Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





agricola agricola

Mindaugo karūnacija

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


(vieno veiksmo absurdo komedija su dramos nuojautom)

Veikiantys asmenys:
MINDAUGAS – būsimasis karalius.
PARBUS – jo ištikimasis pasiuntinys.
MORTA – būsima karalienė.

(I VEIKSMAS)

Vorutos pilyje Mindaugas ir Morta pusryčiauja, geria žolelių arbatą, su žvėrienos sumuštiniais.

MINDAUGAS (ryžtingai, gurkštelėjęs arbatos). Morta, aš pagaliau apsisprendžiau, karūnuosiuosi aš karaliumi, vat!
MORTA (nenustebusi, ramiai). Bet Minde, juk krivis išpranašavo, kad, jeigu tu karūnuosiesi, tai prarasi viską, visiems laikams!
MINDAUGAS (piktai). Morta, jeigu aš tavęs būčiau klausęs, tai ir dabar nieko neturėčiau, būčiau plikšis Lietuvos žemės (parodo tos žemės dydį tarp nykščio ir smiliaus) kunigas bijantis visko net savo šešėlio!
MORTA (pašiepiančiai). O dabar visų bijai ir dar priedo savo šešėlio labiausiai. Anksčiau, naktimis kai prisitvodavai midaus tik knarkdavai, o dabar rėki kaip skerdžiamas. Ką tu sapnuoji pasakyk?
MINDAUGAS (ramesniu balsu). Nervos. Pasilpo. O tu žinai Mort, nors tu nežinai, iš kur tu žinosi prie ratelio, prie siuvinių sėdėdama, koks nervingas darbas yra tverti valstybę. Čia ne aptvarą kokį kiaulėms ar arkliams. Kol kiekvienam išaiškini, kietasprandžiui, kas ta valstybė, taip susinervini, taip susinervini, kad kartais ir ranką su kalavijų pakeli... nesusilaikai... dėl valstybės... vardan tos...
MORTA (koketiškai). Tu pas mane labai jau ūmais būdo esi, palauk tau niekad nėra.
MINDAUGAS (sriūbteli arbatos, priekaištaudamas). Tau visą laiką tik viena galvoje. Tu man geriau pasakyk, ar tu žinai, kas yra valstybė, atsakyk man, savo viešpačiui?
MORTA. Baik Minde, nuo pačio labo ryto nori susipykti. Sunervinsi mane, paskui nei siuvinėti negalėsiu, rankos dreba, vėl visus pirštus susibadysiu.
MINDAUGAS. Ne, mes nesusipyksim Morta, tik tu man nors vieną kartą atsakyk.
MORTA. Ai, nenoriu aš tavęs nervinti.
MINDAUGAS. Morta!
MORTA. Minde, paleisk kalavijo rankeną. Aš tavo žmona. Ramiai! Va taip.
MINDAUGAS. Morta pasakyk!
MORTA. Myliu tave mano gaidžiuk.
MINDAUGAS. Visą laiką taip, aš apie rimtus valstybinius reiklaus, o tu apie lovą.
MORTA. Todėl, kad valstybė man yra lova!
MINDAUGAS (žiūri į Mortą nustebęs, išplėtęs akis). Aš ir nepagalvojau apie tokią metaforą. Valdyti – tai tarsi gulėti lovoje su tauta (nusijuokia).
MORTA (į šalį). Valstybėje moterų nedaug jau beliko nepaguldytų į tavo lovą.
MINDAUGAS (su patosu). Karūnuosiuos aš Morta, nežiūrint į jokias pranašystes. Reikia man tapti karaliumi, nes lotyniškai tas dux man taip neskaniai skamba, o rex, tai skamba išdidžiai! Rex!
MORTA. Bet Minde, Reksas tai Replio šuns vardas!
MINDAUGAS (užsisvajojęs). Rekso šuns vardas, sakai Replys?

Morta nusikvatoja.

