Kaip baigėsi mano bandymas tapti poetu

Vieną dieną, atėjęs į mokyklą, skelbimų lentoje pamačiau prisegtą raštelį, kviečiantį po pamokų visus norinčius aktų salėje skaityti savo kūrybos eiles, o autoritetinga komisija jas vertins. Pirma mintis, kuri man dingtelėjo, buvo: „ ir kas man iš to? “
Per dvi artimiausias pertraukas iššnipinėjau, kad eis beveik visa mano klasė. Tada dingtelėjo kita mintis: „o aš ką, durnesnis? “
Taigi, per matematikos pamoką sukurpiau šiokį tokį eilių, tačiau, kadangi neturėjau patirties, visiškai nesuvokiau geras jis, ar ne. Tačiau, lyginant jas su kitomis mano skaitytomis, jos buvo tiek pat nesuprantamos. Apie poeziją buvau susidaręs tokią nuomonę - kuo painiau ir nesuprantamiau - tuo geriau. Vadinasi, ir poetiškiau.
Todėl po pamokų su visa mase bendraamžių nusiyriau prie aktų salės durų. Kai sulaukiau savo eilės, įėjau į vidų ir, įsmeigęs akis į tris komisijos narius, išpyškinau:

„Griausmingas aidas
Neišrėkto priekaišto
Stingsta į tylą. “

Tuomet romiai ėmiau laukti komisijos verdikto.
Pirmininkas pasisuko į dešinėje pusėje sėdintį komisijos narį:
- Prašom, kolega.
Pakilo gunktelėjęs seniokas:
- Man ... e-e-e ..., taip sakant ..., rodos, kad ... e-e-e ... autorius eilėse gvildena ... e-e-e ..., tai yra ... išaukština pacifistines ... e-e-e ... idėjas. Pažvelkime ... e-e-e ... į tą aidą ... e-e-e ... iš arčiau. Galėtų būti ... e-e-e ... griausmingas, tai yra ... e-e-e ... griauti, ar griausti, ... e-e-e ... na, tai ne taip ir svarbu, ... e-e-e ..., bet jis renkasi smigimą į tylą, ... e-e-e ... Kaip, kaip ... sakote? Stingimą? E-e-e ... persiprašau, bet ... matote, man tas stingimas ... labai jau panašus ... e-e-e ... į smigimą ... na žinote ... tam tikrais atvejais ... e-e-e ... yra smingama. Vienu žodžiu, ... kažkoks ... e-e-e ...  nekonfliktiškas tas aidas ... ir man tai iš principo  patin ..., - čia jis žvilgtelėjo komisijos pirmininko pusėn ir pamatė šio atšiaurų žvilgsnį bei surauktus antakius. - eee ... patiktų, bet ne šiandien ... e-e-e ... ne šioje vietoje. Rašyčiau du. Su pliusu. Ačiū.
Seniokas atsisėdo  ir atgalia ranka nusišluostė išrasojusią kaktą. Atsistojo kitas komisijos narys:
- Tai, kad aš nieko čia neraukiu, blin, nežinau nuo ko  ir pradėti, - išdudeno aukšto stoto vyras. - Mane biesina, kai eilėraščiuose nifiga nėra keiksmažodžių. Kaip čia dabar, jomajo? Tai juk taip artima žmoniškai kalbai. Esu gerai įvaldęs triaukščius. Galiu versti iš rusų, galiu ir neversti. Man pofik. Keisdamas žodžių vietas, galiu rasti rimą bet kuriam žodžiui. Argi tai ne menas? O kas čia darosi? Visai pyptiec! Šita triaukštė rašliava be vieno tikro keiksmažodžio atrodo labai jau nenatūraliai ir apgailėtinai. Tikra šikna. Štai į kokį klausimą mes turime atsakyti - ar mes, po velniais, norime, kad eilėraščių nebesuprastų plačiosios masės?  