelę tosios vazos vandens. Bet to jiems nebuvo gana, nes juose viešpatavo kova. Vieni iš jų buvo jau susenę, o kiti visai jaunučiai, bet visi gyveno tik vieną kartą, o jų žvilgsnis nebuvo labai platus. Todėl netrukus dauguma iš jų paskelbė, kad jų turima šukelė yra pati geriausia ir vertingiausia iš visų kitų šukelių. Vieni tai teisino išskirtine šukelės rašto forma, o kiti šukelės dydžiu arba forma. O dar kiti apipylė vandeniu save arba savo, arba kitų šukeles. Kiekvienas tikįs tik savo šukelės verte ir daugiausiai ką jie gali padaryti, - tai ieškoti šios vertės šalininkų, sujungti kelias arba keliolika šukelių, anksčiau buvusių viena kitos dalimi. Šukelių raštas ir formos įgaudavo apibrėžtesnę, daug gražesnę ir tikslesnę formą. Tai jiems buvo pernelyg nuostabu ir atrodė, kad to turi pakakti; o mažiausiai, - į likusias šukeles žvelgti su instinktyviu nepasitikėjimu. Jie buvo panašūs į keturis žmones, kurie iš skirtingų pusių stumia didžiulį akmenį. Nė vienas iš jų nenutuokia kas yra kitoje akmens pusėje, bet jie vistiek stumia. „Veikiausiai tai priešas“. Tarp visų žmonių užvirė konkurencinė kova. Nė vienam iš jų nekilo į galvą klausimas, „kodėl mes sudaužėme vazą? “ kodėl mes išsigraibstėme sudužusios vazos šukeles? “ kodėl mums nepakako vien tik turėti vazos šukelę? “ „Ar mes esame pajėgūs sujungti turimas šukeles į vientisą vazą ir į ją supilti likusias vandens atsargas? “ O kas gi bus tie pajėgieji, jei ne tie, kurie kiekvienoje vazos šukelėje įžvelgs vazą, bet nelaikys šukelės vaza...
      Žmogaus pagrindas yra ne Tabula Rasa, bet greičiau peršviečiama, pralaidi ir perskverbiama koštuvė. Tabula Rasa yra analogiškas reiškinys tokiam gamtos reiškiniui kaip pelkė. Pelkė susidaro iškritus nemažam kritulių kiekiui, o menkas jų išgaravimas yra palankus susidaryti pelkėms. Jos susidaro ten, kur negiliai slūgso gruntiniai vandenys ir vyrauja molingos, vandeniui nelaidžios uolienos. Bet ar visi vandens telkiniai yra tokie patys kaip ir pelkė: neišgaruojantys iškritusių kritulių ir su dugnu, kuris tuos kritulius renka? Manau, kad ne. Pelkė yra nesveiko vandens telkinio ligos simptomas, kaip Tabula Rasa yra nesveiko žmogaus ligos simptomas, o ne iš anksto suteikta duotybė. Tik menkadvasiui žmogui bet kas gali daryti įtaką ir jį keisti. Pelkė yra gera terpė veistis įvairiausioms rupūžėms. Viena jų rūšis yra psichiatrai. Atvykus pas psichiatrę, tą etiškąją prostitutę, dėl man išrašytų neuroleptikų vartojimo nutraukimo, vienu metu ji retoriškai manęs paklausė kas ji yra ir, nespėjus man sureaguoti, šypsodamasi jausdama galią, išsitraukė ant kaklo kabėjusią kortelę, kurioje buvo užrašyti jos pavardė, įstaiga, kurioje ji dirbo „Rokiškio psichiatrinė ligoninė“ ir darbo valandos. Ji rankose laikė pažymėjimą, savaime legitimavusį jos darbo metodus paciento atžvilgiu. Ji kurį laiką žvelgė į mane, jausdamasi galį nulemti mano psichinės sveikatos būklę, kurią aš galėjau tik pripažinti. „Dabar aiškiau su kuo tu susidūrei? “ Tą akimirką joje nebuvo nė lašelio humanistiško susirūpinimo psiche. Apgailestaudama ji man pasakė: „Pirmas žingsnis yra pripažinti, kad sergi“. „Pripažinti? “ Jie nori, kad žmogus pripažintų ligą, bet ne ją prisipažintų. Juk žmogus kitam prisipažįsta, ką laiko savo širdyje, bet ne pripažįsta. Prisipažinimas yra giliausiais išvidiniais ryšiais paremtas vidinio gyvenimo išsakomumas, kuriam reikia daug valios pastangų. O pripažinimas, priešingai, yra niekuo neįpareigojantis formalus pasakymas. Žmogus gali pripažinti bet ką, o prisipažinti tik nedaugelį dalykų. Viduramžiais inkvizitoriams rūpėjo tik išgirsti žmogaus pripažinimą, kad jis buvo ragana arba raganius, bet ne prisipažinimą. Tuomet pripažintysis, kad jis yra ragana arba raganius būdavo sudeginamas ant laužo. O šiais laikais psichiatrams rūpi tik žmogaus pripažinimas, kad jis sergąs psichine liga. Tuomet jis yra dvasiškai ir fiziškai suluošinamas. Raganų, kaip ir psichinių ligų nėra, nes yra tik žmonės, kuriuos vadiname raganomis arba psichiniais ligoniais. Smegenys yra organas, todėl jos gali sirgti. Protas nėra joks organas, todėl jis negali sirgti. Psichinės ligos yra nesuprastas žmogaus elgesys, nesiderinąs su visuomenėje priimtomis normomis. Todėl žmogų, peržengusį visuomenės normas ir priimta laikyti nesąmoningu. „Antras žingsnis pasakyti, kad sergi“. „Aš sergu“. „Trečias žingsnis suprasti, kad pripažinai sirgąs, bet ne prisipažinai sirgąs“.
    Žmogaus, kurio pagrindiniai poreikiai yra kūryba ir kultūrinė savišvieta, visai natūralu, daug laiko praleidžia vienatvėje. Jis puikiai apsieina be visuomeninio gyvenimo teikiamų malonumų, malonių ir privilegijų. Bet ar šie poreikiai turi pakankamo pagrindo, kad jis serga? Ar kūryba turi mažiau pagrindo egzistuoti žmogaus gyvenime negu bendruomeninis gyvenimas? Ar kūrybos teikiamas dvasios pakylėjimas turi mažiau pagrindo egzistuoti negu bendruomeninė šiluma? Tada ji man pasakė: „Reikia džiaugtis gyvenimu ir jį mylėti“. Bet juk kuriant gyvenimas yra išgyvenamas kuo intensyviausiai. Kūryba yra pati tikriausia gyvenimo meilė. Gyvenimo nemylintis žmogus nekuria, bet tik rašo knygas, rimuoja eiles, komponuoja muziką, etc. Šopenhaueriškai tariant jis kuria formą be idėjos. Bet galbūt aš nesupratau ką ji norėjo tuo pasakyti. Galbūt turėjau suprasti, kad gyvenimo meilė yra ėjimas į susibūrimus; priešingos lyties atstovo išsirinkimas; pokštavimas; flirtas; su (si) žavėjimas; susiporavimo ritualai; lėkštas optimizmas - menki džiaugsmai. Yra dvi žmonių kategorijos: apšviestieji ir vedini šviesos. Dažnas eina keliu, kurį apšviečia žvaigždę, tačiau mažuma seka žvaigžde, kuri apšviečia kelią. Vedinasis šviesos yra laikomas vienišu klajokliu, kuris apšviestųjų dėka įgyja neigiamą konotaciją. Apšviestieji linkę vedinuosius šviesos prilyginti su savimi, nes jie regi jų ėjimą keliu, tačiau nemato pačios žvaigždės, kuria jie seka. Jie teigia, kad jie yra kitoniški, bet vienaip ar kitaip grįšiantys prie to paties. Apšviestieji juda bergždžiai be jokios krypties, be tikslo, zigzagais į niekur. Visa, ką jie daro, tai keičia savo judėjimo trajektoriją. Apšviestieji ir vedini šviesos yra lygūs tuo, kad sekimas viena žvaigžde iš miriadų žvaigždžių, esančių dangaus skliaute, yra toks pat beprotiškas aktas kaip nuolatinis beprasmiškas ėjimas keliu. Vedinasis šviesos yra kūrėjas. Kūrėjas nuo vidutinybės skiriasi tuo, kad kūrėjas su savimi atsineša, tam tikrą Tiesą, tam tikrą pasaulio aiškinimą, kitaip tariant, kūrėjas atveria būtį. Jis yra Dievo pasiuntinys ir nuolatinis budėtojas, budriai laukiantis Jo Žodžio, kuriam jis yra it paskutinis ir vienintelis parašytas žodis, kuriuo jis galėtų apreikšti savo buvimą. Kūrėjui nereikia galvoti kokia tiesa atveriama kūrybos procesu, jam tereikia ja sekti visai kaip Abraomo tipo menininkui, estetiškajam riteriui. Dera sustoti ties ta Tiesa, kurią per meną apreiškia šėtonas. Kaip turi elgtis žmogus, per kurio kūrybą apsireiškia šėtonas? Juk kūrybai, įkvėpiamai Dievo savaime paklūstama, neklausiant nei kas, nei kaip. Šios bereikalingos dvejonės, bet ne klausimai tik apsunkintų patį kūrėją. Tuo tarpu į šėtonišką kūrybą nesileidžiama stačia galva ir klausiama: ar į ją derėtų žvelgti kaip į duotybę, kuriai turima paklusti ar kaip į reiškinį, kuris yra nepageidautinas, vadinasi, kaip į reiškinį, kurį vienaip ar kitaip reikia užslopinti? Tuo tarpu vidutinybės kūryba yra savyje uždara, ji nėra į kažką nukreipta, ji kartu su savimi neatneša jokios Tiesos. Vidutinybė atsineša tiesą pati iš savęs. Vidutinybė po sekinančios dienos ar apviltos savimeilės, vedina sielos higienos poreikio ištuština savo sielos vidurius popieriaus lapo išvietėje ir jai nuo to palengvėja. Tuo tarpu poetas par excellence kaskart kurdamas užsideda vis daugiau būties atverties naštos gali pražūti. Nepaisant to jis eina tolyn. Kalbant apie menu atsiveriančią būtį, verta pakalbėti apie meno poveikį žmogui. Meno kūrinys kalba apie realias, gyvenimiškas situacijas, kurios įbloškia žmogų ties būties akivaizda, ties esmingais gyvenimo dalykais, ir jį priverčia pasirinkti, tuo pačiu skatindama keistis, ugdyti save. Menas žmogų išbloškia iš kasdienio pasaulio ir panaikina visus atspirties taškus, visus pažinimo procese įgytus pažinimo būdus, ribas, kuriuose vyko mąstymo procesas. Menas yra orientuotas į grynąją egzistencinę plotmę, kuri yra kažkas priešinga praktinei, protu reflektuojamai patirties plotmei. Apsisprendimo, kurį suteikia menas nederėtų lyginti su apsisprendimu, kurį suteikia protas. Protas suteikia galimus pasirinkimo variantus, tačiau jis nepasako kurį iš pateiktų variantų derėtų pasirinkti. Protas neskatina keistis, nes jis žmogaus neįbloškia į to apsisprendimo, kurį ryžosi apmąstyti, akivaizdą. Protui yra vienodai potencialios visų apmąstomų atvejų galimybės.
      Daugelis kūrėjų mato ryškią žvaigždę, kuria seka savąja kūryba iki pat galo. Jos ideologiškai angažuoti žmonės, tokie kaip psichiatras, nėra matę, jie sugeba pamatyti tik tai, kaip jie ją seka, bet ji nemato pačios žvaigždės. Jiems derėtų atsikirsti: „Jums praverstų išmokti pakelti galvą, kad galėtumėte išvysti žvaigždę, kuria aš seku“. Bet jiems kiekvienas kūrėjo judesys yra tik simptomas. Neveltui neurologė E. Taylor sakė, kad „vienas iš netikėtumų gali būti, kad išvysime žmones, turinčius tam tikrus įsitikinimus, kaip žmones, kuriuos galima išgydyti. “ Galiausiai psichiatrė tą patvirtindama pridūrė: „Vaje, kokiai daugybei talentingų jaunų žmonių išrašytas priverstinis hospitalizavimas“. Prisipažįstu, kad ir kiek tai man kainuotų, aš nepasiduosiu psichiatrijos autoritarinėms praktikoms, kurios palaipsniui pradeda mane į save įtraukti. Viskas, ką jie gali man padaryti, mane visapusiškai suluošinti, kad nebegalėčiau ja sekti. Nežinau kuo tai baigsis, bet jie manosios žvaigždės neužgesins.
      Kita rupūžių rūšis yra psichoanalitikai. Pelkė yra jų stichija. Rupūžė, paplaukiojusi po taip gerai pažįstamą, nors svetimą drumzliną ir tirštą pelkę, nutūpia ant meldo, ir koketiškai neišraiškinga veido išraiška sau kurkia: „Vaikyyystė, kuuur, suublimaaaacija, kuuur“. Jeigu tai nepadeda, jis pradeda burti kliento ateitį iš pelkės tirščių. Klientas nuo vienkartinių sielos laisvinamųjų pratrysta pelkės drumzlėmis ir pelkė nežymiai nusenka. Kiti sielos vidurių laisvinamieji yra meno kūrimas. Literatūra, poezija, muzika, choreografija, dailė ar teatras yra pelkėje tūnančio ligonio užkietėję sielos viduriai, kuriuos jis ištuština. Ir jis su malonumu juos klasifikuoja. Dar! Ligoto infantilaus rėksnio išmatų klasifikacijos yra parduodamos istorijos išvietėje. Pagal kiekvieno skonį. Dar! Menas yra ne kūdikėlio gimdymas, kuris teikia gimdymo kančias, o paprasčiausias užkietėjusių sielos vidurių ištuštinimas, kurį palydi sielos žarnyną raižantys spazmai. Tibus de Cruce. Meno kūrinys yra ne kūrėjo pagimdytas kūdikėlis, bet efemeriška išmata, dvelkianti Pyro pergale par excellence. Vienintelė tikra jų pergalė yra sielos vidurius kietinantis maistas, vadinamasis, progresas. O šio maisto kūrėjui niekada neužteks. „Netvarų dalyką gali pakeisti tik už jį patvaresnis dalykas, vadinasi, pažanga yra akivaizdi. Todėl mes siekiame progreso, užkietėjusių vidurių“, - samprotauja kuriantieji. Melancholiškas dūsavimas, įkvėpimas, tas amžinasis „Jau“ yra malonumas gadinti orą. „Mes buvome nėšti ir tarsi gimdėme, bet pagimdėme vėją;“ Būna ir tokių žmonių, kurie bėga nuo savo vidurių tvaiko. Jie gadina orą, bet tuo pačiu nuo jo bėga. Outre. Gyvenimiška istorija, gyvenimiška patirtis, skaudi vaikystės patirtis - tai pelkės monų teatras, kuriame žmogus bando vaidinti pats save. Žmogus tampa paties savęs parodija, kai pradeda galvoti, kad jo praeitis yra verta pakartojimo ir ar ji turi kokios nors reikšmės. Žmogus tampa paties savęs šešėliu, kai tampa nuolatiniu tam tikros pecus nariu. Ir ne taip svarbu ar jis yra nuo jos atsiskyręs, ar ne. Kad ir kiek laiko žmogus būtų atsiskyręs nuo jį saistančios bendrijos, kad ir kiek jis besikeistų, nepaisant visko, jis vis tiek išliks toks pat, ir neatsispyręs pagundai nuoširdžiai save mėgdžios. Žmogus nori atitikti kitų žmonių susidarytą nuomonę apie jį. Todėl jis nenori išsiskirti iš kitų.
    Kas yra mirtis? Mirtis nesietina su savasties išnykimu. Anaiptol. Žmogui pati mirtis nerūpi - jam rūpi supratimas, ką jis po savo mirties paliks kitiems žmonėms. Mirties baimė yra baimių, lūkesčių, dilemų, įvairiausio pobūdžio neišspręstų santykių ir problemų visuma. Juk ar gali būti kažkas baisesnio už tai, kad po žmogaus mirties neišspręstos santykių problemos virs pastovia kitų žmonių nuostata jo atžvilgiu ir tai bus vienintelis jo liudijimas žmonijai? Todėl mirtis yra siejama su morale. Žmogui garbė yra svarbesnė negu jo gyvybė. Mirtis žmogui būtų nesvarbi, jeigu jo neslėgtų sutepta sąžinė ir užslėptas kerštas savo paties pra-eičiai. Žmogus gyvena ne dėl to, kad suteiktų gyvenimui prasmę, bet tam, kad suteiktų prasmę mirčiai. O suteikus prasmę gyvenimui, žmogus bijodamas mirties imsis veiksmų pergudraujančių mirtį. Jis pradės šlovinti gyvenimą ir aplieti savo širdį kažkuo, kas nėra pats jis. Tai tampa priebėga, bet ne kokybišku santykiu su gyvenimu. Dažnai užsitarnauta garbė yra projektuojama į pomirtinį gyvenimą. Todėl žmogus vengia keršto, grėsmingų, ribinių situacijų ir iš gyvenimo reikalauja labai mažai vien dėl to, kad taip elgdamasis lengviausiai prarastų amžinąją garbę. Sokratui visa tai buvo gerai pažįstama, bet jis nemokėjo būti sau sąžiningas. Jis manė, kad jį į dorybingumą veda daimonas. „Ir kiekvieną kartą, kai jį girdžiu, jis mane nuo ko nors atkalbinėja, ką noriu daryti, - o įkalbinėti niekad neįkalbinėjo. “ Bairono Liuciferis Kaino akivaizdoje išsiteisina pats save ir išteisina žmogų prieš save pačius stulbinamai: „Tai kas gi tąsyk demonas yra? / Ar tas, kurs geidžia jūsų pražūties, / Ar tas, kurs jums norėjo duoti laimę, / Nemirtingumą, išmonę ir galią? “ Liuciferis Dievą apkaltinęs, kad žmogų jis sukūrė mirčiai, o jis, jeigu turėtų absoliučią valią būtų žmogui suteikęs visa kas geriausia. Kaip yra pasakęs Elias Canetti „visos žmogaus puoselėjamos nemirtingumo viltys, šiaip ar taip, grindžiamos noru išlikti. “ Mąstant apie gyvenimą po mirties verta atsisakyti savo gyvenimo projekcijos. Kas norės save išsaugoti, tas save praras. Kas yra garbė? Garbė yra viešai ant pjedestalo išstatytų sielos vidurių tvaikas. Septyniasdešimtmečiui Sokratui, tam lumen in tibus apologetui, šis tvaikas nebuvo svetimas. Ištisas Platono dialogas „Sokrato apologija“ skirtas aprašyti kaip nekaltai mirties bausme nubaustas Sokratas išsiteisina nuo jam mestų jaunosios kartos kaltinimų. Stojęs prieš teismą Sokratas, paragintas savojo Daimono ištuštinti savo sielos vidurius, išrėžė: „Taigi pirmiausia turiu apsiginti, atėniečiai, nuo pirmo melagingo kaltinimo ir nuo pirmųjų skundikų, o paskui nuo paskesniųjų. “ Kam mirties bausme nubaustam nekaltam žmogui reikia „su šaknimis išrauti blogą nuomonę“ apie save? Ką jam suteiks kova su paskalūnais? Aišku kaip dieną, kas nesiteikia ieškoti tiesos, o pasitenkina tik nuogirdomis, tas nevertas išgirsti tiesos. Jis vertas tik savo paties nuogirdų. Kitas to pavyzdys galėtų būti Žanas Žakas Ruso, vertas kartuvių, kuris savo biografinėje knygoje „Išpažintis“ sutelkė pastangas pasiteisinti prieš priešus, kurių jis turėjo per akis. Jis yra atviravęs, kad „papasakojau tiesą. Jei kas nors žino dalykų, prieštaraujančių tiems, kuriuos čia išdėsčiau, tai žino tik melagystes ir šmeižtus, nors turėtų ir tūkstantį įrodymų, o kas atsisakys patikrinti ir išsiaiškinti tuos dalykus draug su manim, kol aš gyvas, tas nemyli nei teisingumo, nei tiesos. “ Tiek Sokrato, tiek Žano Žako Ruso pasisakymai priminė antkapinį senovės Egipto karvedžio Uno užrašą, kuriame buvo užrašyti tokie žodžiai: „Ši kariuomenė traukė sėkmingai ir perkirto kraštą beduinų. Ši kariuomenė traukė sėkmingai ir sugriovė kraštą beduinų. Ši kariuomenė traukė sėkmingai ir iškirto jų figmedžius bei vynuogynus. Ši kariuomenė traukė sėkmingai ir dūmais paleido jų kaimus. Ši kariuomenė traukė sėkmingai ir išguldė dešimtis tūkstančių vyrų. Ši kariuomenė traukė sėkmingai ir parsivedė daugel belaisvių. “ Tos garbėtroškos mieliau žūtų, negu būtų neteisingai suprasti.
