Karmena

Kurso draugei

Tu kaip aidas iš senojo himno,
Mūs šviesiam, netikram likime.
O, mieloji, aš liūdesio pilnas,
Kad matau tave vien tik sapne.


Vis kankina, audringai šlamėję,
Daugiaspalviai, neramūs sapnai,
Ir tasai virpesys sutankėjęs,
Tarsi muzika skamba tenai.


Tu iš to akvareliško grožio,
Kaip princesė anųjų laikų;
Ašarėlė nukritus ant rožių
Skleidžia kvapą gėlėtų laukų.


Tai tampi gyvate įnoringa,
Tai apsvaigus keliauji sapnan,
Randi pajūrio krantą laimingą,
Svajones nepasiekiamas man.


Menu dieną saulėlydžių vingrią,
Melsvo rūko gimtuosius šilus;
Susilieję į himną dainingą;
Žemės grožio miražus gilius.


Ten beržynų tyla viršum žemės
Ir vien pynės šešėlių keistų.
Įstabus tavo balsas toks žemas,
Žada vėtrą jausmingų aistrų.