Esu kaltas

Beprotiškai skauda paliki mane ant turėklų
akmenėlių ant dugno paberk kad minkščiau atsigulčiau
visą naktį prisnigo ledynais ir girdisi niekas
kas baisiausia girdžiu bet nesugebu nieko suprasti
ten kažkur man pasakė kad reikia sulaukti rytojaus
nutylėjo kada nes nežino ar verta taip elgtis
paskutinis atodūsis atgarsiais sergančioj lovoje
neša mano pavasarį vieną akligatviais artimą
seka vienišą žingsnį palikusį pėdsakus gatvėje
kur kreida užrašyta vėluojantiems eiti negalima
pasilik atsiprašymus mylimas nuoskaudas atminčiai
jų nereikia sakyti žinau nepažįstu gyvenimo
pagaliau mano kryptys diktuoja į rojų be vartų
kur iš teismo parves nuginkluotą be galo laimingą
esu kaltas iš naujo per amžius beprotiškai kaltas
dar pabūsiu tu eiki namo vienas žingsnis ir sninga