    Bet argi taip turėtume suprasti sielos vidurių išlaisvėjimą? Privilegijuota teisė spręsti apie maistą įgyjama badaujant, nes badaujantieji savo akiratyje pagrindiniu dalyku laiko maistą, taip manydami turį teisę apie jį spręsti. Stebėtojai yra stokotojai stebimojo dalyko. Ir jie negali paragauti maisto, nes neduokdie jie suvalgys nors vieną kąsnelį maisto. Jie vengia suprasti, kad jų vertė yra ne tokia skani, kaip pats maistas. Todėl išsimušę savo dantis žmonės iškalbingai tyli. Bet tie, kurie iškalbingiausiai tyli, garsiausiai loja. Todėl iškalbinga tyla dar turi nutilti. Visos ligšiolinės daiktų vertės buvo suvisuotintas stebėjimo rezultatas. Bet ar stokotojai yra patikimi verčių teikėjai? Ar tik stokojant daikto galima apie jį spręsti, stebėtojai, stokotojai jūs?! Sotus žmogus negali spręsti apie maistą, nes jis greit pamiršta maisto skonį. Jis tik jaučia sotumo pojūtį. Čia ir slypi visa jo dialektika. Tad kas yra patikimiau? Stokojimas, kurio dėka matomas maistas, tuo pačiu negalint pajausti jo skonio ar pilnuma, kurios dėka maisto skonis suprantamas miglotai? Kitaip tariant, ar verta kliautis iš stokojimo kilusia verte, ar verčiau trykšti pertekliumi, kuriam nereikalingi jokie paaiškinimai? Protą galime suprasti pačiu protu. Jausmas, priešingai, nėra betarpiškai suvokiamas, norimą jausmą turima suprasti protu. Tai reiškia, kad visas jausmų spektras yra išvestinis proto dalykas. Taigi jausmas yra tik tam tikra nuostata proto atžvilgiu. Žmogus puoselėja tam tikrą nuostatą, tačiau jis nori, kad šią nuostatą patvirtintų ir kitas žmogus, kuris yra su juo kažkaip susijęs. Jei ši nuostata tampa nepateisinama, žmogus pradeda pykti. „Jeigu aš mylėjau žmogų, o jis mane išdavė, reiškia, turiu jo nekęsti“. Žmogus yra dar perdėm nuosaikus ir save tausojąs, kitaip tariant, adekvatus, dėl to, kad jam svetima niekuo neįpareigojanti nuovoka, besiskirianti nuo jausmo. Jo supratimas eina pirma nuovokos, kuris suponuoja savęs nuspėjamumo įspūdį. Jausmas tampa išmatuojamas tuo, koks yra žmogaus protas. Galbūt dėl to po šiuo šydu ir yra slepiama niekuo neįpareigojančios nuovokos baimė? Save susieti su iš nuomonės kilusiais motyvais yra absurdiška pretenzija į nuasmenintą objektyvybę. Stiprių žmonių motyvai visada slypi savyje, kurių nereikia pagrįsti nuomone. Jų motyvai pagrindžiami nuovoka. Jeigu teigiama, kad „šis maistas yra neskanus“, vadinasi, turima žinoti, kas yra skanumas. Žmogus skanumo logiškai negali apibrėžti, bet jis žino, kas yra skanumas. Antraip jis neteigtų, kad „šis daiktas yra neskanus“. Nuovokos ir nereikia pagrįsti protu, nes nuovoka nepaklūsta protui. Stiprūs žmonės visa savo valia yra palenkti prigimtiniams polėkiams. Stiprių žmonių veikimą galima prilyginti vienam pavyzdžiui. Įsivaizduokime, kad prieš mus sėdi mūsų antrininkas ir mums reikia išspręsti problemą arba diskutuoti tam tikru klausimu. Stiprūs žmonės šią problemą išspręstų padarę kompromisą su antrininku. Prieš savuosius instinktus žmogus yra niekas, bet prieš badavimo metu dykinėjant sukurtą maisto dialektiką yra kažkas. Funkcionalus, lengvai virškinantis skrandis yra geresnis už tvirtus dantis. Dantisto klausimas atsakytas. Obuolgraužiai jau vos-ne-vos suvirškino pažinimo obuolį po ilgų atrajojimo pastangų. Dabar jie vėl alkani, nes jų žarnynas yra tuščias. Tuščias? Ar bent vienas iš jų nepamiršo su savuoju figos lapeliu nusivalyti savo dvokiantį žarnyną? O kas šį kartą juos pasotins? Ar meniu dar liko lengvo ir šviežio maisto, kuris būtų virškinamas lengvai? Galbūt pažinimo obuolys buvo uždraustas dėl to, kad jis apsunkina virškinimą? Dar nėra išlaisvėję žmogaus viduriai, nes jis per dažnai atrajoja. Dar nėra? Tuomet laisvėkite, vėdarai! Percipe hanc altercationem in corde nostro diabolicam, Domine! Et oculos sanctos, Tuos in inopiam nostram conjicere non gravator, sed conspice portentum clam nobis abditum, in extis... Amen.
    Žmogus badavo, jam buvo užkietėję sielos viduriai, bet jis dar ir nevengia pamiegoti. Zigmundas Freudas, sukūręs sapnų analizės teoriją, tai patvirtintų. Anot Zigmundo Freudo „sapnavusysis žino, ką jo sapnas reiškia, jis tik nežino, kad tai žino, ir todėl yra įsitikinęs, kad nežino“, nes „psichikos gyvenime vyrauja determinizmas“. Pagrindinis šios teorijos trūkumas yra tas, kad probleminis sapno turinys yra paaiškinamas naudojant laisvųjų asociacijų metodą. „Eksperimentui savavališkai pasirenkame vieną reakcijos determinantę, būtent žodį - dirgiklį. Tokiu atveju reakcija tarpininkauja tarp žodžio - dirgiklio, ir to žodžio pažadinimo tiriamo asmens komplekso (kompleksais Z. Freudas vadino priklausomybę nuo afektyvių minčių ir interesų, kurie nesąmoningai dalyvauja asocijavimo procese). Tai, kas pakeičia žodį - dirgiklį sapnuojant, kyla iš paties sapnuojančiojo psichikos gyvenimo, iš jam nežinomų šaltinių, vadinasi, irgi gali būti „komplekso“ atžala. “ Baigdamas savo sapnų analizės teoriją jis reziumuoja: „sapnas - tai miegą trikdančių (psichinių) dirginimų pašalinimas haliucinaciškai juos patenkinant“. Akselio refleksija „Sapnuoju, vadinasi, gyvenu“ įgauna prasmę. Sapno teikiamas menamas probleminis turinys byloja tokį patį tikrumą kaip ir apčiuopiamas daiktas. Bet ar laisvųjų asociacijų metodu iškelta problema iš tikrųjų yra problema, kuri žmogui rūpi, ar tai yra dirbtinas asociacijų metodu sukurtas konstruktas, kuriuo sau yra įsiteigiamos fiktyvios problemos? Ir sapnas, t. y. tai, kas yra netikra, ir išorė, t. y. tai, kas yra apčiuopiama, yra neesmingos plotmės žmogaus probleminio lauko apibrėžties procese. Reiškia, tik sąmoningas žmogus gali kelti problemą, ir tik pats sąmoningas žmogus gali būti probleminio klausimo kėlimo sąlyga. Argi žmogus gali suprobleminti kažką, kas nėra jis pats? Kiekvienoje paskiro žmogaus iškeltoje problemoje visuomet glūdi potekstė būti ar nebūti autentiškai. Kyla klausimas, kaip žmogus būdamas sąmoningas gali kelti problemą?
    Laisvųjų asociacijų metodas priskirtinas ne tik sapnams, bet ir įvairiai aplinkai. Comment? Žmogus išėjęs pasivaikščioti miško takeliu ar miesto gatvele asocijuoja žvilgsnio lauko centre esantį daiktą su į galvą atėjusia pirma mintimi. Tokiu būdu vienas po kito yra asocijuojami žvilgsnio lauko centre esantys daiktai. Palaipsniui tarpusavyje susietos asociacijos įgyja probleminę reikšmę. Kokia ta problema, religinė, politinė ar asmeninė nėra taip svarbu, nes šį procesą atlikus penkis kartus veikiausiai kiltų klausimas: „ar šios iškeltos problemos iš tikrųjų man yra svarbios? O si, certo, gal aš jų net neturėjau? “ Sąmoningai susietos asociacijos aplieja širdį, kitaip tariant, įgyja nukreiptumą „kur link? “ ir taip susidaro problema. Šis metodas padės išvengti susitikimo su įvairiausiomis pelkės rupūžėmis, nes jis įrodo, kad žmogaus probleminiame lauke apstu visokiausios rūšies įgeidžių, problemų ir dilemų. Moralinės dilemos yra lygiavertės tokioms problemoms, kaip kūninių poreikių patenkinimo problemos. Iškeltų problemų reliatyvumo suvokimas žmogų gali gluminti ir privesti prie suvokimo, kad suprobleminti dalykai yra beprasmiški ir nereikšmingi. O juk tik reikšmingi egzistuojantys dalykai gali būti suprobleminti. Kaip suderinti šį prieštaravimą? Už kiekvienos iškeltos problemos, kuri yra nereikšminga, slypi vienintelis reikšmingas klausimas būti ar nebūti autentiškai. Juk žmogus imdamasis veiklos ieško prasmės, bet pati veikla, esanti „kur link? “ to padaryti negali. Žmogus yra susirūpinęs dėl savo būties autentiškumo negalimumo. Jis ieško kompromiso tarp to, kas yra autentiška ir tarp to, kas nėra autentiška. Taigi sapnas ir realybė savyje neturi jokio probleminio turinio, todėl sapnas ir realybė neturi jokios prasmės. Sapną ir realybę probleminiais reiškiniais padaro tik sąmoningai susietos asociacijos.
    Kitas mane neraminantis klausimas, ar sapnas gali būti praeities dalimi. Aš kuo puikiausiai atsimenu vieną savo sapną iš savo vaikystės. Jis buvo labai minimalios sudėties ir apimties. Buvau jūroje, o visame horizonte nesimatė kranto. Netrukus išgirdau atplaukiant du kelioninius laivus, kurie grėsmingai ir neišvengiamai artėjo link manęs. Bangų ketera mane vis labiau blaškė, o artėjančių laivų turbinų gaudesys neleido susivokti nei savęs, nei savo varganos padėties. Viskas susiliejo į vientisą baimės potyrį, todėl tesugebėjau tik laukti ir nieko nedaryti. Galiausiai vienas laivas ant manęs užplaukė ir daugiau nieko nemačiau, išskyrus sodrių raudonos ir juodos spalvų šokį. Šios spalvos buvo sunkiai suvokiamos, jaučiau baimę ir nesupratau ar iš tikrųjų miegu. Šis sapnas kurį laiką prisisapnuodamas mane slėgė. Vieną kartą sapnavau sapną su tokiu pačiu siužetu, tik vietoje kelioninio laivo mane užmušė volas. Taigi, jeigu sapnas gali būti tokia pat praeities dalimi kaip ir juslėmis įgyta patirtis, reiškia, jie gali vienodai pasąmoningai veikti žmogų. Juk ir sapnu, ir juslėmis įgyta patirtis yra pasąmonės dalis. Tai reiškia, kad nėra jokios perskyros tarp sapno ir realybės. Tampa neaišku kas yra sapnuotojas, o kas sapnuojantysis. Žmogų kankina Čžuan-czi dilema apie filosofą, kuris ką tik sapnavo, kad jis yra drugelis, ir drugelį, kuris dabar sapnuoja, kad yra filosofas. Kuo sapno faktai yra netikresni už tikrovės faktus? Kuo praeities faktai yra tikresni už sapno faktus? Ar sapnas nėra prieštaringas? Sapnų paskirtis, anot Freudo, yra miegančio žmogaus psichikos nuraminimas, tačiau sapnas gali būti ir nemiegančio žmogaus nerimo priežastimi. Sapnas tapęs praeities dalimi gali veikti žmogaus psichiką, kol jam užmigus jo psichiką nuramina naujas sapnas. Ir taip ad infinitum... O žinant, kad žmogus pramiega pusę savo gyvenimo, o per naktį susapnuoja per 10 sapnų, nenuostabu, kad būdraujančiam žmogui yra nesvetima sapnų logika. Žmogaus padėtis panaši į giliai užkastą žmogų po žeme, kuris sapnuoja. Žmogus amžinai sapnuoja be vilties pabusti. Jis putiniškasis somnambulas: „Nelaimingasis! / Jis tariasi esąs būties kūrėjas, / O jis tik savo sapno aklas vergas, / Jis tarias, jam nesą negalimybės / Turį jo įgeidžiui paklusti. / Tačiau jis pats - tik vėjo blaškomas šešėlis, / Ties prarajom nykus svyruoklis - / Jis somnambulas, / Jis vaiduoklis. “ O ar jam reikia vilties, kad pabudimas visgi yra galimas? Sapne pateka mėnuo ir jis vėl sapnuoja, kad sapnuoja, kad sapnuoja ir taip ad infinitum... Sapne susapnuojamas sapnas, iš kurio pabudus vėl patenkama į sapną. Sapno logiką įprasmina istorinis asmuo Šachas Tachmaspas savo „Užrašais“. Juose pateikiama, kaip jis susapnavo eilutę iš Korano: „Alachas išlaisvins iš jų: jis juk girdintis, žinantis“. Tada jis susapnavo kad pabudo. Jis atsidūrė vasaros stovykloje prie Chojės. Tada jis vėl susapnavo, kad pabudo ir dainavo minėtąją Korano eilutę. Tada susapnavo, kad užmigo. Tai panašu į kino juostoje rodomą epizodą, kuriame filmuojamas filmas. Pirmumo teisė suteikta jau gatavai kino juostai užtikrina tariamą jos tikrumą. Kad žmogus suprastų, kad akmuo yra šaltas ir kietas, pakanka tik pasakyti, kad jis sapnavo akmenį, kuris nebuvo nei šaltas, nei kietas. Tai yra pakankamas regimybės tikrumo įrodymas. Bet pakankamas regimybės tikrumo įrodymas yra ir sapne esantis daiktas, palyginus jį su sapno sapne esančiu daiktu. Jei sapne žmogus mato sapną ir sapne papasakoja sapną, tai dar nereiškia, kad ankstesnis sapnas yra tikresnis už sapno sapną. O sancta simplicitas! Logiškai protaujantys bepročiai pasakykite ar bent vienas iš jūsų pasitikite kito jutimais? Ar kito jutimai yra tokie pat tikri, kaip ir jūsiškiai? Ar kito jutimai yra tokie tikri, kad jais net neverta abejoti? Tiek materializmas, tiek idealizmas yra amžina polemika tarp sapno ir sapno sapno. Ir šią polemiką gali nutraukti tik atsibudęs žmogus. Bet koks žmogus pasiryžtų atsibusti, jei žinotų, kad atsibus karste, kur jo niekas ir niekada neišgirs? Kad jis, kol baigs iškvėpti paskutinį oro gūsį, bus pasmerktas vienatvei, tamsai ir žūčiai? Kad jis neturės jokios vilties dar kartą užmigti? Kad sapnuojantieji ir šurmulys, kurį girdės virš savęs, jam neteiks menkiausios vilties? Kad susapnuoti sapnai ir sapno sapnai taipogi neteiks vilties ir malonumo? Pasiryš atsibusti tik autentiškas žmogus, kuris nepaisant žinojimo, kad tiesa visuomet žeidžia visą žmogų, ja save aplieja. Iki šiol patalų su kandimis ir kirminais purentojai apsiversdami ant kito šono postringavo: „Argi tiesa dar sugeba reikalauti aukų? Tai ji yra mano auka, suaukota dėl pačio savęs. Kol apsiverčiu ant kito šono, spėju pasakyti savo tiesą ir gana“. Patalų purentojams kančią gali kelti nebent tik vertimasis ant kito šono ir nuogulos, kurias reikia iškedenti. Šitame mieguistame, ištižusiame ir nervingame empressement amžiuje gimsta tiesos. „Gana? Aš matau, kad jums to gana, bet man viso to gana. “ Ponios ir ponai, labos nakties.
    Papasakosiu vieną istoriją, net ne istoriją, bet labai seną legendą, kaip ją man įvardino ją man papasakojęs tas pats senolis. Jis pasakojo, kad kadaise buvo išlieta bronzinė vaza, kuri buvo išmarginta įvairiausiais raštais. Joje tyvuliavo skaistūs vandenys. Vazoje buvo du žmonės, kuriems užteko tik plūduriuoti ir stebėti dangų. Tačiau vieną dieną kažkas pradėjo švelniai ir įvairiausiais skambesio tonais skalambyti vazą vėzdu. Kartkartėmis per vazos viršų perlėkdavo daugybė kibirkščių. Jos klausdamos kvietė žmogų į tai, kas yra anapus vazos. Žmonės susigundė atsivėrusiu nauju horizontu ir troško jį pažinti. Žmonės pradėjo drumsti vandenį. Vaza palaipsniui įsisiūbavo ir nukritusi ant žemės sudužo. Žmonės nieko nelaukę išsirankiojo sau patikusias šukes ir pradėjo jomis skalambyti ir išgauti kibirkštis. Jie manė, kad kitas susigundys ir išmes savąją šukę, tikėdamasis gauti kito šukelę. Jie abu laikėsi ištvermingai ir suprato, kad jiems to nepakaks. Todėl jie nusilipdė naują vazą, į ją įkomponavę savąją šukelę ir ją užsidėjo ant galvos. Tada prisistatė kalėjas ir vėl pradėjo skalambyti vazą. Po vazos apačia pažiro kibirkštys. Ir jie daugiau nebesusigundė tuo, kas slypėjo anapus vazos.




      II. F. Nietzsche's „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ Zaratustra




      Filosofija ir poezija yra glaudžiai susijusios. Anot žymaus lietuvių mąstytojo Antano Maceinos filosofas ir poetas, „kaip ir Adomas kūrinijos akivaizdoje, duoda vardus giliausiems savo sielos virpėjimams, giliausioms įžvalgoms į būties sąrangą“. F. Nietzsche‘ės poetinės filosofijos kūrinys „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ yra būtinas analogiškų kūrinių papildymo tam, kad išryškėtų pirminiai akcentai, kurie sutelks skaitytojo žvilgsnį į giliausias įžvalgas į būties sąrangą, kurios leis geriau suprasti kūrinį. Šio kūrinio fabula yra paprasta: persų pranašas Zaratustra palieka asketišką olą, kurioje praleido dešimt metų ir nejučia susitapatinęs su saule, konstatuodamas: „Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo! “ eina skelbti žmonėms savojo mokslo apie savęs įveikimą. Savęs įveikimo mokslas nėra pagrindinė Zaratustros mokslo gija, tiesianti kelią į jo branduolį, tačiau savęs įveikimą pasirinkau kaip vieną iš atskaitos taškų suprasti Zaratustros mokslui. Senojo Testamento Pradžios knygoje esanti istorija apie Kainą ir Abelį turi sąsajų su Zaratustros mokslu. Pradžios knygoje pasakojama dviejų brolių, žemdirbio Kaino ir piemens Abelio, tragiškos baigtys, iš kurių Kaino baigtis yra svarios vertės. Kartą abu broliai atnašavo Viešpačiui aukas, bet į Kaino aukas Jis nesiteikė pažvelgti. Tada Kaino veidas iš pykčio persimainė ir Abelį pasivedėjęs nuošaliau, nužudė. Tuomet Dievas prakeikė Kainą tardamas: „Tu būsi klajūnas ir pabėgėlis ant žemės! “ O Kainas Jam atsakė: „Aš turiu slėptis nuo tavo veido“. Galiausiai Kainas pasitraukė iš Dievo akivaizdos ir pastatė miestą.
    Zaratustros, neigimo dvasios priešingybės, visų įžvalgų pagrindas yra skambus teiginys „Dievas mirė! “. Vokiečių egzistencialistas K. Jaspersas yra teigęs, kad Zaratustra nesako „Dievo nėra“, taip pat jis nesako „aš netikiu į Dievą“, bet Dievas yra miręs. Zaratustra, Kajafo sukaustytojas grandinėmis, linkęs kritikuoti ne pačią religiją, bet žmones, kurie dėl savo žmogiškų, pernelyg žmogiškų silpnybių yra linkę piktnaudžiauti religija. Toks yra ir Kainas. Jis neneigia Dievo, tačiau jis yra nuo jo nusigręžęs.