MORTA. Atvirkščiai, tu visada susipainioji ir mane dažnai sesės vardu pavadini, sūnų vardus maišai.
MINDAUGAS (svajingai). Sėsės... (uždainuoja). Egle mano sese... mudviejų dalia... džiaugtis laime dviese...
Morta (sukinėdama pirštą apie smilių). Eisiu pas vaikus, nes mūsų senis visai kvaištelėjo, keistuolis (į šalį). Rex aidas yra ex, o tai jau yra negerai.

Mindaugas palydi išeinančią žmoną pašaipiu žvilgsniu, negirdėdamas paskutinio sakinio.

(II VEIKSMAS)

Mindaugas, pasilikęs vienas, apsidairo aplinkui, ar nieko menėje, apstatytoje masyviais ąžuolo baldais nėra.
MINDAUGAS (tyliu balsu). Surimtėk Minde, gana durnių volioti.
Sesė, sesė... kur mano akys buvo... sesė, kokios jos kasos, kokios krūtys..., o šlaunys..., o ten tarp sultingų šlaunų... o dievai...

Užsisvajoja, niūniuodamas kažką romantiško, lyriško.

MINDAUGAS. Surimtėk Minde, juk iš istorijos žinai, kad ne vieną didį vyrą pražudė moterys. Surimtėk, bet kaip tai padaryti?
Žinoma reikia apie valstybę galvoti, apie valdžią, nors ir čia galvos lekia kaip tie vokiečių mėgstami kopūstai, bet ar yra iš ko rinktis, jeigu moterims patinka valdžia, o man moterys?
Minde, tavo neįmanoma misija dar neužbaigta. Tu žinai, kad pagal tavo gyvenimo scenarijų bus kuriamo dainos, dramos, rašomi romanai, tikriausiai ir kiną kokį, kas nors susuks, nors dabar niekas apie tokius dalykus nieko nežino, nei kas yra kinas, nei kas yra valstybė.
Jeigu yra valstybė, tai turi būti ir rex‘as.
Aristotelio logika. Magistra locuta, causa finita*. Taip bene mokė tas belaisvis Švancingas.
(mokytojas pasakė- ginčas baigras – lot. k.)
Juokiasi.

MINDAUGAS. Pavardės pas tuos Livonijos brolius irgi Švancingas. Švancas, trumpiau ir aiškiau, ir nieko prie to daugiau nesugalvosi. Arba tas Kulmo vyskupas tai niekaip taisyklingai neištariu Heidenheiden, ne Heidenreichas, (nusispjauna) Reichenheiden...
Kad jas kur dausos.
Bet laikas veikti!
Pusryčius pavalgiau, o dar nė vieno didžio darbo nenuveikiau, nei mirtimi nieko nenubaudžiau, aš juk neturiu tiek laisvo laiko, kad galėčiau sau leisti svajoti.
Parbai! (vėl šaukia). Parbai! Kur esi sukčiau! Valdovas tave kviečia!

(III VEIKSMAS)

Įbėga į menę uždusęs, bekramtydamas kažką, kokių trisdešimt metų kresnas vyras, šviesiaplaukis, mėlynakis, tikras lietuvis nuo Neries krantų.

PARBUS (nustebęs žvalgosi). Kas mane kviečia?
MINDAUGAS. Valdovas.
PARBUS. O kur jis?
MINDAUGAS. Ar tu kvailas padare, nematai?!

Išdidžiai išpučia krūtinę, rodydamas visa povyza, kas čia yra valdovas.

