Eureka

Tas mažas vidudienio miškas
Visada apsiniaukęs smaragdinių medžių vėsa
Kur ateini pailsėti į vėsų guolį kur siela
Trumpam apleidžia tave ir esi vienas ir nuogas
Kaip dievo ašmenys skrodžiantys šviesą mintim
Grąžtu į tą tylų pavėsį kur esi ir jau nebesi

Šitiek laiko mainosi dienos po tavo vokais
Tarp tavo knygų žvaigždėlapių džiovintų sodo gėlių
Ir tie kas ateina, nebepalieka, stovi už lauko vartelių
Rūškaną dieną, lyjant su skėčiu ar geltonu plastikiniu
Lietpalčiu

O tavo kraujas už sienos virsta formaldehidu
Tu neskubi su plunksna rankoje kramtydamas jos galą
Tau rūpi raštas, raidžių blakstienos akys
Bet pavargsti – o iš tiesų gal ne visa tai

O kaip paprasta
Tas juokas aidintis tarsi po vandeniu po tylumos šviesa
Tas vienas
Eureka

Kol tu nusisuki, visi išeina