    Žodis religija iš viso turi tris reikšmes: Ciceronas graikišką žodį religio kildino iš lotyniško žodžio religere, kuris reiškia perskaityti, apsvarstyti, paisyti. Anot Cicerono, religija yra rūpestingas kulto taisyklių svarstymas ir jų vykdymas. Antrasis žmogus, apmąstęs žodžio religija kilmę buvo Laktanijus, graikišką žodį religio kildinęs iš lotyniško žodžio religare, kuris reiškia surišti, pririšti. Jis pagilino Cicerono pateiktą religijos ryšio su Dievu sampratą stabmeldiška, grynai drausmine prasme. Ir trečiasis buvo Augustinas, kuris sutiko tiek su Cicerono, tiek ir su Laktanijaus žodžio religio kildinimais, bet jis teigė dar vieną žodžio religio reikšmę. Augustinas teigė, kad graikiškasis žodis religio kilo iš lotyniškojo žodžio reeligere, kuris reiška išrauti, iš naujo rinktis. Augustino supratimu, žmogus savo laisvu apsisprendimu save susiriša su Dievu. Taigi matome, kad tikėjimas palaipsniui įgavo laisvo apsisprendimo užmegzti santykį su Dievu reikšmę, atmetant ankstesnes drausminimo konotacijas. Tad įdomu, jeigu nebūtų rojaus ir nebūtų jokio atpildo, o vienintelis atpildas būtų tik santykis su Dievu, ar žmogus išlaikytų gyvą tikėjimą? Ar santykis su Dievu savaime nėra atpildas ir dovana? Ar reikia tikėti ne dėl pačio tikėjimo, bet bėl kažko kito? Dievas Abraomui yra sakęs, kad „Aš esu tavo gynėjas ir labai didelis užmokestis. “ Žmogaus gyvenimas yra pokalbis su Dievu. Kol žmogus gyvas, elgdamasis blogai jis pats save nusiteisia siaubingoms pragaro kančioms. Dievas jo neteisia, nes vienas padarytas blogas darbas neprieštarauja tam, kad ateityje būtų padaryta daugybė gerų darbų. Todėl nereikia ieškoti progų žmogų laikyti žmogišku. Tai yra labai nežmogiška. Kiekvienas padarytas darbas suponuoja tylą, kuria nuėję į dangų bylosime save patį. Juk viskas yra išsakyta pačiu gyvenimu. Tad ką reiškia save nubaudusio žmogaus atgaila? Ką žmogus dar galėtų pridurti paskutiniajame teisme? Jei žmogus visgi išdrįstų kalbėti Dievui, jis būtų veidmainis. Žmogus apaktų nuo Dievo didybės, todėl jis pats save vargu bau ar galėtų vertinti. Akimirka Dieve - tai labai mažytis blyksnis, kuris apšviečia visą žmogaus gyvenimą.
    Koks bus sekantis Kaino žingsnis nusigręžus nuo Dievo, ir kuo jis užpildys širdyje plytintį tuštumos horizontą? Jis atsigręžia į žemę ir pastato miestą. Kaino miesto reikšmė yra akivaizdi: Dievo, dangiškosios karalystės ir jo įstatymo netekties kompensacija, įkuriant žemiškąją karalystę - miestą, įvedant žemiškąjį įstatymą - konstituciją, politinę santvarką, etiką ir miestą valdant žemiškajam valdovui - žmogui. Kai žmogus negali atitikti savojo idealo, jis iš nevilties pradeda ieškoti lengvinančių aplinkybių, kurios visuomet nesiderina su idealu. Žmogus prieš savo tuštumą jaučiasi didis, nes prieš ją gali priešpastatyti bet ką. Kainas savyje slepia prieštaringus jausmus. Kalbant apie žemiškąjį įstatymą, draudžiamas yra tik tas dalykas, į kurį linkstama. Juk kam žmogui reikėtų drausti tą dalyką, į kurį jis yra nelinkęs? Jei valdžia žmogų laikytų žmogumi, tai ji būtų nereikalinga, nes visa, kas žmogiška yra moralu, dora ir gera. Tai leidžia daryti prielaidą apie neabejotiną apsisprendimą savanoriškai gyventi taikiai. Įstatymų ir kategorinio imperatyvo reikia tik nusidėjėliui. Kai viduje nėra gėrio, kuris kyla savaimingai be papildomo įsikišimo, jį reikia kurti ir palaikyti papildomomis priemonėmis. Filosofas Arūnas Sverdiolas yra įžvalgiai atskleidęs kategorinio imperatyvo pasirinkimo motyvą: „Kanto imperatyvo forma rodo, kad valia pati savaime anaiptol nėra gera valia: gerai valiai nereikėtų jokio imperatyvo ir jokios maksimos, jokio savęs matavimo pagal kokį nors matą - spontaniškas veiksmas savaime būtų geras. Etiškai elgtis ir spręsti pagal bendrą principą, tai yra dirbtiniu pagrindu, reikia kaip tik todėl, kad spontaniškas elgesys ir sprendimas būtų blogas. “ Dar labiau gluminantis tas dalykas, kad, anot Leonardos Jekentaitės, žmogus tampa demoniškuoju estetu, kuris yra „ironiško santykio su tikrove pagimdytas sielos mėginimas nepaklusti ar net diktuoti dvasiai, kai ir fantazija, ir mąstymu, ir elgesiu, ir kūryba išbandoma galia visų apribojimų, tarp kurių labiausiai žeidžianti – moralinių normų ir didieji kultūriniai tabu. “ Taigi glumina tai, kad žmogus ryžtasi peržengti neleistinas ribas sąmoningai, suvokdamas savo atliktų veiksmų pasekmių neatšaukiamą tragiškumą ir paskutinio teismo grėsmę. Kainas yra žmogus, kuriam tiktų R. M. Rilkės klausimas: „Ar ne suvaldyta laisvė slypi prigimtyj buvimo pagrindų? “ Suvaldytos laisvės pavyzdžių yra daugybė. Viename politiniame anekdote pasakojama, kad Airija yra vienintelė šalis, kuri niekada nepersekiojo žydų tautos, nes ji niekada jų neįsileido; seimo narys Petras Gražulis, buvęs homoseksualizmo opozicijoje, teigė, kad homoseksualai griauna šeimos vertybes. Tačiau jis pats yra išsiskyręs su savo žmona; Gilles de Raisas, pirmasis serijinis žudikas, prieš tapdamas serijiniu žudiku, buvo kariuomenės, vadovaujamos Žanos d'Dark, kapitonas. Tai buvo aristokratas ir labai galingas žmogus Prancūzijoje. Teigiama, kad jis yra nužudęs per šimtą vaikų. Kaltinimo byloje yra parašyta, kad „Šeimininkas mėgdavo maudytis jų kraujyje, mėgaudavosi versdamas savo tarnus Gilles do Sillé, Pontou ir Henrietą kankinti aukas [...]. Vaikams nukritus negyviems, žudikas sukniubdavo ant lovos ir pradėdavo raudoti dėl to, ką padarė, karštai kartodamas litanijas ir maldas. Kol šeimininkas raudodavo ant kelių, jo tarnai nuplaudavo grindis ir didžiuliame židinyje sudegindavo aukų kūnus. Kartu su kūnais taip pat būdavo atsikratoma ir drabužių bei kitų vaikų daiktų. Nepakenčiamas tvaikas pripildydavo kambarį, tačiau Gilles de Raisas neslėpdavo pasitenkinimo juo kvėpuodamas. “ G. Raisui ir jo tarnams buvo paskirta bausmė juos pakariant ir sudeginant. G. Raisas į minią kreipėsi dievobaimingai apgailaudamas, o savo tarnus ragino mirti drąsiai, galvojant tik apie išganymą. Nusidėjėlis susikuria tam tikras sąlygas, kurių dėka galėtų užslėpti savo netoleruotinus poreikius, bet tuo pačiu galėtų juos atskleisti. Nusidėjėlis nori tapti nematomu, pasislėpti, nes jis regimybę padaro neregimybe, ir mąstoma padaro nemąstoma. Neregimybė ir nemąstomybė yra simptomai siekio tapti nematomu ir nepastebėtu. Noras tapti nematomu yra pastanga save paslėpti. Todėl taip sunku atskirti dvasingą žmogų nuo nusidėjėlio. Popiežius Pranciškus Vatikane uždraudė seksualinį ir psichologinį vaikų išnaudojimą, bet neatsižvelgė į tai, kad įstatymai yra priedanga suvešėti nusikaltimams. Prieš įstatymus ir draudimus nusidėjėliai yra išsiteisinę, tačiau prieš pačius save jie yra neišsiteisinę. Nors nusidėjėlis laikydamasis įstatymų daro gėrį, bet blogis nepasinaikina. Blogis kisdamas rymo. Jis tampa gėriu, bet pats nepasinaikina. Kainą blogis graužia iš vidaus. Todėl jis be paliovos plečia savo miesto teritoriją. Kaino miestas gali būti civilizuotas, turėti sektiną idealą, bet jis niekuomet negalės sudaryti sąjungos su kitu kainišku architektu. Jie vienas kitam yra svetimi, nes jie savo miestui ieško vis naujų gyventojų. Zaratustra yra išsireiškęs, kad nelabieji angelais pavirto, kad rūsyje laikyti laukiniai šunys pavirto į saldžiabalsius giesmininkus, kad žmogus yra kaip medis - juo stiebiasi aukščiau į viršų ir į šviesą, juo vis giliau jo šaknys skverbiasi į žemę, tamsą, gylį - į tai, kas bloga, t. y. žmogaus dorybės išaugo iš jo piktų aistrų - iš blogio. Žmogus yra dramatiškas tuo, kad nesąmoningai įžvelgdamas vieną priešybę vadovaujasi kita. Iš čia, veikiausiai, kilo posakis, kad žmogui yra labiausiai artimos tos ydos, kurias jis peikia, ir labiausiai tolima yra tai, ką jis garbsto. Taip pat galime teigti, kad vieno žmogaus mesti kaltinimai kitam žmogui apibrėžia tai, ko jis pats bando išvengti. Netrukus Kainui galėsime diagnozuoti Atlanto kompleksą.
    Atlantas buvo graikų titanas, Prometėjo brolis, kovojęs prieš Olimpo dievus, bet pralaimėjęs, todėl nubaustas laikyti ant savo pečių žemės skliautą. Atlanto kompleksas yra pasaulio naštos ir socialinio kūno užsidėjimas ant savo pečių dėl noro pabėgti nuo savo viduje tūnančio blogio, simbolis. Kitas žingsnis, kurį žengs Kainas bus dažnas gėrio darymas tam, kad gėris taptų pastovia nuostata ne tik savęs, bet ir kitų žmonių atžvilgiu, taip laikinai užmirštant, kad jis yra blogas, kad jis yra nužudęs žmogų. Kainas nori pastovios ramybės. Kaino laikysena įgyja kosminės reikšmės. Titano Atlanto žygdarbis yra analogiškas kitam graikų titano - Sizifo žygdarbiui, kuris Olimpo dievų buvo nubaustas beprasmiškai ridenti akmenį į kalvą. Atlantas neridena akmens į kalvą, bet laiko pasaulio skliautą ant savo pečių. Tai reiškia radikalų savo judėjimo apsiribojimą. Ne horizonto pločiu, kuriame Atlantas atsiduria, bet apribota horizonto pažinimo galimybe. Ar tai yra krikščioniškojo kryžiaus provaizdis? Ar nuo Sizifo egzistencinio absurdo pereiname iki Atlanto krikščioniškojo absurdo? Galime teigti, kad dievų motyvas nubausti titaną Atlantą laikyti žemės skliautą ant savo pečių yra vertintinas baudžiamuoju aspektu, bet iš Atlanto ir jo komunos, kurioje yra Kainas, perspektyvos, jie tai priėmė kaip neišvengiamą duotybę, kuri neatsiejama nuo sakralumo. Tačiau nepaisant to, jų įsipareigojimas pasaulio naštai yra nihilistinio pobūdžio. Sakykime, Atlantas atgailauja. Bet kas yra toji atgaila? Atgailoje slypi daug užslėptos paniekos atgailavimo objektui. Atgailaujama daugeliu atvejų šitaip: „Aš to nevertas“. Kaip? „Aš to nevertas, nes aš to nekenčiu. Uždraustasis vaisius man pasirodė daug saldesnis, negu buvo iš tikrųjų“. Ko žmogus nori, tą ir gauna, bet visai kas kita norėti uždrausto vaisiaus. Tad ar ištartame „fiat“ nėra jausti kartėlio? Ir ar nedaug reikalaujama kito žmogaus privilegijų, norint atsiprašyti už jam padarytas nuoskaudas? Menko žmogaus peržengtos barjero ribos yra laikomos kilniomis, nes jis linkęs sureikšminti savo atgailą. Peržengiamas barjeras, o paskui už tai atgailaujama. Ar tai yra tik nekaltas atsitiktinumas? Tik iš didelio skausmo leidžiančio peržengti pačio savęs supratimo ribas gimsta didis juokas, bet ne atgaila. Savimylai lengva save aptėkšti purvu ar atsigulti į purvo balą, kad per jį galėtų perlipti kitas žmogus, nes net ir tokiais atvejais jis sau ras pateisinimų. O save gerbiantis žmogus perlipa per baloje atsigulusį žmogų. Pernelyg rimtai traktuojamas angažuotumas yra nuoroda į pernelyg nerimtą nuogąstavimą, kad gali būti traktuojamas nerimtai. Tie, kurie persiima idėja, kuri viršija jų dvasinius išteklius, tampa tironais ir teatralais. Ši idėja buvo užgožusi juos pačius. Neretai Dievas yra infantilių mažutėlių ir subtilių hybris prieglauda. Jiems trūksta kito žmogaus rūpesčio, nes jie negali kontroliuoti savo viduje tūnančio blogio. Kitas tą puikiai gali padaryti. Na, o jeigu taip atsitinka, kad jie patiria iš kito žmogaus taip trokštamą rūpestį, išlepsta ir sugeibsta. Jie bijo imtis atsakomybės už tai, ką jie gali sunaikinti. Mažutėliai nuo šiol negali imtis atsakomybės už savo pasirinkimus ir jų išdavas. Jų valia yra rūpintojėlio rankose. Kaip pasirodo, Dievas yra lygus rūpestį parodžiusiam žmogui. Dievas šiuo atveju buvo gailestingoji trūkumo tarnaitė. Lieka tik laiko klausimas, kada žmogus apimtas Atlanto komplekso supras, kad jis užsidėdamas pasaulio naštą ant savo pečių nutolsta ne tik nuo pasaulio ar Dievo, bet ir nuo savęs. Paskiro žmogaus egzistencinė tragedija yra nepalyginamai baisiau už kolektyvines tragedijas kartu sudėjus. In nuce, kas turi užslėptų motyvų, tas nėra ramus, o kas nėra ramus, tas negali eiti kartu su Dievu išvien. Tad tie, kurie neturi nuodėmės ir jaučiasi ramūs tegu meta į mane savo atlantiškąjį akmenį. Kainiškąjį buvimo būdą galime pritaikyti prancūzų jėzuitui, teologui Pierre Teilhard de Chardin (1881 - 1955).
    Pierre Teilhard de Chardin nuosekliai įprasmina kainiškąjį buvimo būdą savo gyvenimu ir filosofija. Teilhard viename iš savo laiškų yra išskyręs tris fazes: ryšio su žeme, ryšio su Dievu, ir ryšio su Dievu per žemę. Mąstytojas telkiasi ties trečiąja faze, nes, tik per žemę galima patirti Dievą. Jis yra „labiau žemės sūnus, negu dangaus vaikas“. Teilhard savyje jaučia „nenugalimą polinkį viskam, kas juda tamsioje medžiagoje“, todėl medžiaga „atskleidusi jam garbingą savo vienybę“ tapo „savo visuotinumu jo tėvu, jo motina, jo gimtine, jo vienintele ir degančia aistra“. Jis „lyg stabmeldis meldžiasi apčiuopiamam Dievui“. Teilhard realizavo pirmąjį kainiškojo būdo bruožą - nusigręžimą nuo Dievo, nors ir galime teigti, kad jis per daiktą rado ryšį su Dievu. Pažvelkime koks yra jo požiūris į moralę. Teilhard manymu, tarptautinė moralė yra neįmanoma nesusitarus, o kadangi ne visos tautos yra tos pačios vertės, tai jos turi būti valdomos vertingesniųjų tautų. Čia yra išpildomas kitas kainiškojo būdo bruožas: miesto pastatymas ir siekis plėsti jo teritoriją. Teilhard tampa moralės architektu, vertinguoju, pakeitusiu dieviškąjį įstatymą į žemiškąjį įstatymą. Zaratustra apibrėžė valstybę kaip šalčiausią iš pačių šalčiausių siaubūnų. Ji neša susiskaldymą ir vieningumo prarastį, nes miesto architektų skaičius yra neribotas. H. L. Mencken yra pasakęs: „Blogiausia valdžia yra pati moraliausia. Ta valdžia, kuri susideda iš cinikų, dažnai yra labai tolerantiška ir humaniška. “ Svarbus yra Zaratustros pasakymas, kad visos tautos turi savą gėrio ir blogio kalbą, kurios kaimynas nesupranta. Ausrų poetas R. M. Rilkė jam paantrina: „O miestai grobio trokšdami putoja“. Kitas Teilhard žengtas žingsnis link kainiškojo veikimo būdo yra susirgimas Atlanto kompleksu. Tai atsiskleidžia mąstytojo požiūryje į praeitį ir ateitį. Prisiminkime, kad Kainas stengėsi pabėgti nuo savo viduje tūnančio blogio užsidėdamas žemės naštą ant savo pečių. Jis vengė praeities ir žvelgė į tolimą ateitį. Teilhard vengia praeities, tampa abejingas jai ir atsigręžia į ateitį, padarydamas ją kertiniu pažangos akmeniu. „Man darosi šlykštu studijuoti praeitį... Turiu įspūdžio, kad man pasaulis visa savo dabartimi bei praeitimi blėsta... Atrodo, kad praeitis ir jos atradimas liovėsi mane dominti... Rasti bet kokio pasitenkinimo praeityje (net ir krikščioniškoje) arba dabartyje man pasidarė nebepakeliama“. Praeityje, anot autoriaus, negalime rasti „ramybės bei pasitenkinimo“, nes „ji kilusi iš dvasios, kurią mes jau seniai palikome užnugaryje“. Teilhard, 1948 m. pabuvojęs Romoje, dalijasi tokiais įspūdžiais: „Roma manęs estetiškai nesukrėtė, - ir nesukrės; aš žinau, ir jaučiuosi esąs keistai atsparus praeičiai. Miestas manęs nė kiek nesujaudino. Aš jau seniai gyvenu kitame pasaulyje“. Kitas Teilhard minimas pasaulis yra ateitis. Visos jo mintys krypsta į ateitį: „Tai, kas mane traukia, yra ateitis... Pasaulis yra įdomus tik žiūrint priekin... Tikrasis mokslas yra tik ateities mokslas... Vienintelis tikras daiktų pažinimas slypi ateities pramatyme ir jos statyme... Kiekviena lemianti šviesa galima justi ateityje... Ateitis yra gražesnė negu bet kokia praeitis - štai mano tikėjimas“. Kai paneigiama istorinė praeitis yra lengviau įsteigti savus siekius. Ateitis, amžiui bėgant, vis labiau užvaldė Teilhard mąstymo lauką: „Aš manau, kad, pasiekęs 60 amžiaus metų, suradau ar bent tiksliau apibrėžiau savo pašaukimą“, būtent „atgaivinti pažangos idėją“, ir „moksliškai geriau pagrįsti ir filosofiškai giliau suvokti“, nes tik iš šios idėjos galįs kilti „humanizmo ir krikščionybės atgimimas“. Tai esą svarbu todėl, kad „ateitis gali būti apvaldoma bei planuojama tik grupės tokių žmonių, kurie jungiasi bendrai tikėdami į dvasinę žemės ateitį. “ Mąstytojas tikėjo į pažangą. Jis manė, kad žmogus susilies su visa žmonija į visuotinybę. Apie individualizmą negali būti jokios kalbos. Žmogus pažangą perėmė į savo rankas, bet tuo pačiu suvisuotinėjo ir jo atsakomybė: žmogus yra atsakingas ne tik už save, savo šeimą, savo kraštą, bet ir už visą žmoniją. „Man rūpi jūsų rūpesčiai“. Kaip? „Man nerūpi jūsų rūpesčiai“. „Jūsų“ tariama neatsitiktinai. Tai paniekos išraiška „Jam“, žmogui. Vidinės jautros neturėjimas pasižymi išorine jautra. „Žmogus nėra statinis pasaulio centras, kaip ilgai buvo tikima, bet evoliucijos ašis ir strėlė - tai dar gražiau. “ Žmogus nėra „kosme vienišai pamestas elementas“, bet privalo suvokti, kad „visuotinoji gyvybė jame susitelkia ir hominizuojasi“, todėl „privalu globalinėmis pastangomis pakirsti skurdo, alkio ir ligų šaknis, kad nebūtų nei alkanų, nei nuogų, nei trokštančiųjų“. Išties, kirsta iš peties. Erelis žvirblio kiaušais musių negaudo. Jo užmojai daug didesni. Valdžios interesai yra palenkiami salus pecus, nes tokiu būdu valdžia nukreipia žmonių dėmesį nuo pačių savęs ir atgręžia į save pačią. Taigi, Teilhardas savo filosofija nuosekliai apreiškia kainiškąjį veikimo būdą par excellence. Nepaisant viso to, Zaratustra turi išeitį ir sprendimą atkurti prarastai vienybei.
