Išmintis

Sofija pati išmintie auksinėm akim laužtiniuose
Antakių skliaustuose pasakyk man šį vakarą
Ilgą kaip bangos daužos į krantą ir lėkdamos atgal
Trumpam atspindi degantį dangų ir kraujo lašą
Kurį varvini į užkeiktą po savo kojomis žemę
O jį priima dausos kaip ir viską ką pasakai ir palieti
Šiek tiek virsta auksu šiek tiek ir sidabru tik nepastebi
Niekas kaip tau nusisukus visa išblanksta, susidrumsčia
Skaidrūs veidrodžiai kasdienybės apnašomis

Kaip tau pasakyt kad ateitum kai veriesi auskarus
Į teatrą o rodos per gyvenimą veri skausmingą siūlą
Siuvinio kurį seniai pametei, neieškai ir todėl nerandi
Ne viskas sugrįžta kas pamiršta o tu negyveni amžinai
Tik lėtai pirštu slinkdama dabartį kol kas esi jos šeimininkė
Bet kai ims nuo tavęs suktis jaunos ir pražilusios galvos
Kai vėl ims suktis pasaulis ir trumpam sustingus širdis
Tu atsigrįši ir už nugaros minia suklupusi prieš trumpąją amžinybę
Ir tu suklupsi suknele raudona, keliai persisunks asfalto kvapo
Ir saulė tau išdegins auksines akis