PARBUS (kvailai žvalgydamasis aplinkui). Nieko, be jūsų kunigaikšti nematau, ar tik nebus mane kokios laumės apstojusios, regėjimą atėmusios (sušunka nevilties apimtu balsu). Valdone!
MINDAUGAS (dirbtinai griežtu balsu, vos susilaikydamas ir nesusijuokdamas). Aš esu valdovas, netikša tu, ar mane tu regi, ar mane tu matai...? Štai aš, tavo valdovas.
PARBUS. Tai pasikeitėte savo vardą, ar čia titulas koks?
MINDAUGAS (žiūrovams). Ir kaip su tokiais reikia dirbti, valstybę kurti. Tamsuoliai. Čia mano diplomatijos šefas, užsienio ir kitokių reikalų ministras.
Nieko aš nepakeičiau, čia sukūriau aš nuo žodžio valdyti. Supratai? Impere, skambėtų imperatorius, bet valdovas irgi skamba.
PARBUS. Supratau. Ką?
MINDAUGAS (atlaidžiai mosteli ranka). Ai, nesvarbu.
PARBUS (priekaištaujančiai). Kaip jus, kaip ten dabar pagal naują... a... vadinti?
MINDAUGAS. Valdove.
PARBUS. Valdone.
MINDAUGAS. Ne valdone, o valdove, nors skamba irgi neblogai, galėtų ateityje geras moteriškas vardas išeiti.
PARBUS. Kas išeiti? Man išeiti?
MINDAUGAS. Pasilik dar, ne viską pasakiau.
PARBUS. Gerai Valdone.

Mindaugas beviltiškai mosteli ranka Parbaus pusėn, nebetaisydamas.

PARBUS. Jūs Valdone (su pasimėgavimu taria šį naują žodį) prigalvojate visokių žodžių, kurių niekas Vorutoje nesupranta. Ką ten Vorutoje, niekur niekas nesupranta.
Sunku mums paprastiems, nuo žagrės, pirmos kartos inteligentams ir suprasti juos, ir vykdyti.

Mindaugas patenkintas nusijuokia, jam patinka kai yra giriama jo išmintis ir polinkis naujovėms.

MINDAUGAS. Dievas ir dievai mato, kad ir man nelengva, juk aš viską turiu sukurti. Valstybę, beveik sukūriau, bet be valstybei valdyti skirto žodyno neišeis jos valdyti. Reikės žiemą užsiimti jo rašymu, paaiškinsiu sąvokas tautai, gal lengviau bus? (Parbui)
Nusprendžiau, kad laikas man karūnuotis.

Parbus aikteli, kaip arbaleto strėlės pašautas, netenka žado, žnekteli ant menės grindų irgi tokių ąžuolinių.

PARBUS (sunkiai atgaudamas kvapą). Bet kaipgi pranašystė, Valdone? Mes galvojome, kad tas noras jau praėjo.
MINDAUGAS (susinervinęs). Aš liepsiu tą seną, klišą krivį ištremti kur nors į valstybės pakraštį, į Palangą, pavyzdžiui!
PARBUS. Oi Valdone, būkit mielaširdingas, geriau jau mane į Palangą ištremkit, tik nepamirškite, kad visos jo pranašystės išsipildė, ir kad gims jūsų kumelei visai baltas eržiliukas, ir...
MINDAUGAS. Užsičiaupk senas gašlūne, užsimanė jis į Palangą, kad tave siųsčiau kur va tiek jaunų vaidilučių (parodė gestą iki kaklo).

Užsisvajoja apie vaidilutes, griežta veido išraiška dingsta, Mindaugas vėl toks sentimentalus XIII amžiaus lietuvių romantikas.

PARBUS. Vaidilutės... tokios jos meilios... švelnios, kaip liepų lapai ir paslaptingos kaip pajūrio smiltys...
MINDAUGAS. Kažin ar pilyje, Vorutoje nors viena vaidilutė liko, kurios nelietė tavo gašlūs, trumpi ir stori mužiko pirštai?
PARBUS (nuolankiai, valiūkiškai). Aš tik po jūsų... kunigaikšti.

Mindaugas baikščiai apsižvalgo.

MINDAUGAS. Rink žodžius, šunie, dar Morta išgirs.
Po pietų kai eisiu pokaičio nusnausti, atvesk man Rasą geltonplaukę.
PARBUS. O kunigaikšti jūsų ir žvilgsnis. Rasą geltonplaukę, tik vakar į pilį atvežė, o jūs jau pastebėjot.
Ką dar įsakysite?