    Zaratustros žvilgsniu žvelgiant į kainiškąjį miestą, kiekvienas žmogus turi savą gėrio ir blogio kalbą, kurios kaimynas nesupranta. „Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: Juk tūkstantis tikslų lig šiolei buvo, nes buvo tūkstantis tautų“. Žmonija neturi bendro tikslo. Žmogus užmiršo, kad šioje žemėje yra benamis. Jis neturi sau skirtos vietos. Jo tikroji tėvynė yra dangaus karalystė. Benamystės fenomenas yra senas reiškinys literatūroje. Evangelijoje pagal Matą yra sakoma: „lapės turi urvus, padangių sparnuočiai - lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti. “ Gyvuliai yra surišti su savo aplinka ir jai pritaikyti, nes turi konkrečiai aplinkai būdingus organus, kurie padeda jam išgyventi, o žmogus, priešingai, ateidamas į pasaulį nuogas ir neapsaugotas nuo šalčio, karščio ir plėšrūnų, yra nepririštas prie konkrečios aplinkos. Daugelio R. M. Rilkės eilėraščių teigimu, gyvenimas yra kelionė, kurios metu žmogus yra ne namie. Zaratustra pataria žmogui išeiti iš miesto, kurį pastatė kainiški moralės architektai, kaip dangiškosios karalystės kompensaciją: „Jums tremtiniais pasidaryti reikia iš žemių, kur tėvai ir protėviai gyveno! “, nes „kur baigiasi valstybė, tik ten prasideda žmogus, kuris nėra nereikalingas. “ Vienišo hiperborėjo miesto valdžios trapių ribų peržengimas yra žmonių solidarizavimosi vienų su kitais pradžia. O Žmogus būdamas moralės architekto pastatyto miesto gyventoju, yra ribotas nusižeminęs šuo, kuris pajautęs grėsmę šeimininko nuosavybei, pradeda kiauksėti vizgindamas uodegą. Galbūt todėl žmonėms linksma žiūrėti į dresiruotus gyvūnus, tačiau į savęs dresiravimą jie žvelgia labai rimtai. Buvimas moralės architekto miesto gyventoju ir yra tikrasis kilnumas. Taip užtikrinama dermė su aplinka, užtikrinamas teisingas ir garbingas gyvenimas. Galų gale saugumas yra svarbiau negu laisvė. Juk ir barbarai, labai žiauri tauta, liovėsi kovoti su Romos valstybe tik tuomet, kai ji juos pasamdė. Ilgainiui barbarai ir Romėnai tapo draugais. Kas sunkiai priviliojamas, tas sunkiai ir paleidžiamas. Ne dėl to, kad žmogus neturėtų galimybių atsiriboti nuo pavergėjų, bet todėl, kad jis pats nenori būti laisvas. Žmogui nereikia nieko kita kaip lygiavertiškumo. Ir gėris, ir blogis, kuris kyla iš lygiavertiškumo, yra gėris ir blogis. Rodosi, šis miestelėnas šypsosi, yra kuklus ir linksmas, o iš tikrųjų griežia dantį, brandina savyje arrierepensee. Jie kaip šuo suka ratus aplink šeimininko nuosavybę ir pradeda loti, pajautę galimą grėsmę kiekvienam, kuris jų sakomam „Taip“ sako „Ne“. Bet juk canis timidus vehementius latrat, quam mordet. Kas būna, kai gaisras nustoja degęs ir įsivyrauja dykra? Šaukiant patrepečiuojama po dykrą, paskleidžiant pelenų šuorą į visas puses ir galiausiai į viską numojus ranka nueinama. Skirtumas tarp tremtinio ir žemiškojoje tėvynėje likusių žmonių yra tas, kad jie yra nusižeminę šunys, saugoją savo šeimininko turtą kaip savąjį, o tremtinys yra nepavaldus jokiems žemiškiesiems vertybių apologetams - etikos, įstatymų, konstitucijų ir kodeksų kūrėjams. „Dauguma niekada nepakeis žmogaus“ - ramiai sau sėdėdamas kalėjime ir rašydamas „Mano kova“ mąstė Adolfas Hitleris, ir po nedidelio laiko tarpo išėjęs iš kalėjimo įrodė, kad žmogus gali pakeisti daugumą. Savęs ištrėmimas iš kainiško miesto yra reikalaujantis daug ištvermės ir valios pastangų žygdarbis, ir, savaime aišku, žmonių, gyvenančių dangiškosios tėvynės pakaitale liks nesuprastas ir pasmerktas. Vakarai per visą istoriją kėlė kelis pagrindinius klausimus: „kaip? “, bet užmiršdavo paklausti „ką? “. Tuomet jie klausdavo „ką? “, bet užmiršdavo paklausti „kaip? “. Visuomet būdavo nukryžiuojami žmonės iškeliant klausimą „kaip? “, užmirštant klausimą „kas? “. Jiems atsakyti į šį klausimą nebuvo svarbu. Bet nėra ir nebuvo jokių „kaip? “ ir „ką? “. Tam, kad galėtume užtikrinti pilnavertišką sėklos išsivystymą, viena iš būtinų sąlygų yra tam tikras apribotas erdvės plotas. Kad sėkla galėtų išsivystyti, jai reikia ne augti kartu su kitomis sėklomis, bet reikia augti atskirai nuo kitų sėklų, nes išskaidytos sėklos atneš daugiau derliaus. Jeigu sėklų krūva augs apribotoje erdvėje, daugelį iš jų neišvengiamai reiks praretinti, nes iš sumestų į krūvą sėklų išaugs neišsivystę ūgliai. Tokiu santykiu yra pagrįsta visuomeninė sutartis. Visuomenė riboja žmogaus galimybes ir jas ignoruoja, sulygindama vieno žmogaus galimybes su kitų žmonių galimybėmis. Vienas pažįstamas žmogus kartą man, kaip abiturientui, kuriam bene kiekvienas gyvenimiškas nutikimas yra svarbus, kaip druska ant prėsko patiekalo, papasakojo istoriją apie ką tik pedagogikos institutą pabaigusį mokytoją, jauną, inteligentišką, kupiną savo specializacijos žinių. Jis įsidarbino vidurinės mokyklos mokytoju. Iš kitų mokytojų, jau senbuvių, jis išsiskyrė tuo, kad jis, manydamas, kad mokiniui galės suteikti įvairiapusiškų žinių apie jo specializacijos dalyką, uoliai dėstė stengdamasis į dalyką pažvelgti kitokiu žvilgsniu, nei buvo priimta į jį žvelgti, tuo pačiu įdėdamas į jį dalelę pačio savęs. Bet, pasirodo, to nereikėjo mokyklos vadovybei. Mokyklos vadovybė pasipiktino tokiu jo elgesiu ir siūlė jo dėstomą dalyką suredukuoti į jau nuo senų laikų priimtą dėstymo tvarką. Jaunas mokytojas neturėjo kur trauktis. Kaip jis prisipažino, jis dėstė dar nuo vidurinės mokyklos jam žinomus dalykus. Jis netgi pajuokavo, kad diplomas yra tik formalumas, galima jį nusipirkti. Viskas, ko prireiks dėstymui yra vidurinėje mokykloje įgytos žinios. Pamažu mokytojas slopino savo potencialą ir savo plačias specializacijos žinias, kol tapo abejingas tiek savo sugebėjimams, tiek ir sau. Tai, kas jis buvo ir tai, kuo jis tikėjo jam virto tabu. Sėklai reikia augti našioje žemėje, kurioje saulės neužstotų kitos sėklos. Bet taipogi neverta pamiršti, kad nukritus vaisiui medis supras, kad tai, ką taip ilgai jis brandino ir laikė savo dalimi, buvo netikra. Vaisius buvo tik tapatumo iliuzija. Gyvenime patartina apsiriboti kuo mažesniu artimų žmonių ratu, žmonėmis, kurie būtų tokie brangūs kaip kad brangus lapui medis, ant kurio jis kabo. Žmogaus santykis su kitu žmogumi yra toks pat kaip lapo ir medžio. Kol lapas kabo ant medžio, tol jis yra save įprasminęs, o kai nukrenta ant žemės jis netenka gyvenimo prasmės ir tampa niekam nereikalingu. Kam galėtų rūpėti ant žemės nukritęs lapas? Lapas savo gyvenime turi tik vieną medį. Todėl artimieji turi vienas kitą tausoti ir saugoti. Zaratustra padrąsina žmogų pasiryžusį peržengti rubikoną: „Aš žūvančius karščiausiai myliu, nes jie kitapus eina“ ir optimistiškai prilyginęs žmogų su šiurkščiu marmuro gabalu, kuriame skęsta graži forma, prašyte prašančia būti ištraukta, supanašėja su prancūzų dramaturgo Žano Kokto dramos „Orfėjas“ pagrindinio herojaus Orfėjo ištara: „Ką galvoja marmuras, iš kurio skulptorius tašo šedevrą? Jis galvoja: „Mane daužo, žaloja, žeidžia, skaldo, aš žuvęs“. Tas marmuras kvailys. Gyvenimas mane tašo <... >! Kuria šedevrą. Turiu kęsti jo smūgius, nesistengdamas suprasti. Turiu laikytis. Turiu paklusti, būti ramus, padėti, bendradarbiauti su juo, leisti jam baigti savo darbą“. O jaunasis lietuvių poetas Vytautas Mačernis, studijavęs F. Nietzsche darbus, prieina išvados, kad žmogui reikia išmokti gyventi dūžtančiose formose. Platono dialogo „Įstatymai“ įstatymų leidėjo Atėniečio siekis sukurti idealią valstybės santvarką, kurioje būtų uždrausta nedorovė, ribinės patirtys ir netramdomos žmogaus aistros, o būtų siekiama žmogų auklėti įstatymų dvasia, gėrio, aukštos moralės ir dorovės principais, subyra į šipulius. Visi visuotinių teigiamybių dalininkai tam tikrą įvykį vertiną iš teigiamybės pozicijos, žvelgia į jos antipodą kaip į kažką, ko neturėtų būti, kaip į kažką, kas trikdo gyvenimo kokybę. Šie trikdžiai aktualūs ne pačių savęs dėka, savaime, bet jų antipodų dėka. Taip žmogui tampa svetimas kančios, blogio, marginalijų ir tamsiosios pačio savęs pusės realumas. Anapus polio projektuojami piliečių nuogąstavimai, baimės, trumpiau tariant, teigiamybės antipodai, nėra pakankamas pedagoginis judesys. Infantilas Sidharta Gautama nuo pat vaikystės augo prabangoje. Jis turėjo tris rūmus, daugybę tarnų ir drabužių iš geriausio šilko. Remiantis folkloru, Sidhartos tėvas šalindavo jį nuo menkiausių kančių bei skausmo. Todėl palaipsniui, visai natūralu, net menkiausias kančios krislelis, įkritęs į jo širdį, jį gniuždydavo vis labiau ir labiau. Nušvitėlio dvasinė įtampa pasiekė kulminaciją, kai jis išvydo seną, ligotą ir mirusį žmogų. Natūralūs dalykai jam sukėlė kančią, ko pasekoje jis tapo pasyviu tikrovės dalyviu. Nelaimingas būvis. Žmogus eidamas per šiurkštų paviršių pats lenkiasi, bet jokiu būdu jo nelenkia šiurkštus paviršius. Kuo mažiau žmogus yra žengęs šiurkščiu paviršiumi, juo labiau šiurkštus paviršius jį lenkia. Ir nereikia jokio gailesčio nei sau, nei kitiems, nes gailestis - tai silpnumo dangstymas trūkumu; trūkumo romantizavimas; trūkumo apologija; nuolaidžiavimas trūkumams; užsimiršimas trūkumuose; prieglobstis po trūkumo sparnu; silpnavalių naudojamas diskursas, skirtas pateisinti savo trūkumams. Parodytas gailestis yra proporcingas jį parodžiusiojo menkumui. Žmogaus ašaros yra tik nutekamojo kanalizacijos vamzdžio žiurkės poezija. Alkoholikas, kurį užklumpa nelaimės joms yra nepaprastai abejingas, bet argi mes sakome, kad jis yra stiprus? Taip pat ir narkomanas, norintis gauti dar vieną narkotikų dozę, įveikia visus iškylančius sunkumus lengva širdimi, bet argi sakome, kad jis yra stiprus? Kančia, prie kurios žmogus neprisiliečia tampa stiprumo požymiu. Kas iš to, jeigu žmogus kęs skausmą, bet jam bus abejingas? Kas iš to, jeigu tuščias laivas įsileis į kelionę ir perplauks per visas audras? Stiprus yra tas žmogus, kuris yra neabejingas patiriamai kančiai ir ja save aplieja, nes ji žmogų priartina prie Pilnio. Prisilietimas prie kančios yra pavojingas dalykas, nes žmogus gali tapti priklausomu nuo išorinių sąlygų, kurios jam teikia kančią. Taip žmogus bus nesusivokęs. Nihilistiniai vakarų tathagatai alkoholikas ir narkomanas, skendintys buduarinėje nirvanoje, yra būtent tokie pavyzdžiai. Tam, kad kančia priartintų žmogų prie Pilnio, reikia autentiško santykio su kančia. Reikia, kad kančia taptų veiksmo forma, taigi kančią žmogus turi sukelti savo iniciatyva. Transgresiška savinaika ir širdaskausmis turi būti priimti kaip sikinio šokis su Tanatu. Danų mąstytojas S. Kierkegaardas mąstęs, kad nėra nieko labiau žlugdančio už prisiminimus, savo dienoraštyje prisipažįsta, kad „visi tie priešai... yra niekas palyginti gyvais galingais vaiduokliais, su kuriais aš kovoju, nors, kita vertus, aš pats juos ir atvedžiau į savo gyvenimą. “ Kaip jau buvo anksčiau minėta, per pasirinktą veiksmo formą dalyvauja žmogaus visuma, todėl kančia dažnai gali pražudyti žmogų, nes ji paliečia kiekvieną, net ir mažiausią, žmogaus savasties dalelę. Tačiau narsiam žmogui nėra skirta lengva mirtis. Iš trapios audėjėlių gijos pasidarykime šokdynę, ir kas mums, besijuokiantiems savo širdyje kūdikėliams, tegu ji trūksta! Sudužkime nuo kančios prisilietimo it stiklinis senas rakandas! Iš dviejų blogybių mes pasirenkame abi. Pakankamas kančios kiekis apvalo sielą. Druska, kaip ir kančia, apvalo žaizdą. Mes iš žodžio „išgraužia“ jau išaugome, mes, šiuo atžvilgiu, pamynusieji po kojomis visas krikščioniškąsias kančios traktuotes. Mes taip pat esame išaugę ir iš būties klausimo. Jei žmogaus prieš jo gimimą paklaustų ar jis nori būti, jis neabejotinai atsakytų teigiamai. Žmogus negali apsispręsti dėl savo buvimo, todėl jis negali apsispręsti ir dėl savo gimimo. Dažnai žmogus neturi priežasties nei gyventi, nei mirti, o jeigu jis pradėtų apsvarstyti šį klausimą, jam neužtektų net pačios amžinybės, nes jį domintų tik šis vienintelis klausimas. Būties klausimas nėra prasmės klausimas. Todėl tiek gyvenimo, tiek ir mirties pečiai dar turi išlaisvėti nuo prasmės klausimo. Būna visi žmonės. Tad ar žmogus iš tikrųjų jaustųsi prasmingai sužinojęs, kad jam teks būti būties prasmės dalininku su kitais žmonėmis? „Būti? Kodėl gi ne? Juk buvimas nėra prasmės klausimas“.



          III. Antano Škėmos „Baltoji drobulė“ Antanas Garšva




      XX a. pirmosios pusės lietuvių išeivio modernisto Antano Škėmos daugiasluoksnis kūrinys „Baltoji drobulė“ turi didelės reikšmės, kai kalbame apie pastaruosius prometėjus bei jų atliktų darbų tąsą. Pagrindinis šio kūrinio herojus Niujorko daugiaaukščio viešbučio liftininkas Antanas Garšva yra Prometėjas. Bene pati svabiausia „Baltosios drobulės“ detalė, atskleidžianti kūrinio idėją, yra pavadinimas. „Baltąją drobulę“ galime sugretinti su garsiosiomis Turino drobulės įkapėmis, į kurias, kaip manoma, buvo įvyniotas Jėzaus iš Nazareto kūnas, ir Tabula Rasa - švaria lentele, kitaip tarus, sąmone, į kurią įrašoma žmogaus patirtis. Patirtis yra tai, ką žmogus teikia pasauliui ir tai, ką pasaulis teikia jam, todėl kalbant apie patirtį nereikia skirstyti gyvenimiškos patirties, monotoniško kartojimo procese įgytų įgūdžių ar tokio paprasto žesto kaip gėlės nuskynimo. Turino drobulėje yra įspausti Jėzui einant Golgotos keliu įgyti randai ir žaizdos. Anot Elias Canetti, „Laiko tvarka reguliuoja kolektyvinę žmonių veiklą. Galima sakyti, kad toji tvarka - tai pats svarbiausias bet kokio viešpatavimo požymis. Kiekviena atsiradusi ir įsitvirtinti geidžianti valdžia jaučiasi privalanti naujai tvarkyti laiką. „ Nazariečio atvejį galime aiškinti kaip individualaus žmogaus siekį veikti autentiškai neautentiškame I a., kur formalūs tikėjimo advokatai, fariziejai, atstovaudavo Dievą. Jų dėka Dievo Žodis pradėjo eiti pirma pačio Dievo ir sukūrė sąlygas tarpti dogmatizmui ir viduramžiškąjam tamsumui. Autentiškas veikimas neautentiškame laikotarpyje yra nevaisingas, nes jis atneša pralaimėjimą, kančią, randus ir žaizdas, kurie įsirašo į baltąją lentelę. Priešingu atveju žmogus, priėmęs neautentiško laikmečio dvasią, tampa nesąmoningu, savęs nesuvokiančiu mankurtu. Kai kalbame apie XX a. ketvirtosios pusės Vakarų Europą, ir tuo pačiu apie XXI a. pirmąją pusę, norisi paklausti, kokia yra šio laikmečio reikšmė žmogui?
    Vėl pasikartosiu. Tam, kad išryškėtų daugiasluoksnio kūrinio pagrindiniai akcentai, yra svarbu tokį kūrinį papildyti analogiškais kūriniais. „Balta drobulė“ turi sąsajų su XX a. 3-iojo deš. rusų absurdo literatūros pradininko ir klasiko Daniilo Ivanovičiaus Juvačiovo, arba dar kitaip vadinamo Charmsu, apsakymu „Senė“. Abiejuose absurdo literatūros kūriniuose dominuoja laiko apmąstymas.
Apsakymo „Senė“ ir romano „Balta drobulė“ pagrindinių herojų santykis su laiku yra neigiamas. Kieme įvykęs pagrindinio herojaus susitikimas su sene, nešina laikrodžiu be rodyklių, atskleidžia jo santykį su laiku:
„Kieme stovi senė ir rankose laiko sieninį laikrodį. Aš praeinu pro senę, sustoju ir klausiu jos:
„Kelinta valanda? “
– Pasižiūrėkite, – sako man senė.
Aš žiūriu ir matau, kad laikrodis neturi rodyklių.
– Čia nėra rodyklių, – sakau aš.
Senė žiūri į ciferblatą ir sako man:
– Dabar be ketvirčio trys.
– Ak taip. Labai ačiū, – sakau aš ir nueinu“.
