Nesuderinamumas

lapkričio virusą ruduo išbarstė
rytais tiek daug tirštos miglos
net spindulys nebeįstengia
žemėn nusileisti
pašte nelaukia jau laiškai
ir telefonai tyliai miega
tarsi nebūtų jų
ruduo toks vienišas
po langu susirangęs tūno
kol vėjas žinią atneša
pasieny dunda traukiniai
vagonai jų pilni žiemos ir sniego
jau taip arti arti
tie vakarai pūgom užsėti
kai spragsi židinio akis
tu man sakei dar susitiksim
kai laikrodžiai aritmiškai tiksės
žiema nuties mums ledo lieptą
tarp tavo „ne“ ir mano „taip“