Mindaugas patenkintas šypsosi, barzdą glostydamas.

MINDAUGAS (rimtai). Kaip jau minėjau, nusprendžiau karūnuotis.
PARBUS (nelaimingu balsu). Oi, oi aš jau galvojau, kad kunigaikštis pamiršo tuos Vakarų išmislus, geležis ant galvos dėtis, ir dabar svajoja kuo greičiau pavaikščioti po gaivią rasą... ir šia tau... trūkt už vadžios ir vėl iš pradžios... Taigi į tą geležį ant galvos gali žaibas įtrenkti, ar be laiko plaukų netekti...
MINDAUGAS. Užsičiaupk kumelės vaike, nežiūrint į nieką aš dabar turiu karūnuotis ir tu, vyksi pas popiežių parvežti karūnos! Rytoj!

Parbus traukiasi atastuptas, žegnojasi ir kelia rankas į viršų.

PARBUS. O Dieve, o dievai, mūsų kunigaikščiui, mūsų Valdonei, pasimaišė...!

Mindaugas, įsiutęs išsitraukia kalaviją.
Parbus krenta ant kelių ir maldauja tęsdamas mintį.

PARBUS. ... mūsų kunigaikščiui pasimaišė... po kojomis vargšas Parbus, kuris nuvyks pas popiežių ir parveš tą metalinę kepurę, nežiūrint į nieką, nes mūsų Valdonė nežiūrint į nieką sukūrė valstybę ir dabar nežiūrint į nieką karūnuosis, nežiūrint į nieką liepsite vykti?

Mindaugas klausosi Parbaus graudaus monologo uždėjęs ant jo nugaros koją, pritardamas linguoja galvą.

MINDAUGAS. Pasirodo viską supranti ir viską žinai, tik apsimeti durneliu. Daug dar visuose valstybės pakampiuose yra tokių.
PARBUS. Iš jūsų mokausi Valdone.
MINDAUGAS. Gerai, gerai, nepadlaižiauk spėsi. Kai tapsiu karaliumi, paskirsiu tave vyriausiu savo padlaižiu (nusijuokia). Tu man geriau pasakyk, kas yra valstybė?
PARBUS. Kai giminės išpjaunami ir atimamos jų žemės.

Mindaugas trepteli koja į jo nugarą.

MINDAUGAS. Teisingai sakai. Trumpai ir aiškiai, o filosofiškai, kaip Aristotelis sakė, valstybė juk yra iš noro daugiau turėti. Viskas yra žemėje iš noro daugiau turėti. O tu matai tik grubumą. Mužikiška, nors ir teisinga tavo samprata.
Kelkis bėdžiau, tavęs laukia didinga ateitis.
PARBUS (keldamasis). Aha, viską prarasti.
MINDAUGAS (paniekinamai). O ką tu gali prarasti, tu gi proletaras, ir dar kalės vaikas, tu nieko neturi, tu gali prarasti tik grandines cha-cha-cha-cha!

Parbus atsistojęs žvalgosi į rankas tarsi tikrintų ar yra grandinės.

PARBUS. Sakėt kumelės sūnus.
MINDAUGAS. Koks skirtumas?
PARBUS. Gerai.
MINDAUGAS. Tada klausyk, kalės vaike. Ta pranašystė nieko nereiškia. Viskas yra niekas ir niekas yra viskas.
Aš sugalvojau kaip likimą palenkti sau.
Aš tapsiu karaliumi ir čia pat sosto įpėdiniais karūnuosiu Replį ir Girstuką su Morta.
Aš lyg ir turėsiu viską, o iš tikrųjų nieko!
Gudriai sugalvojau aš čia, kaip koks sukčius iš Kenterberio.
Ir kas man ta pranašystė, jeigu aš nieko neturėsiu, tai ką prarasti tada man?

Parbus klausosi išsižiojęs to monologo, nes seilė ištyso.

