Aš ir praeiviai

Kojos judėdamos neša viena kitos dulkes, išsižioję batai godžiai geria paskutinį saulės spindulių kokteilį, o gatvės grindinys tarytum pats prašosi užminamas... Kur aš einu?
Staiga mano šypseną ima kliudyti nustebę praeivių žvilgsniai, o melsvas paukštis tik sumoja sparnais, tarytum linkėdamas man tapti tokiu pat sparnuotu nevykėliu, kaip jo sesers sūnus iš gretimo lizdo. Lange švyti nuskustas kaktusas, kruopščiai slėpdamas savo plikę po dyglių peruku, visai kaip tie praeiviai, kurių nustebę žvilgsniai kliudo mano šypseną.
Temsta.
Išsigandę žuvys naršo Nerį, ieškodamos šviesesnio dugno, ir medis bando nenusimesti paskutinio lapo, bijodamas savo nuogybės, visai kaip tie praeiviai, kurių nustebę žvilgsniai nukrypsta į grindinį. Grindiniui tai nerūpi - jį jau seniai mindo kas tik nori, tik jo nepalaužiama dvasia slypi giliai plytoje, apie kurią niekas nežino.
O jeigu žinotų?
Jau tamsu.
Gatvės lempos atmerkia savo seniai išdegusias akis, tarytum bandydamos pasakyti: štai mes, saulės nr 2, 3, 15, 1000, ir kiekviena geresnė už visas kitas... Visai kaip tie praeiviai, kurių akys jau nieko nebemato, tik sau po kojomis. Kojoms, kaip ir grindiniui, nebesvarbu - jos tarnauja tam kas jas turi, ir joms nerūpi kokie batai jas saugo nuo šukių, į kurias pavirto molinis vazonas, nusimesdamas kaktuso jungą visiems laikams.
Ir štai aš, susiradęs šviesiausią dugną, spoksau į grindinį sau po kojomis, galvodamas: štai aš, Aš nr 2, 3, 15, 1000, ir kiekvienas Aš niekuo nesiskiria nuo likusių...