Šventosios Dajanos ašaros - 5

19... m. rugsėjo 15 d.

Vakar  šefas klykė kaip pjaunamas ir trypė kojomis kaip elektros purtomas. Mat reikalavo iš manęs rezultatų. O iš kur aš gausiu juos – tuos prakeiktus rezultatus – jeigu tas sumautas vairuotojas atgavo sąmonę!? Jeigu būtų be sąmonės, staigiai būtų rezultatai. O dabar...

Ma jį velniai – nuėjau į tą susmirdusią ligoninę pas tą apsitriedėlį vairuotoją ir pradėjau su juo draugišką pokalbį. Pokalbis buvo toks:

Inspektorius – Sveiki, mano vardas Žanas Pižanas, esu policijos inspektorius.
Vairuotojas – Iš policijos šiandien jau buvo...
Inspektorius – Ne tos policijos, velniai griebtų. Ana policija – tai... tai... Tiesiog neverta apie ją kalbėti. Aš esu tikrosios policijos inspektorius.
Vairuotojas – Parodykit pažymėjimą, prašom.
Inspektorius – Aš tau kaip... Tai yra, norėjau pasakyti, aš jums kaip... kaip patikimam žmogui... kaip protingam žmogui... kaip supratingam žmogui... inteligentiškam... sumaniam... įžvalgiam... doroviškai orientuotam... dvasiškai išauklėtam... geram... švelniam... nuostabiam... meiliam... Ką čia aš norėjau pasakyti? A! Taigi, aš jums kaip patikimam žmogui sakau – kam gi tau tas sumautas pažymėjimas?! Jei aš sukčius – tai ir pažymėjimą padirbsiu, o jei sąžiningas žmogus – tai kam man pažymėjimas? Teisingai sakau? Tarp kitko... Anas... Iš anos plicijos... Pažymėjimą rodė?
Vairuotojas – Rodė...
Inspektorius – Aha!!! Ar nesakiau!!! Na, tiek to – šią problemą išspręsim vėliau. O dabar, mielasis mano, papasakokit man viską, kaip buvo.
Vairuotojas – Ką?
Inspektorius – Kaip tai ką, velniai griebtų! Kaip jūs ten visi prisitrenkėt?! Tu, tavo nevykėlis princesės draugelis, princesė ir tas žydelis!
Vairuotojas – Koks žydelis?
Inspektorius – Kaip tai koks?! Nevaizduok idioto, nors ir esi idiotas! Tas žydelis su princese ant galinės sėdynės velniai žino ką išdarinėjo, o tu net nežinai apie jo egzistavimą!
Vairuotojas – Tai buvo ne žydelis.
Inspektorius – Ne žydelis!? Tai kas tada, kad tave kur šikantį sutrauktų! Romos popiežius?!
Vairuotojas – Nevartokit, prašom, tokių išsireiškimų. Tai buvo, jūsų žiniai, arabas. Jie truputį panašūs į žydus, ypač iš vieno ritualo, naudojamo per krikštą. Bet šiaip tai skiriasi. Ir kas jau kas, bet tikrosios policijos inspektorius turėtų tai skirti. Tuo labiau, kad laikraščiai rašė.

Čia interviu kuriam laikui nutrūksta Kad mane kur velniai ir visos velnienės ir dar velniukai rautų! Arabas!!! Tūkstantį kartų prakeiktas arabas! Ir kaip aš iš karto nesusigaudžiau?! Būtent toji krikšto detalė mane ir suklaidino! Tik pamatęs jo apipjautą pimpalą, iš kart pagalvojau jį esant žydu! Arabas...

O jo pimpalą pamačiau iš karto, tik atvykęs į įvykio vietą. Mat jį rankose laikė amžiną atilsį princesė. Ką ji su juo ruošėsi daryti, tai ir liks paslaptimi. Nebent tas sutrauka vairuotojas pasakytų. Na, nieko, išpešim iš jo viską, ką tik žino, ir netgi ko nežino.

Daugiau su juo nebekalbėjau, tik kaip maišu trenktas išsliūkinau lauk.

O vakare kaip reikiant prisigėriau.