      Šis tekstas, neišskiriant ir viso apsakymo, neakylam skaitytojui gali pasirodyti absurdiškas ir beprasmis, bet reikia neapsigauti ir nebūti nešamam pirminio įspūdžio. Senutės laikrodis neturi rodylių neatsitiktinai. Iš tiesų, laikrodžiui nereikia turėti rodyklių, nes senei laikas tampa neatsiejama jos dalimi, matu ir centriniu pasaulėvaizdžio principu - le temps decouvre la verite. Laikas tampa ta terpe, kurioje vyksta savęs bei kitų žmonių identifikavimosi procesai. Paklausta „kiek yra valandų“, senutė pažvelgusi į ciferblatą be rodyklių pasako, kad „dabar be ketvirčio trys“, taigi jos veikimas yra apribotas laiku. Ji kažką veikė, veikia arba veiks tik tam tikru laiku, vadinasi, jai nereikia laikrodžio, kad galėtų pasakyti kiek yra valandų. Kalinio išrėžtų dienų skaičius ant jo celės sienų įgyja prasmės, nes jis žino išėjimo laiką. Paprastas žmogus elgiasi visai kaip kalinys. Jis skaičiuoja savo laiką, užsibrėždamas tikslus ir tiki, kad už to slypi išsigelbėjimas, kad už to slypi kažkas, ką įgijęs žmogus sau galėtų pasakyti: „Tai yra gyvenimo prasmė“, „Tapsiu Y, X arba Z“. Žmogus dažnai net nesusimąsto, kodėl nori kažkuo tapti, kodėl kažko siekia ir kodėl kažką mėgsta. Būna stebėtojų, kurie didžiąją gyvenimo laiko dalį praleidžia vien tam, kad taptų stebėtoju tų gyvenimo dalyvių, kurie puikiai įprasmina jų pasaulėžiūrą, idealus, viltis ar troškimus. Žiburys, kurį jie visą laiką buvo nukreipę į tuos gyvenimo dalyvius, tik juos ir teapšvietė. Ta šviesa jiems suteikė vilties paneigti stebėtojus ir eiti pirmyn. Įsikalinimą laiko celėje reikia suprasti kaip judėjimo apribojimą laiko forma. Vienas iš tokių atvejų yra laiko formos racionalizavimas. Tai būtų fizikinis laikrodžio rodyklės pavidalo pakitimas į laiko strėlę, laiko tėkmei suteiktas kryptingumas. Dabar pateikime konkrečių pavyzdžių. Mokslininkai Adam Sadilek ir John Krumm paskelbė mokslinį tyrimą: „Kur būsite po 285 dienų 14: 00? “ Jie sukūrė pirmąją pasaulyje programą pavadinimu „Far Out“, prognozuojančią ilgalaikį žmogaus gyvenimą ir kuri, anot programos kūrėjų, „klysta ganėtinai retai“. „Far Out“ su dideliu tikslumu prognozuoja asmenų buvimo vietas netgi keliems metams į ateitį. Kitas pavyzdys yra neurologas G. Kreiman, kuris atliko eksperimentą apie žmogaus elgesio nuspėjamumą, kurio metu savanoriai turėjo paspausti mygtuką vos tik užsinorėjus ir prisiminti kur tuo metu buvo laikrodžio rodyklė. Jis nustatė, kad smegenų aktyvumas smegenų srityje, atsakingoje už dėmesį ir motyvaciją, pasirodydavo 5 sekundėmis anksčiau nei eksperimento dalyvis įsisąmonindavo sprendimą paspausti mygtuką. Kitas mokslininkas John-Dylan Hayens atliko tokį patį eksperimentą, kurio metu buvo parodyta, kad smegenų veikla suaktyvėja net 10 sekundžių prieš žmogui įsisąmoninant sprendimą. G. Kreiman planuoja ne tik nuspėti žmogaus tolesnius veiksmus, bet ir juos pakeisti. Laikrodyje be rodyklių yra matomos rodyklės, kurios nustatytos labai tiksliai. Ir nevalia tuo abejoti. Rodyklių laikrodyje be rodyklių nematantys žmonės patys kalti. Juk žmogus yra tik ribotas, todėl jis gali daryti klaidų. Jis gali sau susikurti iliuziją, kad ne ateitis savinasi žmogų, bet žmogus savinasi ateitį. Karolingų dinastijoje buvo priimta mąstyti visai panašiai. Jie dabartį suprato kaip nuolatinį ir pilną įtampos siūbavimą pusiaumyrom nesvetinga ir neaiškia sapno srove, o dangiškąją tėvynę, kaip kraštutinę ateities išraišką, kaip stabilią ir tvirtą atramą, kuri yra tikrasis gyvenimas. Jie siekė susidurti su ateityje rymančia ko nors pabaiga ir Dievu. Dažnas iš jų buvo persiėmęs apokaliptinėmis vizijomis, kad išsvajotoji pabaiga dar ateis jam esant gyvam. Todėl jie nusigręždavo nuo šio ydingo pasaulio. Jų manymu, dabartimi besidžiaugiantys žmonės kęs amžinas pragaro kančias, o ją paniekinę patirs amžinąją palaimą. „Ryt ir poryt - magiški žodžiai“ - kaip pasakytų Antanas Garšva. Senutė panaši į keliautoją, kuris eidamas sako „dabar dėsiu kairę koją, o dabar dešinę koją“. Tikras keliautojas eina keliu, bet nesako „dabar dėsiu kairę koją, o dabar dešinę koją“. Tokiu būdu jis nueina neįtikėtiną kelio atstumą. Jeigu jis apmąstytų kiekvieną savo žingsnį į priekį, jis nebūtų nuėjęs tokio ilgo kelio. Todėl Antano Garšvos maištingas pasipiktinimas laiko forma tampa suprantamas. „Ir prieštarauju pats sau. Ir pavydžiu. Ir esu nelogiškas. Teisingai. Aš tyčiojuos. Aš žaviuosi. Geriu, myliu. Nes patinka - gerti mylėti, tyčiotis. Jei susirasčiau harmoningą tiesą - pralaimėčiau. „ Pagrindinis apsakymo veikėjas, paklausdamas kiek yra valandų, leidžia suprasti, kad jo savastis ir išorinis tėkmės vyksmas nesirutulioja pagal laiko diktatą. Netgi pats Charmsas manė, kad vienodumas prišaukia nelaimę. Beje, net ir paakintas pažvelgti į laikrodį, apsakymo herojus jame neišvysta rodyklių. Antano Garšvos santykis su laiku taipogi yra neigiamas, tik priešingai nei apsakymo herojaus, jo padėtis yra žymiai keblesnė. Jis dirba viešbučio liftininku, vadinasi, jis, nori to ar nenori, turi prisiimti ir gyventi pagal neautentišką laiko formą. „Stiklinėje būdelėje“ esantis sargas paduoda Antanui Garšvai kortelę, kurioje kaip įprasta šiolaikiniam žmogui yra pateikti duomenys, ištrynę ribą tarp asmeninės ir viešosios plotmių: pavardė, darbo pareigos ir jų atlikimo laikas. Pateikdamas kortelę, sargas tuo pačiu „išpunčiuoja laiką“ - paskirsto Antano Garšvos gyvenimo laiką. Vardas, Pavardė, darbo pareigos ir jų atlikimo laikas tampa nedaloma visuma - individu. Suliejus asmeninę ir viešąją plotmes į vientisą ir nedalomą organą, žmogus yra palenkiamas veikti pagal laiko formas ir suserga „laikrodžio be rodyklių“ sindromu. O ar bent vienas žmogus atėjęs į visuomeninę įstaigą kreipiasi į tarnautoją vardu? Galime įsivaizduoti klientą, kuris norėdamas užsisakyti patiekalą, kreiptųsi į oficiantą: „ei, Andriau, aš jau užsisakiau“ arba „Andriau, kiek dar liko laukti mano sriubos? “. Familiaru? Neetiška, nes yra peržiangiamos visuomeninės sutarties sąlygos užmerkti akis prieš vienas kito asmenį ribos? Kodėl darbuotojui reikia etiketės su jo vardu ir pavarde? Kodėl reikia panaikinti asmeninės ir viešosios plotmių ribas? Kodėl yra kuriami tokie projektai, kaip ask. fm, Facebook. com? Tam, kad būtų paneigtas žmogaus autentiškumas. Individualybė yra integruojama į anoniminę visuotinę laiko formą ir individualybė pamažu išskaidoma, nes ne viskas, ką ji savyje turi yra naudinga išpildyti laiko formai. Vaikai, kaip galima įsitikinti iš jų aktyvumo socialiniuose tinkluose, jau nuo pat mažens yra pratinami ištrinti ribą tarp asmeniškumo ir viešumo. Antanas Garšva išgyvena šių plotmių persipynimą tragiškai: „Širdis tik, laikrodis cakt“; „tik tik, tik tik - mano širdis. Mano smegenyse, mano gyslose, mano svajonėse“. Laikrodžio tiksėjimas harmoningai dera su širdies dūžiais. Taigi Garšvai, kaip ir senutei nereikia lakrodžio rodyklių, kad pažvelgęs į laikrodžio ciferblatą galėtų pasakyti „kiek yra valandų“. „Man beliko keturiasdešimt minučių. Ir bus pusės valandos pertrauka. Aš surūkysiu dvi cigaretes. Pasišnekėsiu su Stenliu. Gerai“. Jis išgyvena laiką kaip paties savęs dalį. Taigi, kaip matome, laiko formų yra įvairiausių, bet joms visoms yra būdingas vienas esminis dalykas. Tikrovė yra užpatentuojama tam tikra laiko forma. Hipono vyskupo Augustino taikliu teigimu „mes esame laikas“ galime apibrėžti XXI a. pasireiškimą.   
    Kaip žmogui gali būti aktuali at-eitis? Pra-eities aktualumo atveju. Kaip čia-eičiai gali būti aktuali pra-eitis? Pra-eities vaizdinio vertinimas kalba, kurią sąlygoja dabartinė vertinančiojo čia-eities būsena, yra praeitis. Žmogus susietas su savo praeitimi, kaip ir kitais galimais sąsajų variantais, tokiais, kaip meno kūrinys, tik galimu ryšiu, bet ne būtinu ryšiu. Praeitis yra santykinė. Jos vertinimas yra sąmoningas, nors ir subjektyvus. Todėl pra-eitis yra psichologinis reiškinys, nes į ją žvelgiama iš čia-eities pozicijų. Žmogų pra-eitis veikia tik ribotą laiko tarpą. Juk nemąstoma, kad pats vaizdinys savyje turi nukreiptį į žmogų. Anaiptol. Žmogus turi vaizdiniui suteikti nukreiptį, kurią suteikia savo dabartine būsena. Pra-eitis žmogaus negali veikti be pačio žmogaus. Žmogus įgija tik sausą vaizdinį, todėl pamatinis jo susietumas su būsena, kuria jį išgyveno, yra nepamatuotas. Dėl pra-eities, čia-eitis išlieka neautentiška čia-eitimi. Pra-eitis yra efemeriškas sielos dienoraštis, kuriame įrašome tam tikrus dabar turimus išgyvenimus. Tai reiškia, kad pra-eitis yra priklausoma nuo to, kokia yra pra-eitį vertinančiojo čia-eities būsena. Žmogaus būsena keičiasi, todėl papasakota „gyvenimo istorija“ vertėtų laikyti abejotinu žestu. Prisimindami, jog mus vaikystėje gyrė, negalėsime pajausti to malonumo, kurį jautėme anksčiau. Protas jam suokia – „gyrė, vadinasi, tai yra gerai“. Interpretatyvus protas, naivus protas... Tarkime, du žmonės, išgyvenę tą patį dalyką, per ateinančius dešimt metų bus pakeitę apie jį savo požiūrį daugybę kartų. Todėl pokalbiai su psichės chirurgais apie savo praeitį nepriveda prie vaizdinio, kuris tampa atsakingas už tai, kokie esame dabar. Prancūzų eseistas Andre Morua teigė, kad „kiekvienas išpažinties autorius tariasi atkuriąs savo praeitį; iš tikrųjų jis aprašo tik tai, kuo ta praeitis virtusi jo dabartyje. “ Pagrįsdamas savo mintį, jis pateikė ją įprasminantį realų pavyzdį. „Fušė senatvėje, prisimindamas revoliuciją, savo pasakojimą paprastai pradėdavo taip: „Sykį Robespjeras man ir sako: „Kunigaikšti d'Otrantai... “ Fušė visai nuoširdžiai užmiršdavo, kad kunigaikščio titulo jis tuomet dar neturėjo. Šitaip vėlesni įvykiai suteikia praeičiai kitokį atspalvį. “ Bet ar neabsurdiška viskam, ko nesupranti suteikti paaiškinimus, kad nusimestum sunkią naštą, kurią uždėjo tavo protui nesuprasti žmogaus elgesio motyvai, kuris būtent tuo ir yra už tave pranašesnis? Savąjį absurdą dažnas perkelia į praeitį ar kitą žmogų, juos padarydamas atsakingus už savąjį absurdą. Geriau visą kaltę suversti praeičiai, negu pačiam žmogui. Viename savo laiške F. Šopenas, prieš išvykdamas į užsienį, savo tėvams prisipažįsta: „Žiūriu į tą laiką kaip į ateities preliudiją. Yra tatai minties preliudija. „ Kaip matome, Šopenas ateitį prilygina minčiai. Pra-eities įvertinimas nėra savaimingas, tačiau nukreiptas ne į čia-eitį, bet į at-eitį. Taip sukuriamas at-eities konceptas. Antanas Garšva yra įžvalgiai pasakęs, kad „aš sutalpinau savyje savo visatą. Praeitį, dabartį, ateitį“. Be pra-eities nebūtų ir at-eities. Be to, kas buvo, nebus to, kas bus. Kas buvo bus tai, kas dar bus. Įvertinta pra-eitimi žmogus gali įvertinti at-eitį, kurios jis jokiu būdu negali įspėti. At-eitis ir jos laukimas yra psichologinis fenomenas. Bet kur nėra at-eities, ten nėra ir progreso. Žmogus, būdamas čia-eitimi, nėra at-eitis. Todėl žmogui negali nieko trūkti, o visi jo siekiai yra kilę ne iš stokos, bet iš nereikalingo pertekliaus. Net čia-eities siekimas čia-eitimi yra tik at-eities forma. Nebent teigtume, kad „aš esu tai, kas dar bus“. Bet kas jis yra dabar, jeigu savimi bus tik at-eityje? Jeigu laikas yra objektyvus reiškinys, kaip žmogus gali stebėti laiką? Ar tai nereiškia, kad jei žmogus norėtų stebėti laiką, turėtų peržengti jo ribas, pralenkdamas laiką nors viena sekundės dalimi? Kas yra už laiko? Jeigu ateitis visgi egzistuotų, vadinasi, egzistuotų ir kelionės laiku. Jeigu kelionės laiku egzistuotų, mes jau seniausiai būtume pamatę akivaizdžių neatitikimų tarp žmonių ir laikotarpių. Turiu galvoje, jeigu viduramžių riteris patektų į antikos laikotarpį, renesanso humanistas patektų į viduramžius, švietimo epochos švietėjas patektų į renesansą, romantizmo romantikas patektų į švietimo epochą, modernizmo dekadentas patektų į romantizmo epochą, būtų vienintelis tiesos grūdas. Jeigu egzistuoja ateitis, kaip Adomas Jakštas mėgo sakyti, sveika logika įrodinėja, kad ateities žmogaus protas bus toks pažengęs, kad mokės sukonstruoti laiko mašiną, kuria galės keliauti į praeitį. Bet per istoriją dar nebuvo nė vieno atvejo, kad būtume išvydę žmogų iš ateities. At-eitis reikalinga tam, kad būtų atpažintas daiktas, esantis už žvilgsnio lauko ir galėtų apsispręsti, kaip veiks jo atžvilgiu. Žmogus vertina pra-eities vaizdinį, nes susitikimas su daiktu, kuris nėra jo žvilgsnio lauko centre, yra keliantis egzistencinę baimę. Šis susitikimas jam yra grėsmingas. Ši baimė kyla iš žinojimo, kad su likusiais daiktais jis neturi užmezgęs jokio santykio, todėl negali būti nuo jų nei apsisaugojęs, nei juos prognozuoti, nei su jais turėti tvirtą ryšį. Elias Canetti teigė, kad „žmogui nėra nieko baisesnio, kaip sąlytis su tuo, kas nežinoma. Jis nori matyti, kas tiesia į jį ranką, nori pažinti ar bent jau įsivaizduoti, kas tai yra. Visur jis stengiasi vengti sąlyčio su tuo, kas nepažįstama. „ Išvesta at-eities forma yra laiko forma. Ji jį išgelbsti iš nežinios baimės gniaužtų, nes ji būdinga didžiąjai daugumai žmonių. Žmonės vedini saugumo poreikio pradeda kartoti neautentišką laiko formą ir taip tampa vidutinybėmis, nuspėjamais ir inertiškais. Tokiu būdu žmonės vieni su kitais solidarizuojasi. To pavyzdys galėtų būti žmogus, vienu metu ir skaitantis, ir rašantis. Jis vienu metu turi savo žvilgsnio lauko centre daiktą, bet tuo pačiu jis išeina už žvilgsnio lauko centro į grėsmingą sritį, kur pradeda ne rašyti, o tik keverzoti. Todėl žmogus stengiasi prisirišti prie tam tikros konkrečios vietovės ir tampa sėsliu, nes žvilgsnio lauko centre esantis daiktas yra pats patvariausias (meditacija sutelkus dėmesį į vieną tašką yra puikus to įrodymas), o išėjimas už žvilgsnio lauko centro yra ne toks grėsmingas, nes daiktai yra atpažįstami. Tie patys žmonės, artimieji, tos pačios gamtovaizdžio detalės ir vietos jam yra patys artimiausi. Panašu, kad žmogaus gyvenimas yra kaip kaliausės: jis yra taršomas vėjo, lietaus ir šalčio, bet pabėgti niekur negali - jis esti įsišaknijęs su savo žeme. Taip pat kaliausė ją gina nuo varnų, bet ar kaliausę kas nors vadina kilnia? Patriotiška? Filotopiška? Galiausiai į viską tenka pažvelgti su šypsena: „šios rūpintojėlės bent nenunešė vėjas“. Žmogus turi atsikratyti kaliausės mentaliteto ir pamilti už žvilgsnio lauko centro esančius daiktus ir jų tėkmę. Ši meilė yra vadinama atsitiktinumu, spontaniškumu, dinamiškumu. Žmogus ne tik mylintis atsitiktinumą, bet ir esantis drąsus, yra erotiškas. Žmogus žemėje yra klajoklis be jam skirtos vietos. Klajoklis ta prasme, kad jis proporcingai nueitam keliui plečia savo vidinio horizonto ribas. Koks yra filotopas, kuris pasitenkina namais ir gimtine? Jis yra patogumų ieškantis ir mažai save pažįstantis žmogus. Vaikas linkęs nevertinti savo pra-eities, nes jis yra spontaniškai veržlus; jam daiktas už jo žvilgsnio lauko centro nėra grėsmingas. „Juk mes ne vaikai“. „Tai pasidarykite jais! „ Čia nepralenkiama yra klajoklių žydų tauta. Jos neprisirišimas prie konkrečios vietos ištisus 40 metų yra pavydėtinas. Šios tautos klajonės lėmė savitą mąstymo būdą. Visa būdavo gražu, kas veiksmu įprasmindavo tėkmę. Kas mąstomoje situacijoje yra priežastis, o kas yra pasekmė? Pats mąstantysis ar mąstomasis dalykas? Ar reikšminga mąstyti situaciją, žinant, kad mąstomoje situacijoje mąstantysis visuomet yra priežastis, nesukelianti jokių pasekmių? Pats daiktas nėra priežastis, dėl kurios jis imasi jį apmąstyti. Priežastis yra jis pats. Refleksija yra mąstymo būdas, kuriuo mąstomi objektai, kurie laiko atžvilgiu yra tik subjektyviai santykiniai. Tai reiškia, kad yra mąstoma tik konkreti objektų sąveika ir potencialūs jos ryšių variantai. Refleksija paneigia kitą, nes ji telkiasi tik į priežastinius santykius norint įtvirtinti mąstantyjį. Ji neskirta savęs pažinimui. Su pačiu žmogumi nesusijusi dalyko refleksija priveda prie susireikšminimo, nes jis jaučiasi atradęs „kažką naujo“. Antanas Garšva sakė: „Aš, aš, aš, aš - kiti nesvarbūs. Aš visatos centras. „ Žmogus daiktą vertina savęs atžvilgiu tik kaip priemonę, skirtą jam peržengti arba išpildyti tam tikrą vertę. Juk jis yra kito veikimo priežastis. Kitas jam yra laukas, kuriame jis skleidžiasi. Bet tai dar nereiškia, kad savęs traktavimas, kaip pirmosios priežasties daikto veikimo atžvilgiu, yra reikšmingas pačio savęs suvokimui. Toks savęs traktavimas sukelia savęs, situacijos nuspėjamumo įspūdį. Žmogus mano, kad save gali prognozuoti, nes jis būdamas pirmąja priežastimi daikto atžvilgiu jame gali įsteigti tam tikrą vertybę, veiksmo formą arba tikslą. Kas būna, kai susitinka dvi subjektyvybės? Viena vertus, jiems kyla nereikalingos elgesio interpretacijos ir kita vertus, jaučiama grėsmė.