Jos ir taip nesupranta, jofana. O kodėl nesupranta, ar raukiat? Ogi todėl, kad eilėraščiuose trūksta tų pipiriukų, blin. Ar mes ir toliau norime didinti tą prarąją tarp eiliuojančių ir skaitančių? Man tai pofik, nes mano kūrybos irgi niekas neskaito, bet matydamas čia tokią rimtą publiką, negaliu susilaikyti neįvardinęs rimtos bėdos poezijoje. Tas jaunuolis, laikąs save poetu, blin, tos problemos visai nesprendžia! Tai galėčiau jau ir baigti. Dvejetas iš manęs. Su minusu.
Tada į mūšį metėsi pats komisijos pirmininkas, ūsuotas neūžauga:
- Čia, kas? Ar tai jūs vadinate poezija? - paklausė, užvertęs akis į viršų.
-  Taip... čia haiku ... - išlemenau nedrąsiai.
-  Čia dabar kas? Koks dar čiahaiku?! Žinau, kad yra tokia šunų veislė  - čihuaha. Snukis toks, tarsi keptuve būtų pralygintas. Ir įsidėmėkite, - čia jis padarė reikšmingą pauzę. Tada iškėlė į viršų pirštą ir tęsė. - net su tokiu snukiu jis atrodo geriau už tą rašliavą. Žymiai geriau.
Tuomet jis pasilenkė prie kolegos iš dešinės ir anas jam kažką pašnabždėjo į ausį. Tada pirmininkas paaiškino:
- Aš truputį apsirikau. Bet jūs labai nesidžiaukite, - supratau, kad taiko man, nes aš šyptelėjau. - Apsirikau ne dėl eilių, o dėl šuns. Veislės. Ir tai reiškia, kad kontrastas tarp raidžių kratinio, kurį jūs teikiatės vadinti eilėmis, ir šuns išvaizdos darosi tik dar didesnis.
Čia pirmininkas iš aukšto apžvelgė sėdinčius komisijos narius, puikuodamasis padarytu įspūdžiu.
- Na, tiek jau to, panagrinėkime tą jūsų ..., tipo, kūrinį, - jis piktai dėbtelėjo mano pusėn. – „Neišrėkto priekaišto“? Chm. Tai kas tada čia per priekaištas? A? Kas per priekaištas, klausiu, jei jo niekas neišrėkė? Juk jei niekas neišrėkė, tai niekas ir neišgirdo! Tai ką, tipo, aidas gudresnis už visus, ar ne? Nu jo-o-o ..., marazmas kažkoks, - pirmininkas pasikasė pakaušį. Tuomet užvertė akis į viršų ir tęsė:
- Ir ką norėta pasakyti žodžiu „stingsta“?  Aidas košeliena kokia, ar kas, jei stingsta, kaip jums atrodo? - kalbančiojo veidu perbėgo šešėlis. - Bet pala, pala, tada tyla irgi gaunasi kažkokia nenormali. Ne, nu nesąmonė kažkokia totali su tais šiandieniniais poetais - trys eilutės, keturios nesąmonės! Čia jau marazmas kaip reikiant. Aha. Ir dar. Pasakyk man,  kas bus, kai aidas atsiras tyloje, t. y. įstings į ją? A? Du viename, ar ne? Bet juk tai atgyvena! At - gy - ve - na! Šiais laikais neperku mažiau nei trys viename. Neapsimoka, supranti! Ekonomiškai neapsimoka. Ne-e-e, man tai nepriimtina. Vienetas. Kuolas! Va taip. Bėk iš čia. Mitriai! Kvieskite čia sekantį.
Pimininkas atsisėdo, papūtęs lūpas.
Nunarinęs galvą išslinkau iš salės. Tuo ir baigėsi mano poetiniai bandymai - realiai net neprasidėję.
Tačiau nesigailiu - tokiu poezijos „elitu“, kaip komisijos nariai, tikrai nenorėčiau tapti. Juk kūrinio kokybė tiek nėra svarbi - svarbus požiūris į žmogų. Kuriantį žmogų. O jums kaip atrodo?