Dėmė

kempine sugert apvarvėjusius žodžius
kurie nuo lūpų tįsta
ir lieka kabėti nenutrūkdami

dalis žodžio nutįsta ant asfalto
jį pervažiuoja dviratis
deformuota esmė pasklinda į šalis

sako:
„-tu esi neaiški dėmė,
greit išnyksi
taip nieko ir nepasakęs“

-Dėmės juk nekalba
jos yra cukrus
įbertas į baltą spalvą

- aš geriu arbatą be cukraus
sako dailininkė kabindama
naujausią savo darbą, pavadinimu „žiema“

- Skanaus!
Angelišku balsu sako valkata
ir įsigeria kaip dėmė
į gyvenimą.

toje vietoje kur dėmė
po truputį kristalizuojasi
cukraus gabaliukai...