    Tada, pagrindinis apsakymo „Senė“ herojus grįžęs namo, ir negalėdamas užmigti, neslėpdamas džiaugsmo, reflektuoja šį įvykį: „Aš guliu ant kušetės atmerktomis akimis ir negaliu užmigti. Prisimenu senę su laikrodžiu, kurią mačiau šiandien kieme, ir darosi malonu, kad jos laikrodis neturėjo rodyklių. O štai neseniai komiso parduotuvėje aš mačiau šlykštų laikrodį su gegute, ir jo rodyklės buvo padarytos tarsi peilis ir šakutė“. Pagrindinis herojus džiaugiasi, kad jis yra abejingas laikui, nes laikas žmogui yra grėsmingas, represiškas ir pavergiantis sąmonę, ką galime spręsti iš laikrodžio rodyklių sugretinimo su peiliu ir šakute. Tada į herojaus namus pasibeldžia senutė, kurią jis buvo sutikęs kieme:
„Į duris kažkas beldžia.
– Kas ten?
Man niekas neatsako. Atidarau duris ir priešais save matau senę, kur iš ryto stovėjo kieme su laikrodžiu. Aš labai nustebęs ir nieko negaliu pasakyti.
– Štai aš ir atėjau, – sako senė ir įeina į mano kambarį.
Aš stoviu prie durų ir nežinau, ką man daryti: išvaryti senę ar, atvirkščiai, pasiūlyti jai sėstis. Bet senė pati eina prie mano krėslo palei langą ir sėdasi į jį.
– Uždaryk duris ir užrakink jas, – sako man senė.
Aš uždarau ir užrakinu duris.
– Klaupkis, – sako senė.
Ir aš klaupiuosi.
Bet tuomet aš pradedu suprasti savo padėties kvailumą. Kodėl aš klupau prieš kažkokią senę? Ir kodėl šita senė yra mano kambaryje ir sėdi mano mėgstamame krėsle? Kodėl neišvariau šitos senės?
– Klausykite, – sakau aš, – kokią jūs teisę turite tvarkytis mano kambaryje, ir dar įsakinėti man? Aš visai nenoriu klūpoti.
– Ir nereikia, – sako senė, – dabar tu turi gultis ant pilvo ir įsikniaubti veidu į grindis.
Aš tuojau pat įvykdžiau paliepimą“. O kai jam įskaudo gulėti kniūbsčiam, vargais negalais, atsikelia, ir kiek atsikvošėjus „sąmonė ir atmintis lėtai grįžta“.
      Į pagrindinio herojaus nuosavą erdvę, sąmonę, kurios niekas kitas, kaip tik jis pats, negali riboti, chuliganiškai įžengusi senutė įveda savo absurdišką laiko formos diktatą, paremtą principu Sic jubeo, kuriam jis negali atsispirti ir turi paklusti. Aristofano principas „nelysk į mano protą: juk turi savus namus“ nebegalioja. O jis pakluso senutei, kaip galime įsitikinti, būdamas nesąmoningas, pilnai nesuvokęs jos absurdiškų paliepimų. Todėl Antanas Garšva prisipažįsta: „Mano smegenų centre sėdi rūstus klerikas. Jis rūšiuoja mintis ir jausmus. Jis logiškas, rūstusis klerikas. “ Neautentišką veiksmo formą suponuoja automatizmas, inercija ir pasyvumas. Žmogus siekia kažko, kas nėra jis pats, bet tai, kas nėra jis pats, nėra čia-eitis. At-eities reikia laukti paneigiant save. Čia-eitis jam kelia nuobodulį, nes jam vertinga tik at-eitis. Augusto Strindbergo romano „Pamišėlio išpažintis“ pagrindinis veikėjas Akselis dykinėdamas po miesto apylinkes pro vieno namo langą išvysta žmones, apimtus laikrodžio be rodyklių sindromo. „Ji dirbo, bet aiškiai be ūpo, rodės, tik stumia laiką, nerdama akį po akies, virbalais skaičiuodama sekundes. Protarpiais kilstelėdavo rankdarbį ir imdavo į jį stebeilyti tarsi norėdama kaip iš laikrodžio sužinoti laiką; bet, matyt, jai rūpėjo ne laikas ir ne darbas, ji buvo toli nuo šiandienos. “ Ir pasišlykštėjęs reziumuoja: „Niekada iki šiol nebuvau regėjęs tokio graužulio, bodėjimosi viskuo, tokio begalinio nuovargio. “ Toliau jis išvysta dar kitus žmones: „Apsisukdami vis dirsčiojo į sieninį laikrodį, kurio ilgoji rodyklė artėjo prie valandos ženklo. Tikriausiai kažko laukė, kas turėjo išsklaidyti jų liūdesį, pakeisti dalyvių likimą, atnešti kažką naujo. Gal net apversti visų gyvenimą aukštyn kojomis. Ir, tarsi sukaustyti tos baimės, jie nedrįso atsidėti lošimui, iš akies mėtė kortas, tarsi tikėdamiesi, kad netrukus bus pertaukti, todėl ir jų veidų mimika bei judesiai buvo suvaržyti, ir visi jie atrodė panašūs į manekenus. “ Žmogus, persiėmęs laikmečio, kuriame gyvena, laiko formomis, yra nesąmoningas ir dėl to automatiškai juda link jų, nesusimąstydamas kodėl jis pasirinko šias laiko formas. Bet ar nesąmoningas žmogus gali būti valingas? Kitaip tarus, ar žmogui reikia įdėti daug pastangų tam, kad jis pasiektų neautentišką laiko formą? Ar galime valingu vadinti tą žmogų, kurio veikimo priežastis yra ne jis pats, bet daiktas? Juk nebus didelės žalos, jei dėl gresiančio pavojaus žmogus atsisakys savo siekių. Priešingai, jis gali kada sau tinkamas arba pagal aplinkybes keisti siekimo objektą ir siekimo laiką. Jis skiria daug laiko ir pastangų, kad apmąstytų iš anksto jam priskirtus tikslus ir priemones, kaip juos įgyvendinti. Antanas Garšva sako: „Precizavau meilės meną. Išmokau įvairiausių psichocheminių reakcijų. Švelnumą atmiešdavau aštriu sarkazmu. Šiltai cituodavau gerą eilėraštį ir kandžiai apibūdindavau sutiktą praeivį. Sąmoningai valdydavau aistrą, kad ji išsiveržtų nelaukta audra... “ Dar kitur sako: „Laiku nuliūsdavau ir laiku pralinksmėdavau. Laiku supykdavau ir laiku nuduodavau apgailestaująs. “ Niekas negalėtų sąmoningai tapti tiesos kankiniu, kaip tai padarė Šventasis Baltramiejus, vienas iš tyliausių apaštalų, kuris keliavo kaip pamokslininkas į Indiją. Grįžtantį iš Armėnijos jį užpuolė kitatikiai, nulupo gyvam odą ir po to nukryžiavo. Dažnai žmogus daro žygdarbius vien dėl to, kad gyvendami kasdienybėje, kurios jie nenori keisti, jaustųsi prasmingi. Prasmė, kurios dėka jie galėtų užsimiršti, kad gyvena kasdienybėje. Laiko formų prisiėmimo padarinys yra valios nykimas. Ar galime autentišku ir valingu vadinti tą žmogų, kurio išsikeltas tikslas nėra jis pats, bet kažkas kitas? Tikiu, kad ne. Valingas žmogus pasiryžęs visuomet peržengti rubikoną en toutes lettres tam, kad pasiektų savo vienintelį tikslą: patį save. Bet autentiškas žmogaus veikimas laikmetyje, kuris neišvengiamai yra neautentiškas, kad ir kokios būtų absurdiškos šio laikmečio formos, yra nesėkmingas. Paskiro žmogaus disidentinė kova su jam primestomis svetimomis ir neautentiškomis formomis yra beprasmė. Vėliau apsakymo herojus užminga ir susapnuoja sapną: „Sapnuoju, kad <... > išeinu į laiptinę ir užtrenkiu duris su prancūziška spyna. Rakto aš neturiu ir negaliu patekti atgal į butą. <... > Aš stoviu laiptų aikštelėje ir galvoju, ką man daryti, ir staiga matau, kad neturiu rankų. Palenkiu galvą, kad geriau matyčiau, ar turiu rankas, ir matau, kad vienoje pusėje vietoj rankos man kyšo peilis, o kitoje pusėje – šakutė“. Ši kebli sapno padėtis, kai išeinama iš savo namų kartu užtrenkiant namo duris, negalint į juos patekti, nes neturima priemonių kaip į juos galima būtų patekti, yra laiko pavergtos sąmonės simbolis, ką galime spręsti iš herojaus rankų metamorfozės į peilį ir šakutę, kas yra laiko represiškumo simbolis. Žmogus, persiėmęs laiko dvasios formomis, tampa savęs nesuvokiančiu mankurtu, kuris nustoja būti tikrovės dalyviu ir atsiduria jos neapibrėžtyje, arba kaip pasakytų ikisokratikas Herakleitas būdamas čia nebūna. Juk žmogus gali laikytis tam tikros pozicijos, tuo pačiu būnant tikrovės dalyviu tik būdamas, metaforiškai tariant, savo namo šeimininku, ar bent jau turėdamas savo namų raktus, kurių dėka jis bet kada galėtų į juos patekti. Taip prarandamas ryšys su Pilniu ir nėra galimybės veikti autentiškai.
    Panagrinėkime Antano Garšvos vaikystę. Aštuonmečio Antano Garšvos gyvenime įsirėžė laukimas. Jo tėvai, buvę vidurinės mokyklos mokytojais, jį dėl silpnos sveikatos palikdavę užrakintame „tuščiame“ bute vieną. Jo gyvenimas buvo apribotas labai ribota erdve. Tvirto ryšio su tėvais nebuvimas A. Garšvos gyvenime palieka neatitaisomų žymių. Antanas Garšva, atsidūręs „tuščios“ kambario realybės akivaizdoje, kurioje nėra galimybių vystytis pilnavertiškiems žmonių tarpusavio santykiams, tiesa, kuriuos turėjo užtikrinti tėvai, negali užmegzti tvirto ryšio su kitu žmogumi ir jaučiasi vienišas. Žmoguje lieka slegiantis Niekis, susiformavęs iš žmogiškojo ryšio trūkumo. Kambario dydžio vaikystė ir jaunystė, buvusi vienintele realybe buvo nepakankama. Tai jame išugdė instinktyvų bodėjimasi sėslumu, todėl Antanas Garšva kerštauja prieš visus suvaržymus. Jis nuolat veržiasi į „kitą pasaulį“, kuris yra aptvertas „storomis sienomis, ant kurių stovi šarvuoti sargybiniai ir laiko parengtas sviesti ietis. “ Niekis yra dirbtinai suformuotas, todėl jis nėra pradas ar iš anksto suteikta duotybė. Paradoksiškas teiginys „Niekis yra“ nurodo, kad Niekio gali ir nebūti. To pasekoje Niekį, kurį paliko jo tėvai, Antanas Garšva užpildo iš pažiūros nieko nepasakančiu dalyku „Zoori“, nes priešingu atveju jis nepakeltų Niekio. Kas yra „Zoori“? „Zoori“ yra žmogaus antrininkas, sukurtas kompensuojant žmogiškojo ryšio trūkumą. Remiantis daugeliu folkloro tradicijų, antrininkas yra vitališkumo, energijos, atsinaujinimo ir vaisingumo įsikūnijimas. Garšviškasisis antrininkas yra aistros įsikūnijimas. O būdamas žmogiškojo ryšio pakaitalu, „Zoori“ yra tik pačia savimi suinteresuota aistra. Jis pats niekada neįsimyli, bet palenkia į save žmogų. Ši nežmogiška aistra nesietina su meile, nes ji negali būti jokia subjektyvia padėtimi. Santykis su „Zoori“ yra realizuojamas šią akimirką, tuo pačiu paneigiant kitą. Sąlytis su žvilgsnio lauko centre esančiu daiktu tampa negatyvus. Regimas negatyvus, bet veržlus, kartu su polėkiu žmogaus peržengimas norint žengti toliau. Bet nors antrininkas yra negatyvi aistra, jis gali ir teigti ir neigti žvilgsnio lauko centre esantį daiktą, nes antrininko aistra nėra į kažką orientuota. F. Nietzsche taikliai pasakė, kad „mylim galų gale ne geismų objektą, o savo paties geismą. “ Antrininkas yra tarsi Raflezija. Šis augalas neturi chlorofilo, todėl neturi lapų ir, svarbiausia, jis neturi šaknų. Tai gėlė-parazitė, kuri įsiskverbia į kitą augalą, šis tampa jos maitintoju ir žiedo nešiotoju. Be kita ko, antrininkas yra laiko formos sąlyga, nes antrininkas laiko forma nereprezentuoja Pilnio. Jis jo stokoja.      Žmogus tiesai dar nepasiruošęs. Juo gilesnė svarstomojo dalyko analizė, juo žmogus darosi sentimentalesnis, jam tampa sunku save atskirti nuo svarstomojo dalyko. Įžengiant į naujas mąstymo plotmes, tam tikrų žinių spragas kompensuoja pačio žmogaus įdėtas subjektyvus indėlis. Ar tai tuo pačiu gali reikšti, kad žmogus, nepažinodamas kito žmogaus, to pažinimo spragas užpildo savu subjektyviu indėliu? Tad dviprasmybė ar susižavėjimas yra niekuo nepagrįstas bandymas pateisinti nežinią. Bijoma nežinios? Kaip? Nežinia yra gylis? Apskritai žmogus bet kokiu atveju yra nepažįstamas, tuo jis ir yra gilus. Kaip sakė prancūzų poetas Artūras Rembo,  „Tu nežinai, nei kur tu eini, nei kodėl tu eini, visur eik, už viską atsakyk. “ Dėl nežinomybės žmogus ir „eina“, nes jį kankina nežinomybė. Jeigu jis sustotų, jį apimtų nežinia ir jis išprotėtų. Todėl žmogus verčiau pasirenka tikėti bet kuo negu kad niekuo. Ar tiesa pradingo, nežinomybėje, gilumoje? Ar tai reiškia, kad „tiesa slypi šulinio dugne“? Ar veržimasis į „nepažintus tolius ir naujai atsivėrusius horizontus“ nėra nesąžiningumas pačiam sau? Klausimas sąžinei. Sąmoningai suvokta nežinomybė ir pastanga ja manipuliuoti yra dviprasmybė, paslaptis. Pažymėtina, kad antrininkas įgauna įvairiausius pavidalus, nes jam būdinga paslėptis. Jis slepia Niekį, bet tuo pačiu pasislepia ir pats. Džovanis Bokačas „Dekamerone“ Nefilės daina atskleidžia gan klasišką, tačiau daug pasakantį atvejį: „Žiedai savaime džiugina akis / Bet kai žiūriu į šitą puokštę kvapnią, / Vaidenas man, kad mylimą regiu. “ Gėlė paslepia mylimąjį, mylimasis paslepia antrininką, o antrininkas paslepia Niekį. Antrininkas paslepia gėlėje mylimąjį tam, kad tiek gėlė, tiek mylimasis paslėptų antrininką. O Bairono Liuciferis išsigindamas žalčio save paslepė. Tik vaikas, kuris vaikystėje yra turėjęs pilnavertiškus tarpusavio santykius, gali turėti santykį su Dievu. Visa kita kyla iš žmogiškojo ryšio trūkumo ir yra orientuota ne į Dievą. Vienintelė ypatybė, parodanti, kad žmogus turi užmezgęs santykį su Dievu, tai neturėjimas jo koncepto ir kritika tų žmonių, kurie gviešiasi teigti arba neigti Dievą. Galimas daiktas, kad Dievo konceptas yra tik antrininko apžavai. Antrininkas yra dviprasmiškas. Jis teigdamas neigia ir neigdamas teigia. Ką reikia daryti norint prisiliesti prie tam tikros kito žmogaus sielos dalies, tuo pačiu neprisiliečiant prie jos, kitaip sakant, kaip reikia manipuliuoti? Kaip paslėpti pamatinį naivų Kirkės ir Odisėjo koketavimą - slepiamą šleikštulį ir neigimą? Ką reikia daryti norint nesusišlapinus rankų ištraukti iš vandens norimą akmenuką? Jį reikia ištraukti su indu. Taip prisiliečiama prie akmenuko išliekant sausu. Reikia prisiliesti prie žmogaus norimos sielos dalies tarpiškai ir dviprasmiškai, su kažkuo, kas nėra jis pats. Tarpiškumas ir dviprasmiškumas yra paslaptis. Santykyje su kitu žmogumi vienam žmogui patartina būti paslaptimi, o kitam paslapties iminėju. Anot Andre Morua, „meilė trokšta, kad paslaptis pranyktų, bet ne mažiau ji trokšta, ir kad ji išliktų. “ Jaunatviškumas turi nurodyti į brandą; spindesys ir trykštantis džiaugsmas į dvasinę krizę; švelnumas į geidulingumą; mitrumas į nelaimingumą; pasitikėjimas savimi į Amoką. Paprasčiausias malonus žvilgsnis turi kaitinti širdį neapsakomu caleo, o vaikiškas žioplinėjimas turi virsti išminties rodikliu. Paslaptis, būdama trapi, gležna, įspūdinga ir sunkiai išlaikoma, yra vienintelis dalykas, pritraukiantis kito žmogaus dėmesį. Žmogus įdeda daug pastangų, kad išlaikytų savąją ir įmintų kito paslaptį. Juk noras kyla iš poreikio pakartoti patirtą įspūdį arba dalyką, kuris pakėlė nuotaiką. Tarpusavio santykiai, grįsti paslaptimi yra patys tvirčiausi. Žmogus trokšta tik pačios paslapties, o visa kita yra tik logika paremtas nebūtų dalykų išsigalvojimas ir vaikiškas kaprizas. Paslaptis yra vienintelis maistas, valgomas žmogaus, apimto laikrodžio be rodyklių sindromo. Paslaptis yra skani, estetiška, greitai pagaminama, lengvai virškinama, bet niekad nepasotinanti. Šis maistas yra žmonių santykių pagrindas. Žmonės yra alkani, o per alkį jie vienas kito nemato. Kaip išlaikyti paslaptį, tuo pačiu išsaugant ir santykį su kitu žmogumi? Būti kitu, kito kitu, kito kito kitu, kito kito kito kitu ir taip ad infinitum... Pats žmogus yra trivialus, banalus, paprastas ir nuspėjamas. Jis yra neįdomus ir, nepabijokime žodžio, nesąmonė. Žmogui, būnančiam savimi reikia sudaryti sąlygas, kurių dėka jis galėtų atsiskleisti iš tam tikros perspektyvos. Prie jo prisirišti nereikia. Reikia būti tarpininku, kuris nešališkai iškeltų tam tikrus jo sugebėjimus. Paslaptis ir yra toji sąlyga. Todėl santykyje su kitu žmogumi negalima būti pačiu savimi, nes pats žmogus nėra paslaptis. Sąjunga su žmogumi, kuris yra jis pats, bet ne kitas, vienaip ar kitaip, yra pamerkta žlugti. Gėlė praskleidusi žiedus skubinasi juos numesti. Reikia brandinti kiekvieną jausmą, paneigiant adekvatų jo pasireiškimo momentą. Todėl iš pažiūros galima sudaryti uždaro, abejingo arba paniurusio žmogaus įvaizdį. Kiekvienas jausmas nėra vertas akimirkos, kurią jausmas buvo pajaustas. Jausmas ir akimirka neina lygiagrečiai. Tikras jausmas yra uždelsto veikimo bomba. Jis pasireiškia tik ypatingomis progomis ir ne bet kokiu būdu. Tai vadinama subtilumu.
      Paslaptingi žmonės skatina šventes ir menkus circenses. Šventės svaigulys taip apsvaigina žmogų, kad svaigulys įtraukia į save visas brandintas giliausias mintis, iki kol pradedama suprasti, kad šios mintys yra nereikšmingos. Šventinė nuotaika tampa garbės įstatu. Šventėje nereikšmingi dalykai tampa reikšmingais, o reikšmingi dalykai tampa nereikšmingais. Todėl net nežymi slogi nuotaika sugadina šventinę nuotaiką, nes tokiu būdu nereikšmingi dalykai tampa nereikšmingais, o reikšmingi dalykai tampa reikšmingais. Todėl po visų šėliojimų lieka širdį verianti tuštuma. Tampa suprantama, kodėl Voltero apsakyme „Babilono princesė“ sklinda šviesus kartėlis: „Štai kaip baigiasi didžios šventės, ir kokia tuštuma lieka sieloje, kai nutyla triukšmas! “ Galų gale, paslaptingas žmogus yra ciniškas.
