Akys veidrodžio geltonoje šviesoje užuolaida
Plaikstos diena nugalėjusį liesą lapkritį
Pilnomis saujomis lapų melancholijos
Žvaigždės kreša ant odos gruodas užgniaužia kvapą
Išsirietusį kūną ant žemės po dangumi nurengtais
Debesim keliauja Grįžulo Ratai namo ir delnas
Kol gniaužia delną paskui vėl diena ir naktis
Ištemptos tarp tamsių horizontų juosvėja rankos
Ir kaukši į grindinį akmenimis žvilgsniai maniau gatvėje
Eisiu bet nepažinsiu žmogaus pavyks nusisukti laiku
Nuo to su kuriuo slenka naktys
Iš tavęs vėliau prieblandos miškuose išlekia kaip paukštis
Geltonas saulėlydžio riksmas krauju
Kol prieini prie žmogaus nusisuka saulė, jūros druska
Nugraužia mėsą nuo kaulų, susidėvi geležies klumpės
Atplaukia ir nuplaukia kraujo puta o tu vis gyva
Tamsoj išmitusi kibirkštim lauki kol prisirps kitas tave išmaitinsiantis
Vaisius, pakils į tave kita ranka, kranto aštrumas nubuks bangos keteroj