PARBUS. Genealu. Nepakartojama. Aš niekada taip nesugalvočiau. Tik pastabėlė viena, Kenterberio pasakojimai dar neparašyti, tai bus vėliau šimtmečiu, Čioseris...
MINDAUGAS. Užtat aš ir būsiu Valdovas ir Karalius, iš didžiosios, kad aš šimtmečiais į priekį numatau, nujaučiu kas bus.
PARBUS. Iš ko didžiosios?

Mindaugas numoja į jį ranka, nenorėdamas aiškinti nieko ir negadinti sau didingos akimirkos.

MINDAUGAS. Užtenka kalbų, prie darbų laikas.
PARBUS. Atvesti Rasą?
MINDAUGAS. Spėsi. Klausykis dabar atidžiai.
PARBUS. Nieko negirdžiu.
MINDAUGAS. Nepertraukinėk valdovo, bo dar galiu pamiršti ką noriu pasakyti.
PARBUS. Ba.
MINDAUGAS. Bo.
PARBUS. Ba, sakė lietuviai ir tai yra istorinė frazė, analuose užrašyta, pamatę atvykėlį iš Vakarų.
MINDAUGAS. Aš sakau bo, nes taip yra trumpiau pasakoma vietoje „nes“ ir be to, ką tu išmanai apie istoriją, nieko nematęs, toliau savo kumelės pasturgalio, tu gi neskaitęs Homero, Herodoto, Hesiodo...

Abu nusijuokia, Parbus iš pareigos, o Mindaugas patenkintas savo erudicija.

MINDAUGAS. Klausyk mano įsakymo.
Įsakymas Nr. 1 Įpareigoju pasiuntinį Parbų nuvykti į Romą...

Parbus vaidina alpstantį, išgirdęs žodį „Roma“.

MINDAUGAS. Pabandyk nualpti, tuoj nukirsiu galvą.

Parbus stovi „ramiai“.

MINDAUGAS (iškilmingai, nugalėtojo tonu). Nuvykti į Romą ir sutvarkyti karūnavimo formalumus. Perduoti linkėjimus ir dovanas popiežiui Ino..., Inograšiui, ne Inocetrui, ne Inocentui, kelintam dabar?
PARBUS. Ketvirtajam valdone.
MINDAUGAS. Aha. Inocentui IV. Pasirašo Lietuvos karalystės laikinai einantis pareigas, ne nekarūnuotas karalius Mindaugas I taškas.

Visą tą veiksmą atlieka ranka vedžiodamas orą, tarsi rašytų.

PARBUS. Valdone, o ar ne paprasčiau būtų ir greičiau iki Rygos nukakti?
MINDAUGAS. Ko?
PARBUS. Aš ten turiu porą pažįstamų kalvių, jie nukaltų tas kepures, dar paprašyčiau, kad oda aptaisytų, kad karališka galva rytais nešaltų užsidėjus ir prakaitą, srūvantį, kai valdysite karalystę sugertų, o ordino vadovybė už kokį porą valsčių, kuriuos užrašytumei Žemaitijoje, tuos karūnavimo formalumus sutvarkytų per pusvalandį.
MINDAUGAS. Už kiek? Už pusvalandį? Kokie čia pinigai?
PARBUS. Čia laikas taip matuojamas.
MINDAUGAS. Laikas, laikas. Laikas karūnuotis.
PARBUS. Aš noriu viską padaryti greičiau, valdone, kad gaučiau tą batlaižio titulą.
MINDAUGAS. Gerai tu sakai, ir greičiau ir pigiau, o kas čia atskirs iš kur tos karūnos, kai niekas jų akyse nėra matęs visi su kepurėm vaikšto.
Taip ir padarysim.
Būsi ne batlaižiu, o padlaižiu, nes iki batlaižio dar reikia užsitarnauti.
PARBUS. Bet padlaižiu taip nehigieniška, dar įmynęs kur būsit.
MINDAUGAS. Nereikia šikt valdovui po kojom tai ir neįminsiu!
Parbus sunkiai atsidūsta.

