Pribaik mane, Dieve,
Šitoj pirmapradėj
Embriono jausenoj
Ir neatsakyk
Už ką
Aš -
Išopėjusiais jausmais
Kirvarpų išėstu protu
Tiesiu save Tau
Aukštyn
Kur
Šventa drobulė
Be šventųjų
Ir Dangūs
Nugrimzdę vakaro dugnan...
O čia tai tiesiog man... Puiku, nes tavo žaizdos labai panašios į visų mūsų.
Geriausia, kad čia įžvelgiu neteisingą pasirinkimą, jausmų netikrumą ir nusivylimą. Labai pavojingas kokteilis...
...kažkada sutikau tokią mergaitę...labai didelėmis svajingomis akelėmis...ji vis žvelgdavo ir tylėdavo...žvelgdavo ir tylėdavo...
labai norėjau suprasti,ką reiškia jos tyla...ką reiškia visi tie žvilgsniai ,kuriais ji mylėdavo ...prieš išeidama-ji paliko man laišką...ten buvo keletas mergaitiška rašysena parašytų žodelių...
"kada žvelgiu-jie netiki-kad juos myliu...pasiimk mane,Dieve...
kada žvelgsiu į Tave-Tu žinosi,kad myliu"(aš tiesiog skaitydama šį tavo eilėraštuką-prisiminiau ją)ačiū tau...už nuoširdumą...tai labai išgyventas eilėraštis...skausmu ir ašaromis...ačiū
O kaip kitaip link D. artėti, jei ne nusižeminus ir nepajutus savojo netobulumo, o kaip tai autorė įžodina, tai jos valia ... ir
<Kur / Šventa drobulė / Be šventųjų >,... čia gerai... / / / /.