Katinas (juodraštis)

Po sėkmingai užbaigtų studijų draugai man padovanojo katiną.
Nuomojau kambarį pirmajame bendrabučio aukšte. Kas rytą katinas išsiprašydavo į balkoną, nušokdavo į kiemą ir atsisėsdavo ant nupjautos senos obels stuobrio – savo mėgiamoje vietoje. Vakare laukdavo prie kambario durų. Vienas namuose uždarytas nepasilikdavo. Jis buvo išdidus ir nepriklausomas katinas: nemėgo kitų katinų draugijos, nelandžiojo į rūsį, nelindo į svetimus kambarius. Visą dieną praleisdavo lauke, tupėdamas medyje ir stebėdamas kieme žaidžiančius vaikus arba snausdamas saulėkaitoje.

Taip mes abu ir gyvenome. Po metų kitų susipažinau su savo būsimu vyru, ištekėjau. Gimė sūnus. Katinas ėmė keistai vaikščioti po kambarį sėlindamas prie vaiko lyg būtų pasiruošęs gaudyti pelę. Darėsi labai neramu. Pasitarę nusprendėme išvežti jį  pas vyro tėvus.
Iškeliavo katinas maiše į atokų kaimą beveik už dviejų šimtų kilometrų nuo sostinės. Išleistas iš maišo, jis ilgai negalėjo atleisti tokio baisaus pažeminimo. Iš pradžių visiems atsuko uodegą, į grietinėlę net nežvilgtelėjo, įleistas į kambarį, kažkur nulindo.
Nors ir lepinamas, katinas buvo viskuo nepatenkintas. Iš pradžių maisto visai nelietė, net nepauostydavo, vėliau ėsdavo tik tiek, kad nenustiptų. Blizgėjęs jo kailis apšiuro, atšiaurios akys įtariai žvelgdavo į kiekvieną, norintį jį tik paglostyti. Jis aiškiai kažko nerimavo, gal ilgėjosi, kol pagaliau apsisprendė…

Baigėsi ruduo. Vieną rytą atsikėlėme jau žiemą. Šaltis staiga sukaustė žemę, sniegas užklojo laukus. Tą rytą mus prižadino telefono skambutis – dingo katinas. Negrįžo jis nė po dienos, savaitės, mėnesio. Jis buvo visų apgailėtas ir beveik užmirštas…

Sunkiai slinko apsiniaukusi, niūri, šalta, todėl labai ilga žiema…
Atėjo pavasaris. Oras kasdien šiltėjo. Su jau paaugusiu vaiku eidavau į lauką pasivaikščioti. Vieną dieną pajutau švelnų brūkštelėjimą per kojas. Pažvelgiau žemyn ir iš nuostabos net aiktelėjau – mano Rainis, mano Rainis! … Jis nubėgo šalin, užlipo į savo mėgiamą vietą ant nupjautos obels stuobrio ir stebėjo mus, bet nesiartino ir neprisileido. Toks bendravimas tęsėsi keletą dienų. Pagaliau jis pradėjo užlipti į balkoną, labai atsargiai žvilgtelėti į kambarį pro atvertas duris…

Gal jis jaučiasi kaltas, kad grįžo, gal abejoja, kad nebuvo laukiamas, gal bijo, kad vėl bus įkištas į maišą ir išvežtas. Elgiasi taip, lyg būtų giliai įžeistas, pažemintas ir atstumtas… lyg būtų žmogus.

Sunku suvokti, kaip jis rado kelią pas mane – į savo tikruosius namus, ir kodėl kaimo jis atsisakė, nors buvo labai mylimas ir lepinamas. Tikiu, kad ilgainiui jis išdrįs užeiti ir į kambarį, iš kurio niekada daugiau jo nebeišvešiu, kad ir kas atsitiktų…

                                                                                  1999