MINDAUGAS. Kviesk svečius į Vorutą, kad atvyktų 1253 metų birželio 30 dieną skelbiu karūnaciją!
PARBUS. Ne liepos 6-ąją?
MINDAUGAS. Ne.
PARBUS. Bet birželio 30 oji yra pirmadienis.
MINDAUGAS. Na ir kas?
PARBUS. Karūnacijos vyksta per didžiąsias šventes sekmadieniais, o pirmadieniais, taigi žydai savo vestuves kelia.
MINDAUGAS. Skelbiu, birželio 30 didžiausia švente karalystėje, tegu niekas nedirba tą dieną ir kalendoriuje pažymėti raudona spalva! Kas man tie žydai?
PARBUS. Tai diena po Šv. Petro ir Povilo, Otono vardadienis, pas mus labai retas vardas... nepopuliarus...
MINDAUGAS. Ar girdėjai įsakymą savo valdovo pasakytą, kad birželio 30-oji skelbiama oficialiai, didžiausia švente mano karalystėje?
PARBUS. Tebūnie. O ką, švęsime ją, kaip karūnavimo ir ...

Už lango pasigirsta galandimo garsas. Mindaugas mosteli Parbui, kad pažiūrėtų kas ten ką galanda.

PARBUS (pažiūrėjęs ir susimąsčiusiu balsu). Treniota durklą galanda.
MINDAUGAS. Matai kaip anksti pradėjo ruoštis iškilmėms.

PABAIGA
2013-10-23 10:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-11 14:57
Sigitas Siudika
sviezia. puiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-24 14:39
Juozas Staputis
Puikus kūrinys,didelis talentas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-23 15:01
lengva
Fantastika! Tu net neisivaizduoji, kaip praskaidrinai mano ilga, nuobodzia kelione.  Jau buvau bepanyranti po zeme valandziukei, bet spejau isijungti si puiku kurinuka:) Aciu
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-23 12:19
Šnekorius
Ilgokas (kaip svetainei) kūrinukas, bet kitaip turbūt netilptų absurdas, komedija ir
komiška dramos nuojauta. Ar Autoriui pavyko sumanymą įgyvendinti? Manau, kad taip. Šmaikštus darbas, bet pasikabinėsiu prie smulkmenų. Matomai skubant padaryta keletas rinkimo klaidų. Jas išvardinsiu vėliau.Dar kabinčiausi(bet tai jau tik mano nuomonė) prie keleto sakinių konstrukcijos: " O dabar visų bijai ir dar priedo savo šešėlio labiausiai" manaum kad tai per gramozdiška ir keisčiau į ( Dabar visų bijai, o savo šešėlio labiausiai). Toliau: " kad kartais ir ranką su kalavijų pakeli... nesusilaikai" manau, kad kalavijų yra rinkimo klaida.Toliau: "). Tu pas mane labai jau ūmais būdo esi" Tu pas mane - slavizmas, (ūmais) taip pat rinkimo klaida. Toliau: ".. paskui nei siuvinėti negalėsiu" Čia tikrai (negalėsiu) reikia pakeisti į (galėsiu) nes taip diktuoja logika."Minde, tavo neįmanoma misija dar neužbaigta" Vargu ar Mindė galvoja, kad jo misija neįmanoma."(mokytojas pasakė- ginčas baigras – lot. k.) " (baigras) čia taip pat rinkimo klaida."Parbus traukiasi atastuptas, žegnojasi ir kelia rankas į viršų." (atastuptas) - rinkimo klaida."Parbus klausosi išsižiojęs to monologo, nes seilė ištyso." man atrodo, kad vietoje (nes) norėta parašyti (net).
Štai ir viskas perskaityta. UŽ puikų sarkazmą 5, o už didelį neatidumą 3. Taigi vidurkis 4. Taip ir užanspauduosim

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą