Kauno Autobusai (eilėraštis, poema, novelė, apsakymas, romanas)

Stebiu kelionės draugus
Ir bandau sugalvoti,
Kaip jie atrodys, kai mirs.

Prie lango sėdįs jaunuolis
Skaito sulopytą mokslinės
Fantastikos tomelį iš praėjusio
Amžiaus. Kas pora minučių
Pažiūri pro langą, pasitaiso
Smunkančius akinius ir
Galvoja, turbūt, lygina,
Kaip yra, kaip būti turėtų.

Seniems ir luošiems skirtoj
Vietoje įsitaisius panelė,
Ploną kaklą apvyniojus
Storu vilnoniu šaliku, žvilgčioja
Į priešais sėdintį vaikiną.
Prieina pagyvenusi moteris ir
Jis, užleidęs jai vietą, atsistoja
Kiek atokiau. Panelė nuliūsta.

Gale, abiem rankom įsikibęs
Turėklo, kiek įkaušęs vyriškis
Kaip įmanydamas bando
Atrodyti oriai. Stambi ponia,
Kurią kankina išsiplėtusios venos,
Pagiežingai šypteli, o motina
Ant kelių laikanti dukrą,
Rodo mažylei spalvotų paveikslėlių knygutę.

Sustojimas, - praneša garsiakalbių
Moteris. Visi ruošiamės lipti.
Senyvoji pirma puola link durų,
Jaunuolis skuba perskaityt dar
Kelis puslapius, tyliai kūkčioja
Įkaušęs vyriškis, pametęs visą savo orumą.
Mergina bando kalbint vaikiną,
Bet vaiko verksmas nustelbia kuklų jos šypsnį.
---
Atsidarius durims, sugulsim į medines dėžes,
Ir niekas mūsų nebepažins, net Jėzus,
Atėjęs užspausti akių.