      Cinikas yra tas žmogus, kuris išvidiniais ryšiais su niekuo nesusisieja, bet potencialiai viską susisieja su savimi išoriniais ryšiais. Tariant paprasčiau, cinikas yra tas žmogus, kuris su niekuo nesusisieja, bet viską su savimi susieja. Todėl vieną akimirką cinikas gali ginti su savimi susietą dalyką it akis išdegęs, o kitą akimirką jo išsigins. Cinikui neturi vertės nei gėris, nei blogis. Cinikas mąsto literatūriškai. Dialogas su kitu žmogumi jam yra tarytum savarankiškas literatūrinis kūrinys su pradžia, dėstymu ir pabaiga. Jis negali užmegzti tvirto ryšio su kitu žmogumi. Tai Pilnio, kurio žmogus neturi, pavydas. Ciniko cinizmas nėra nukreiptas į jokį konkretų žmogų. Apie patį daiktą nekalbama kaip apie unikalios patirties teikėją, kaip apie daiktą par excellence, bet kalbama apie daiktą, kaip kalbinę duotį, paklūstančią estetinei pajautai. Visi jo sakomi „Taip“ yra literatūrinė stilisto išmonė. Apimtas neapibrėžto estetinio impulso jis gyvenimo neteisybę įtraukia į „literatūrinę Saturnaliją“. Todėl jame nėra jausti ironiko pasisakymuose sklindančio gyvenimo kartėlio. Cinikas suklastoja tikrovę pats gyvendamas suklastosios tikrovės principais. Jis teigdamas tikrovę ją neigia, priešingai nei ironikas, kuris neigia tikrovę ją teigdamas. Šiais laikais yra išvešėję biurokratiniai cinikai. Dar kitaip jie vadinami psichologais. Ko ko, bet šiais laikais psichologų tikrai netrūksta. Psichologai yra ciniški kliento atžvilgiu, kadangi jie taiko literatūrinį bendravimo stilių. Psichologai yra literatūriški žmonės, orientuoti į kalbą, bet ne į patį žmogų. Jie kliento sakinių struktūrą performuoja jiems pageidaujamu rakursu. Tariant paprasčiau, jie „blogai“ performuoja į „gerai“. Šis „gerai“ klientui suteikia trumpalaikį nusiraminimą. Kai suteiktas nusiraminimas baigiasi, vėl grįžtama prie pradžios. Grįžimas prie pačios pradžios rodo, kad žmogus buvo nuo savęs nutolęs. M. Blanchot manymu, tai, kas yra atveriama literatūros kūriniu nėra tiesa, bet tamsa. O kiek žmonių sielų pratrysta nuo šitų „gerai“ laisvinamųjų! Pokalbis su psichologu yra it gerai sužaista šachmatų partija. Be tam tikros strategijos neapsieina nei viena, nei kita pusės. Psichologas klientą kvočia tikrąja to žodžio prasme. Anot Elias Canetti, „Klausinėjimas, kurio galutinis tikslas yra ką nors išsiaiškinti, prasideda nuo vadinamosios žvalgybos. Paliečiama daug ir įvairių dalykų. Kur pasipriešinimas menkesnis, ten skverbiamasi giliau. Tai, kas išpešama, bus panaudota vėliau, nepuolama iš karto mėgautis. “ Jis prieina išvados, kad „Klausinėjant didėja klausinėtojo galia klausinėjamajam: kyla noras klausinėti vis daugiau. Atsakinėjantysis pasiduoda klausinėtojui juo labiau, juo dažniau atsako į jo klausimus. “ Todėl patartina klientui pasirinkti kalbėti nekonkrečiai ir abstrakčiai. Abstrakcijas naudojantys žmonės vengia aiškios pozicijos, už kurią būtų atsakingi. Jie taip išreikš nepriklausomybės siekį. Dar geresnė strategija yra susikurti savo paties marionetę, su kuria jis komunikuoti su biurokratinio ciniko marionete. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad psichologas nesulaukęs savęs verto paciento pradeda rašyti romanus. Tai jam tampa vieninteliu lygiavertišku kovos lauku, žinant, kad psichologas yra literatūriškas. Vienas iš jų yra psichoterapiautas Irving Yalom, parašęs seriją psichoterapinių romanų apie didžiuosius mąstytojus. Irvin Yalom savo „mokomajame romane“ „Gydymas Šopenhaueriu“ išreiškia neabejotiną „didžiojo mizantropo“ Arthuro Schopenhauerio kandidatūrą tapti psichoterapijos klientu: „Be abejo! “. Kiek šiame šūksnyje apsamanojusios garbėtroškos tvaiko! Į ją joks pacientas taip ir nepareiškė jokių pretenzijų. Cinizmas yra preliudija į Niekį. Todėl ciniko pabaigos nuojauta yra labai intensyvi. Norom nenorom, tai primena archaišką kuriamąjį judesį iš Nieko.
      Judaistinėje tradicijoje „Dievas sutvėrė dangų ir žemę“ ir visa, kas gyva, tačiau jų neįvardija. Niekur neparašyta, kad Jis prieš „dangaus ir žemės“ sukūrimą juos būtų įvardijęs. Jis tik „praminė sausumą Žeme“. Taigi Dievas sukūrė „dangų ir žemę“ be plano neprotingai ikikalbinėje plotmėje, nesuteikdamas ne tik dangui ir žemei, bet ir visam, kas gyva, pavadinimo. Tokios pat išvados prieina ir Getės Faustas, kuris vedinas desperatiško polėkio įgyti tikrąjį pažinimą ėmėsi „tiksliai“ versti Šventojo Rašto apreiškimą. Ištara „Iš pradžių buvo Žodis. “ jam pasirodė netiksli, Faustas nuosekliai pasitelkė tokias stilistines alternatyvas kaip „Mintis“ ir „Jėga“, tačiau ir jos pasirodė nepakankamos išreikšti pirmapradį kūrimo judesį. Jis prieina išvados, kad „Pirmiausia V e i k s m a s buvo. “ Faustas kūrybinio akto nesuredukuoja nei į Žodį, nei į Mintį, nei į Jėgą. Kitaip tariant, kūrybiniam aktui yra svetimi religijos, proto ar jusliškumo apribojimai. Kūryba yra Veiksmas. Judaistiškasis Dievas tuo ir skiriasi nuo graikų demiurgo, kuris pats suteikė pavadinimus daiktams pagal jų esmę. Privilegiją (?) „praminti kiekvieną gyvą esybę“ jis suteikė žmogui. Dievas kurdamas „kiekvieną gyvą esybę“, tačiau jų neįvardindamas, jų negalėjo ir suprasti, bet priduria, kad tai „buvo gera. “ Visai natūralu, kad Jam ir nereikia suprasti kūrinijos, nes Jis jos atžvilgiu veikia betarpiškai. Jis suprato, kad žemė, kaip sausuma, yra „labai gera“ tik tuomet, kai į ją pažvelgė. Ilsėdamasis po viso darbo „Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera. “ Kaip reikėtų suprasti žodžius „labai gera“? Ar juos derėtų susieti su tam tikrais moraliniais priesakais? Adomas ir Ieva gyveno Rojuje skaistūs nepažinę nei gėrio, nei blogio, tai tuomet kodėl jiems reikia laikytis moralinių priesakų? Juk jie nebuvo tokie nuodėmingi, kad jiems reikėtų rūpintis moralės klausimais. Pradžios knygoje yra parašyta: „Ir jis jam įsakė, tardamas: valgyk iš visų Rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi. “ Kodėl Dievas tai pasakė dar prieš Ievos sukūrimą? Kodėl Dievas Ievai tiesiogiai pats nepasakė, kad negalima valgyti šių obuolių? Kodėl ji turėjo pasitenkinti tik Adomo nuogirdomis? Ar turėtume suprasti, kad moteris yra puolusi iš prigimties? Kad Rojaus obuoliai jai yra tik užkandis? Žvelgiant iš kitos pusės, nedaugelis galėtų atsispirti pagundai sulaužyti taisyklę, kurios būtų neišgirdę patys. Išties sunkiau veikti pagal nuogirdas negu pagal tiesioginius priesakus. Dievas sakė, kad jeigu jie suvalgys „medžio žinojimo gero ir pikto“ jie neišvengiamai mirs. Juos reikia suprasti ne kaip moralinį gėrį, bet kaip estetinę įžvalgą. Estetika yra glaudžiai susijusi su antžmogiška antrininko aistra. Pradžios knygoje yra pateikiamas epizodas apie Abraomą, kuriame atsiskleidžia Dievo antžmogiška aistra. „Tuo pačiu Abimelekas ir jo kariuomenės vadas Pikolis kalbėjo Abraomui: Dievas yra su tavim visame kame, ką darai. Prisiek tat per Dievą, kad tu nekenksi man, mano palikuonims ir mano giminei, bet elgsies su manim ir su šalimi, kurioje gyvenai kaip ateivis, su tuo pačiu maloningumu, kurį iš manęs patyrei. “ Keista. Nors Abraomas yra su Dievu, jis vis tiek turi prisiekti, kad elgsis dorai. Kokia didinga šio esteto kūrybinė aistra! Nesuprasta... O kokia estetinė pajauta! Irgi nesuprasta... Senovės egiptiečių dievas Chnumas, pasaulio ir žmonių kūrėjas taipogi buvo estetas. Sakoma, kad žmones jis nulipdė ant žiedžiamojo rato. Jis buvo vaizduojamas su avino galva. Aš nesistebiu, kad pasaulio ir žmonių kūrėjas buvo vaizduojamas su avino galva, bet labiau stulbina tai, kad „jisai kuria grožį. “ Tai tik keletas pavyzdžių iš daugelio, parodančių, kad pirmapradis kūrimo tikslas buvo grožis. Tai atsiskleidžia ir Adomo ir Ievos gyvenimuose. Tik suvalgę žinojimo „gero ir pikto“ vaisių jie išvedė gėrio koncepciją, vadinasi, pirma ėjo praktika, o tik tuomet teorija. Tad ar veiksmas yra tolygus veikiančiajam? Ar galime teigti, kad jų vertės vienas kito atžvilgiu yra lygiavertės ir vienas kitą pagrindžiančios? Ar neestetiškai nulipdyta vaza pasako, kad lipdantysis neturi meninio instinkto? Ar pelnytai peikiamas vazos lipdytojas, kuris vazą nulipdė neestetiškai? Ar galime piktintis tuo, ko lipdantysis neturi, t. y. lipdymo įgūdžių? Pykti už tai, ko lipdytojas neturi? Bet ar tai nėra išankstinis kito žmogaus valios paneigimas? Manoma, kad jo veiklą turi suponuoti jo įgūdžiai. O kodėl jis turi turėti šiuos įgūdžius? Vien tik dėl užmojo nulipdyti vazą? Ir ar lipdančiojo intencija yra pati svarbiausia? Pykti galima tik ant tų žmonių, kurie turėdami tam tikrų žinių jų nepanaudoja ir ant tų, kurie pyksta ant žmogaus, kuris kažką darydamas, tų žinių neturi. Manytina, kad profesinė diferenciacija įvyko kapitalizmo sąlygomis; į amatininką griežiantį smuiku yra žvelgiama pašaipiai, o į kompozitorių užsiimantį ūkio darbais yra žvelgiama perkreiptu žvilgsniu. Ar statybininkas, besidomintis muzika, išlieka statybininku? Jis būna, anot kompozitoriaus, tikru neišmanėliu. Juk amatininkas griežiantis smuiku tampa neproduktyvus, nes jis pradeda atrasti dvasinį pasaulį, priešingą kapitalizmo sukurtai sudvasintai materializmo pasaulėžiūrai. Užmirštama, kad žmogui būdingas tam tikras trumpalaikis susietumas, bet ne išvidinis susietumas, lemiantis žmogaus būdą. Tai reiškia, kad svarbus tampa pats aktas, bet ne tai, koks yra aktas. O užvis geriau yra sunaikinti savo biografiją. Turimas mintyje biografijos sunaikinimas ne įprastąja, parašytų memuarų, laiškų ar dokumentų sunaikinimo prasme, bet simboliško gyvenimo prasme, t. y., išreiškiant tam tikrą simbolį savo paties gyvenimu.
    Kas yra simbolis? Simbolis išsikristalizuoja atskyrus veiksmą nuo jį sąlygojančios išraiškos. Veiksmas yra interpretuojamas pasitelkiant tam tikrą simbolį, bet ne atvirkščiai. Žmogaus sąmonė nepavaldi jokioms idėjoms, nes praktika eina pirma teorijos. Veiksmas yra prasmingas. Jis yra paviršiaus gelmė. Gelmė slypi paviršiuje, nes per veiksmą betarpiškai atsiskleidžia tam tikra prasmė. Kitaip tariant, veiksmas įgalina reprezentuoti tam tikrą reikšmę jos neįsisąmoninus. Vadinasi, žmogus turi siekti tam tikro veiksmo, bet ne simbolio. Ne veiksmas yra kreipiamas į simbolį, bet simbolis yra kreipiamas į veiksmą. Tai reiškia, kad gėrio arba blogio nėra; yra tik noras tikėti, kad tam tikras žmogus yra geras ir taip toliau elgsis, vengdamas blogio ir konkretūs veiksmai. Apkabinimą galime laikyti meilės išraiška tik atskyrus apkabinimą nuo jo pačio raiškos. Tuomet gimsta meilės konceptas. Gėris ir blogis apima labai daug didžių ir mažų dalykų, todėl prieš kažką darant verta prisiminti, kad nėra jokios gėrio ir blogio hierarchijos. Todėl kiekvienas padarytas „mažas gėris“ yra lygus „didžiui gėriui“. Taigi praktika eina pirma teorijos. Jeigu Dievas Mozės lentelėje būtų įrašęs įstatymą „žudyk“, ir sakęs, kad žudyti yra gerai, tai dar nereikštų, kad žudymas yra moralu. Bairono Liuciferis ir teisinasi Kainui šiuo pliuralizmu: „Jis įveikė mane - ir užtatai / Piktu vadina priešininką savo. / O jo paties gerumas - kuo jis reiškias? / Jei būtų pasisekę man laimėt, / Piktadarys didžiausias būtų dievas. “ Šiuo atveju velnias baustų už padarytus gerus darbus. Bet, apskritai kalbant, kodėl velnias turėtų bausti prasikaltusius žmones ir vykdyti teisingumą? Argi tokiu būdu jis neina koja kojon su Dievu? Ar jis neturėtų nebausti žmonių dėl to, kad paneigtų Dievo tvarką? Dievas ir moralė yra nesusiejami. Jei vis dėlto moralė ir Dievas yra susiejami, tebūnie Dievas ilsisi. O ką Dievas daugiau gali daryti, jei ne ilsėtis? Juk jis sukūrė laisvą valią ir gamtos dėsnius. Vienaip ar kitaip žmogus gali apsieiti ir be Dievo. Todėl popiežius Pranciškus yra sakęs, kad „visi turi teisę daryti gera“ ir pridūrė, kad gerai būti ateistu tiek, kiek ateistas daro gera. Tad Dievas yra nereikalingas, nes moralė yra tik sutartinis simbolis, kuris reiškia susitarimą patirti kuo mažiau žalos leidžiant tekėti visa ko tėkmei. Išminties nereikia tapatinti su sakralumu. Vieninteliu moralės principu gali tapti pagalba kitam žmogui išspręsti konkrečią praktišką problemą, o ne pritaikyti moralės principus. Žanas Kristofas yra sakęs, kad „gėris ne mokslas, tai veiksmas“. Tai reiškia, kad yra galimas skirtingų moralių dialogas sprendžiant konkrečias praktiškas problemas. Pavyzdžiui, vakarietis krikščionis, apimtas streso, nukeliavęs pas Tibeto budistų vienuolį gali kuo puikiausiai atgauti dvasinę ramybę. Taigi keletas skirtingų moralinių situacijos interpretacijų gali išspręsti tą pačią problemą. O moraliniai principai, kurie yra neorientuoti į problemų sprendimą, yra beverčiai. Bairono Liuciferis yra gerai pasakęs: „Jūs turit pasikliauti visados gyvenimo patirtimi - ne žodžiais, nors ir iš dievo lūpų sklistų jie. “ Aišku, atsiras ir tokių žmonių, kurie bandys prikergti simbolistinę gyvenimo kūrybą prie hierarchiško kilimo gėrio pakopomis. Jie sakys: „Liaukitės darę gera, Išmokite daryti pikta. Nepaisant teigiamo dalyko, iškelkite neigiamą dalyką. Būkite įsikūnijęs blogio simbolis tam, kad atgręžtumėte kitus žmones į gėrį arba savęs pačių išrišimą. Juk ar nuodėmė yra blogas dalykas, jeigu ji yra pažinimo tai, kas gera sąlyga? Tų, kurios artėja prie Dievo tokiais įvairiais būdais, širdys nušvinta, mintys nuskaidrėja, išvidinis jausmas įsiplieskia, sąžinė išskaistėja, dvasia kyla dievop. Buvę blogais žmonėmis, jūs tapsite mylintys, gailestingi, o jus, kaip blogio įsikūnijimą, apipils meile. Kas labiau atgręžia žmogų į gėrį: gėris ar blogis? Žudydami, išduodami ir nepaklusdami neturite jaustis blogai. Jūs esate gyvenimo mokytojai: ko iš karto nenužudote, tą padarote stipresniu. Jūs esate kankiniai. Kad kitam žmogui suteiktumėte amžinąjį gyvenimą save pasmerkiate amžinoms kančioms. Taip elgdamiesi jūs išliksite moralūs, nes kiekvienas sąžiningai padarytas darbas niekada nėra gėdingas. Teeikite su Viešpaties ramybe ir parodykite, kas yra bloga ir negarbinga, idant sugėdintumėte netikėlius ir parodytumėte, kas yra iš tiesų vertinga“. Reikia saugotis šių tiesos makiavelių ir pačiam juo netapti, nes buvimas juo gali turėti absurdiškų ir neatitaisomų pasekmių. Pažįstamas žmogus kartą man papasakojo vieną labai keistą nutikimą. Manau, kad tai verta išgirsti.
    „Eina ponas H. iš darbo gatvele ir pastebi, kaip vienas žmogus kankina prie gatvės žibinto stulpo pririštą šunį, o kitas jam bando sutrukdyti. Susirūpinęs ponas H. prieina prie įvykio vietos ir bando išsiaiškinti kas čia vyksta:
            - Kas čia vyksta? Ką veikiate?
Mušantysis: Aš esu tiesos Makiavelis, išganau labai nuodėmingą žmogų - šuns kankintoją. Štai, jis, anksčiau kankinęs šunį, išgelbės šunį ir taip išpirks savo kaltę.
- O ką tu veiki?
Gelbėjantysis: Aš išperku save.
- Bet juk tokiu būdu prakeiksi amžinoms pragaro kančioms niekuo dėtą tiesos makiavelį.
Gelbėjantysis: Ne visai. Po kurio laiko mes apsikeisime vietomis. O šuo niekur nepabėgs.
Netrukus jie apsikeitė vietomis. Gelbstintysis anksčiau buvęs labai atsidavęs šuns išgelbėjimui, dabar jį mušė su lygiai tokiu pačiu polėkiu ir užsidegimu, ko anksčiau apie jį nebūtum pagalvojęs. O mušantysis, pajautęs apėmusį gailestį ir neteisybę tapo šuns gelbėtoju. O ponas H., stebėjęs tokią neįtikėtiną metamorfozę nusispjovė ir nuėjo sau. Kitą dieną ponas H. vėl ėjo tuo pačiu keliu į darbą ir pamatė, kad iš šuns beliko į nieką nepanaši maita. Jį apėmė bloga nuojauta, bet ką padarysi, į darbą eiti reikia. Jis nusispjovė ir nuėjo savais keliais. Ponas H. grįžęs iš darbo namo, atsivertė internetinį naujienlaiškį. Jis sužinojo, kad gelbėjantysis nusižudė iššokęs per balkono turėklus iš trečiojo aukšto. Anot iš priešais esančio daugiabučio vieno gyventojo parodymų, kuris tuo metu rūkė balkone, su juo kartu buvęs tiesos Makiavelis neužkirto kelio gelbstinčiojo savižudybei. Jis jį stebėjo nuo pradžios iki galo. Iš pradžių jis stebėjo kaip jis lipa per balkono turėklus. O jam nukritus persisvėręs per balkono turėklą įdėmiai įsistebeilyjęs žvelgė į lavoną. Netrukus liudininkas pranešė policijai ką matęs. Įtariamasis buvo suimtas apklausai. Apklausos duomenimis, jie abu norėjo nusižudyti, tačiau tiesos Makiavelis pabūgęs. Nebaigus skaityti straipsnio poną H. apniuko daugybė minčių: „Jie gerai žinojo, kad vien šunimi neapsiribos, todėl norėjo viską užbaigti. Tiesos Makiavelis norėjo, kad jį kankintų sąžinės priekaištai. Jo žvilgsnis nuo pat pradžios iki galo turėjo būti persmelktas geidulio. Ar tik gelbstintysis nebuvo suvedžiotas? “
    Anksčiau išreiškiant tam tikrą idėją buvo rašomi romanai, poemos, pjesės kuriamos simfonijos, kino juostos arba tapomi paveikslai. Nuo šiol gyvenimas yra vienintelė kūrybinė plotmė, o simbolio išraiška pačiu gyvenimu yra tikrasis meno kūrinys. Anksčiau tam, kad žmogus sukurtų simbolišką meno kūrinį, reikėjo tikrų išgyvenimų, į kuriuos jis leisdavosi neapgalvotai stačia galva. Spontaniškumo metu įgytas išgyvenimas tapdavo sielos viduriais ir medžiaga kūrybai. O tam, kad žmogus galėtų sukurti simbolišką gyvenimo kūrinį, jam, nepaisant sielos vidurių, reikia sąmoningai sukurti tam tikrą išgyvenimą sau arba kitam. Getė stengėsi „formuoti savo gyvenimą kaip meno kūrinį“. Gyvenimas yra menas, o meno kūriniu įkūnytas simbolis yra nepakankamas dalykas norint išreikšti norimus dalykus. Savo gyvenimą reikia sąmoningai paversti tam tikro simbolio išraiška. Visa kita yra užkietėję sielos viduriai. Kalbant apie moteris, jos perdėm gerai moka gyventi simboliškai, tačiau per amžius kęsta patriarchato priespauda jose suformavo instinktyvią neapykantą vyrams. Moteriai knieti kiekviename sutiktame vyre palikti savęs dalį, kaip tam tikrą simbolį. Ji kuria šiuos simbolius žaismingai, bet su tam tikru kartėliu. Ji protėjiškais kerais apkeri kiekvieną sutiktąjį. Ir vyras niekaip negali atspėti, kokia moteris bus sekančią akimirką. Todėl kiekviena moters pažintis su kitu vyru yra mažytė savojo vyro išdavystė. Pastebima gan dažnai pasitaikanti tendencija, kad kai miršta žmonos vyras, ji gan greit atsigauna po jo mirties. Tad ar moteris gali būti ištikima tik vienam vyrui? O ar apskritai moteris nėra prostitutiška? Prostitutė save išnaudodama be jokio nukrypimo į asmeniškumus paniekina vyrą. Mažų mažiausiai kas yra moteris - tai nuosaiki prostitutė, kiekviename vyre paliekanti fiktyvią savęs dalį, kaip simbolį. O kraštutine savo išsivystymo forma moteris yra gatvės plaštakė, be jokių nukrypimų į asmeniškumus paniekinanti vyrą. Trumpai tariant, moteris yra padugnė. Todėl ją reikia palikti pačiai sau. Getė, paklaustas kokia yra „Fausto“ pagrindinė mintis, nežinodamas ką atsakyti, atsakė, kad „tai nėra jokia idėja, bet veiksmo eiga“. Personažas, kurį galime priskirti prie idėjos, nėra kūrinio esmė. Veiksmo eiga yra svarbesnė už patį veikėją. Nė viename romane nematome nė vieno statiško personažo, nes jis būtų nepaslankus judesys, nesuderinamas su bendra tėkme. Jis visuomet komunikuoja su kitais veikėjais. Kad ir koks bebūtų personažas, jis yra palenkiamas bendrai vieno veiksmo tėkmei. Gyvenimas nėra taip jau nutolęs nuo graikų kalboje vartojamos sąvokos, naudojamos kūrybinėje plotmėje, aitia - priežasties, reiškiančios procesą. Taigi už rezultatą tampa svarbesnis procesas. Priežasties ir pasekmės santykio nėra, yra lygiaverčio santykio, užmegzto abipusiškai būtinai, išdava, kurią derėtų suprasti kaip santykio rezultatą. Žmogaus santykis su kitu žmogumi skiriasi nuo santykio su daiktu. Santykis su žmogumi yra visiškai kitoks negu santykis su keliu. Su kitu žmogumi neišvengiamai būtina užmegzti tam tikrą santykį ir jį išreikšti, nes kitas žmogus trukdo judėti pirmyn. Santykis visada yra teigiamo pobūdžio, nes jis kuria santykio išdavą. Santykio išdavos yra pozityvios, atsižvelgiant net į tai, kad santykis gali būti destruktyvaus pobūdžio. Taigi tiek reaktyviosios, tiek aktyviosios galios yra lygiavertės pasirinkto tikslo atžvilgiu. Bet santykio išdava yra tik viena, o santykį užmezgę žmonės yra du. Per santykio išdavą subjektas savęs negali pažinti, jis pažįsta tik ją. Čia prasideda priežasties ir pasekmės santykio idėjos pritaikymas. Vienas iš veikiančiųjų yra priežastis, esantis postūmiu kitam veikiančiajam, esančiam pasekme. Reiškia, kad įpareigotas veikti tik priežastį sukeliantis veikiantysis. Čia ir atsiskleidžia priežasties ir pasekmės santykio subjektyvumas, nes žmogus vienas kitam yra tik pasekmė, bet ne priežastis. Taip yra paneigiamas kitas žmogus. Save laikyti kito žmogaus priežastimi ne tik egoistiška ir klaidinga, bet ir absurdiška. Jeigu vieną pridedame prie vieno ir gauname du, kam priklauso atsakymas, pirmajam ar antrajam vienetui? Kas yra atsakymo priežastis? Nuo kada daiktas laikomas priežastimi, o kada pasekme? Uždegtas degtukas jį uždegusiojo atžvilgiu yra pasekmė, bet ugnies atžvilgiu degtukas yra priežastis. Kitas pavyzdys galėtų būti žmogus, kuris žengęs upe įrėžia koją. Kas yra pirmoji kojos įrėžimo priežastis? Daiktas, įrėžęs koją ar pats žmogus? Įrėžtą vietą vertėtų įvardinti kaip daikto, įrėžusio koją ir žmogaus santykio išdavą. Priežasties ir pasekmės santykį galime įvardinti kaip momentinę reakcinę interpretaciją. Momentinė reakcinė interpretacija yra reiškinys, kuomet žmogaus dėmesys dėl saugios distancijos, kurioje galima priimti nešališką sprendimą, stokos, sukoncentruoja tam tikrą reiškinį ties pačiu savimi, taip padarydamas jį reiškinio atsiradimo priežastimi. Tuo metu žmogus negali mąstyti, nes jis neturi saugaus distancijos atstumo. Todėl tuo metu ne mąstoma, bet vertinama. Todėl dažniausiai keičiasi ne pats žmogus, tačiau nuomonės susikurtos apie jį. Antanas Garšva ironiška refleksija apmąsto nužudytą ruselį: „buvau laimingas sutašęs ruselį. Sutvarkiau jį pagal taisykles. Pagal harmoningus muštynių įstatymus. Mano rankos spinduliavo platoniškas idėjas, Bergsono elan vital. Buvau Nietzschės antžmogis. Turbūt daugiakalbis Hegelis ištartų: pasaulio planas absoliučiai racionalus. Turbūt egzistencialistai sutartų - visiškai išreiškiau save, o fatalistai - tiksliai įvykdžiau likimo nuosprendį. Kurią nors filosofinę sistemą tepasirenka ruselis. Savo pralaimėjimui išaiškinti. O aš - laimėtojas. “ Kitas pavyzdys galėtų būti toks: gatve eina moteris, kuri rankoje nešasi krepšį. Už jos eina vyras, kuris nori apvogti moterį. Vyras pagriebia moters krepšį ir puola bėgti. Gauname dvi hipotetines išvadas: vagystės priežastis yra moteris, nes ji nesaugojo savo krepšio, buvo neatsargi, vadinasi, apvogimo priežastis vyro atžvilgiu yra moteris. Jeigu moteris būtų apdairesnė, ji būtų neapvogta. Apvogimo priežastis yra vyras, kuris užpuolė moterį, nes jis pagriebė moters krepšį, vadinasi, užpuolimo priežastis yra vyras. Moteris, apimta momentinės reakcinės interpretacijos, sudarys tokį situacijos paaiškinimą: „kaltas yra vyras, nes jis pagriebė iš manęs krepšį“. Tuo tarpu, vyras taipogi apimtas momentinės reakcinės interpretacijos, susidarys tokį situacijos vaizdą: „kalta yra moteris, nes ji buvo neatsargi“. Blogį darantis žmogus yra priimamas kaip nieko nevertas žmogus, nes manoma, kad šiam žmogui blogis kyla savaimingai be jokios priežasties. Akivaizdūs dalykai visuomet priimami savaime, tarsi už jų nebūtų jokios jų atsiradimą įtakojusios priežasties. Akivaizdūs dalykai yra melas. O šiuo melu gali pasitenkinti tik paviršutiniški ir trumparegiški protai, kurių yra dauguma. Šie protai teisia, bet nesupranta. O kas teisia, tas jaučiasi teisus. Visi žmonės nesupranta paukščių kalbos, tačiau leidžia paukščiui baigti savąją giesmę. Žmonės supranta žmonių kalbą, tačiau neleidžia vienas kitam eiti savuoju keliu. Siaurų pažiūrų žmonės sureikšmina kito žmogaus ištartą žodį arba padarytą poelgį iki absurdo, suvesdami jį į savo jautrią savimeilę. Kito žmogaus nuomonė nėra savęs vertinimo kriterijus. Tad išlaikyti palaimingą rimtį savęs atžvilgiu, ir nesėkmėje, ir laimėje yra jau šis tas. Tai nutolina patį žmogų nuo trumparegiškų kitų žmonių vertinimų. Tuo metu moteris ir vyras negalėjo atsieti nuo savęs savo santykio ir jį pastebėti, tačiau toks elgesys parodo, kad santykis su kitu žmogumi yra abipusiškas, bet ne vienašališkas.
    Vienintelis suaugusiųjų pranašumas prieš vaikus yra tas, kad jie nuo vaikų gali nuslėpti visas savo pra-eityje padarytas klaidas. Suaugusysis mato, kaip vaikas auga, taigi jis mato visus jo paklydimus, o pats nuo vaiko paslepia visus iki šiol padarytus paklydimus ir taip savo vertei suteikia daugiau reikšmingumo. Vaikas susidaro suaugusiojo įvaizdį dažniausiai nuo to etapo, kai jie nepajudinamai tvirtai stovi ant kojų. Jis pamato suaugusiųjų pasaulį, kaip savaime tvirtą ir atsparią nesėkmėms struktūrą. Taip gimsta konservatizmo ideologija. Senąją kartą pradedama liaupsinti ir iškelti tam tikrus autoritetus, kaip jai atstovaujančius asmenis. Tai, kas sena tampa gera, o tai, kas nauja tampa bloga. Todėl į naujosios kartos atstovų pastangas kažką pakeisti žvelgiama pro pirštus. Senosios kartos atstovai yra pagrindinė kliūtis jaunosios kartos kelyje, kuri nori kažką pakeisti. Tipiniai konservatoriai yra žmonės, kurie kažkada stipriai nusivylė savo idealais ir svajonėmis. Todėl jie kerštauja jaunajai kartai, kuri turi idealų arba svajonių. Senoji karta primeta senus tam tikrų sampratų modelius naujajai kartai, kuriai reikia prisitaikyti prie visai kitokių gyvenimo sąlygų. Taip senoji karta apsunkina natūralią gyvenimo tėkmę. Kiekvienas žmogus geriausiai prisitaikęs gyventi prie savojo laikmečio. Senoji karta tegu pabando prisitaikyti prie jaunajai kartai skirtų gyvenimo reikalavimų. Ji to padaryti negali. Iš vienos pusės, ji sustabarėja savo užimamose pareigose ir jų rutinoje, o iš kitos pusės, apvagia jaunosios kartos galimybes siūlydama save kaip sektiną pavyzdį. Tokiu būdu krenta vaiko savivertė. Iš to kyla vaiko noras būti sėkmingu patiriant kuo minimaliau žalos. Taip patenkama į uždarą ratą. Šis reiškinys gan dažnai pastebimas stebint šių laikų jaunimą. Vieni vos baigę vidurinę mokyklą emigruoja į užsienį; kiti pasirenka perspektyvias specialybes, nesiderinančias su jų norais; kiti įsilieja į trivialią ir efemerišką įvaizdžių tėkmę; dar kiti savo internetiniame profilyje patalpina garsaus žmogaus citatą arba menišką paveikslėlį, taip sudarydami įvaizdį, kad jie yra dvasingi. Bet kaip išeiti iš šio uždaro rato? Argi ne suaugusiojo atvertis vaikui turėtų didinti ir savęs, ir vaiko savivertę, o ne paslėptis, iškeliant, kaip sektiną pavyzdį anonimišką autoritetą, nepaliestą nesėkmių suaugusiojo gyvenimo utopiją? Vaikas turi tapti lygiaverčiu suaugusiojo gyvenimo partneriu. Jis turi būti laikomas žmogumi, vertu sužinoti visus „ką? “, „kaip? “ ir „kodėl? “. Bet nereikia pamiršti, kad su vaikais reikia kalbėti vaikų kalba. Kai pradedama suprasti suaugusiųjų įvaizdžio absurdiškumą, pasidaro žymiai lengviau juo nepersiimti arba atsikratyti.
    Žmogus ieško paaiškinimų savo poelgiams, nes jis bijo paties savęs neprognozuojamumo, nes jaučia, jis neturi pagrindo, yra neprognozuojamas, todėl nuolat kintantis. Visas gyvenimas yra vientisa, nepertraukiama ir nenutrūkstanti neišskaidomo veiksmo dinamiška gija. Visi žmonės pratęsia vienas kito veiksmus. „Visi dalykai tarp savęs susiję, susiraizgę, įsimylėję vienas kitą“ yra sakęs F. Nietzsche, o S. P. Bišas tarsi pritardamas jam atitarė, kad „Argi mes ne tokie pat, kaip natos muzikoje; esam tarpusavy nepanašūs, tačiau skirti vieni kitiems. “ Rašytojas Romenas Rolanas „Žano Kristofo“ pratarmėje pirmajam septintos knygos leidime yra rašęs: „Kadangi Kristofas priklauso tiems, kurie mane skaito, privalau duoti jiems paaiškinimų apie knygą, kurią šiandien pateikiu. Turiu išdėstyti, kokiomis aplinkybėmis pradėjau visą savo kūrinio ciklą. Buvau vienišas. Kaip ir daugelis Prancūzijoje, slopau morališkai priešiškame pasaulyje, norėjau alsuoti, norėjau stoti prieš nesveiką civilizaciją, prieš pseudoelito iškreiptą mąstyseną, norėjau pasakyti tam elitui: „Tu meluoji, ne tu atstovauji Prancūzijai. ““ Knyga yra autoriaus gyvenimo tąsa, per kūrinio veiksmo tėkmę išreiškiant patį save. Todėl meninė kūryba yra momentinė reakcinė interpretacija. Kaip į biografiją neįtraukiamas knygos, kaip simbolio realizacija, taip ir į biografiją yra neįtraukiamas simbolis, išreikštas per patį gyvenimą. Ar žmogus, sąmoningai pasirengęs įprasminti savo gyvenimu tam tikrą simbolį, yra tapatus simboliui? Tokio pobūdžio simbolis nėra pačio žmogaus biografijos dalis. Naujieji kūrėjai nebeturės nuosavos biografijos. Jie turės autentišką meno kūrinį, neatsiejamą nuo jų pačių. Šių kūrinių negalimės perduoti kitoms kartoms. Taigi tik amžininkai bus vieninteliai šio kūrinio liudytojai ir vertintojai. Bet ar galime būti tikri, kad žmogus iki šiol nugyveno savo gyvenimą? Ar jo biografija nebuvo tik tam tikras simbolis? Įsivyraujant simboliškam gyvenimo kūriniui, nyks kitos meno rūšys. Masinėje vartojimo kultūroje kalba tampa vaizdinio kekše. Ji nustelbiama vaizdinių, geriausiu atveju, ji jiems palenkiama. Gestikuliacija ir intonacija turi didžiausios reikšmės kalbant apie prasmės pojūtį. Įvairiose intonacijose pasakytas teigimas sukuria skirtingas prasmes. Ir pasakymas kaip, bet ne ką tampa skiriamąja prasmės nuoroda. Vaizdas teikia daugiau prasmės negu žodis. Filmuose į tam tikrą situaciją reaguojama ne kalba, bet vaizdiniu. Reikia pabrėžti, kad tai yra jauna simbolinė vaizduotė. Todėl reikia išmesti iš galvos siaurus simbolius ir jų išraiškos ribas. Reikia lavinti simbolinę vaizduotę. Reikia išmokti naujos simbolių kalbos. Simbolinė vaizduotė turi tapti lanksčia.
      Galiausiai Antanas Garšva ryžtasi nutraukti santykį su antrininku, nes jis nebenori geisti ir nebenori geisti geismo. Tačiau jis negali atsisakyti savo santykio su antrininku, todėl jis turi jį panaudoti prieš patį save. Antanas Garšva į save įsileidžia pasąmonės srautą, pradėdamas kurti poeziją. Kūryba savyje įrėmina praeitį ir taip apvalo Tabula Rasa. Jis sakė, kad kūrybos dėka „praeities pasaulis nugrimzdo į nebūtį. “ Galime teigti, kad save neigianti aistra teigia Niekį. Valia aistrai ir galiai kraštutiniausia savo išraiškos forma yra valia Niekiui. F. Nietzsche teigimu „žmogui reikia tikslo - ir jis veikiau norės nieko, nei išvis atsisakys norėti. “ Aistra paneigiama kūrybos aktu. Kūryba žmogų anestezuoja. Vaikystėje patirtas nuolatinis vienišumo jausmas ir atviri tėvų konfliktai, kaip Niekio atsiradimo išdava įsirašė į Tabula Rasa, kaip ir Jėzaus žaizdos įsispaudė į Turino drobulę. Bet jis kuo puikiausiai suprato, kad jo kuriama poezija yra tik sielos vidurių ištuštinimas. Todėl jam jo paties sukurti eilėraščiai neteikė jokios reikšmės. Jie jį anestezavo. Jis prisipažįsta: „perskaičiau eilėraštį. Jis man nepatiko. “ Kitą kartą pasikartojo ta pati situacija: „Kai grįžau namo, sudraskiau eilėraštį. “ Ir galų gale „popieriaus gniužulėlį jis sudraskė žingsniuodamas palei Nemuną. “ Galiausiai, kaip miręs Jėzus prisikėlė ir paliko drobę, taip ir Antanas Garšva paliko supurvintą Tabula Rasa ir paliko negalima galimybe per praeitį pasiekti ateitį.
2013-12-01 22:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-07 10:52
Passchendaele
Graikiškai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-31 15:30
Labai gilios mintys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-11 20:15
Sumaištis
Tai kad jūs nepasakėte jokios esmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-11 16:17
tyčios vaikas
Išdidūs žodžiai esmės nepakeis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-09 22:47
Sumaištis
Kai nebenorima kalbėti apie privalumus kalbama apie trūkumus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-08 22:35
tyčios vaikas
Tik gal reikėtų turėti sąžinės ir pagalvoti apie laiką žmonių, skaitysiančių šį tekstą. Pagalvoti ir apie save, norintį, jog tekstas būtų perskaitytas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-02 15:25
Rimtai?! ...ilga misle!:-))bent pasufleruokite ,kad lengviau ja butu isspresti ,kurioje atkarpoje visoje  teksto visumpj jos atsakymo ieskoti...:-))nekantrauju  laukdama vienareiksmiskenio atsakymo ..:-)) idomu...lyg koks detektyvas .taip po gi idomus jusu pasakymas apie meile ir isipareigojimus..ar bendri isgyvenimai netampa bendrais prisiminimais?:-)) grazios dienos!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-02 08:22
Sumaištis
Dar. į šį tekstą neįdėjau daugybės aforizmų, kaip "kai žmones jungia bendri išgyvenimai, tai vadinama meile. Kai žmones jungia bendri prisiminimai, tai vadinama įpareigojančiu buvimu kartu."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-02 08:19
Sumaištis
Dar. Šis tekstas yra (per)kūrimo fazėje, tai neabejokite, mielas komentatoriau, laiko eigoje sulaukti vienareikšmiškesnio atsakymo, ar tai išsiliejimas, ar tai darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-02 08:15
Sumaištis
Šis darbas yra viena didelė mįslė, kurią skaitytojas turi sau užsiduoti ir ją išspręsti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-01 23:42
Tikra sumaistis !! Aciu.. Buvo idomu skaityti.. Tik kas tai! Issiliejimas? Ar darbas? !
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą