Naktį miškas tylus. Nuskardeno pelėdos tik garsas.
Kažkur čia, netoliese, šešėlis bekojis praslinko.
O aukštai danguje pilnatis debesėlyje vartos.
Virpa oras geismais, seka judesius žvilgsnis sustingęs.
Lyg vilkolakis, staugiu į šviesą aš skausmą nebylų.
Vakar buvom kartu, o dabar išsibarstėm kaip smėlis.
Išnešioti jausmai gilius randus palieka ir tyliai
Inkščia ten, viduje, ir rasoja kaip rytmečio gėlės.
Kraujo kvapas pasklinda po juodumą, miško tankynę –
Plėšiu širdį beteisę, nenoriu sau jos pasilikti.
Virpa oras geismais... Kojos taką suranda ir mina
Tavo pėdsakais. Dyla mėnulis ir kvapas paliktas
Verčia bėgti į priekį, į erdvę bemiegę ir šaltą.
Merkias akys. Bandau glėbyje praeities aš sušilti.
Tyliai liūdi naktis. Nesiteisinsiu. Niekas nekaltas.
Tarp tavęs ir manęs subyrėjo į gabalus tiltas.
Glosto gulintį sniegą auksinis mėnulis nustebęs,
Šalnos kanda medžius ir aistra sušarmoja. Jau rytas.
Tik naktis taip priartin, sujungti, nustumti ir geba.
Dieną viskas kitaip. Veido kaukės visiems išdalytos...
Vilnele, viskas sklandu ir puikiai perteikta, nekreipkite dėmesio į kritikus. Jie nieko patarti negali, nes nėra patys profesionaliai šios srities. Nepykite ant TomKomPoto. Jis vienas iš kritikų, kurie komentuoja nepiktybiškai. Gražiai rašote, rašykite toliau, o mes su malonumu skaitysime.
Tom Kom Potui: Jūsų paklausyti, tai nerasi nė vieno žodžio, kurį galima būtų naudoti, nebent naujadarus- negyvus, dirbtinus.Bet ir pats naudojat tas pačias atsibodusias metaforas, specialiai peržiūrėjau Jūsų kūrybą.Galvojau rasiu tikrai idealias eiles, bet deja niekuo ne geresnis už mus, eilinius rašančius.O ir kalbos nepakeisi, visi žodžiai ir metaforos yra naudojamos. Taigi- jei tikrai šventas, tik tada ir gali mesti akmenį...Aišku, galima rašyti bejausmių žodžių rinkinius, bet neskaitau tai poezija. Dabar dėl sklandumo - tai kur konkrečiai klaidos, kad eilėdara tik pakankamai sklandi. Noriu tobulėti, o klaidų nežinau.Priimu kaip menkinimą kitų kurybos
Verčia bėgti į priekį, į erdvę bemiegę ir šaltą.
Merkias akys. Bandau glėbyje praeities aš sušilti.
Tyliai liūdi naktis. Nesiteisinsiu. Niekas nekaltas.
Tarp tavęs ir manęs subyrėjo į gabalus tiltas.
Iškalbėkite save, kūryba yra didelė sielos gydomoji terapija. Kartais lieka tik plunksna ir popierius, jie atlaiko širdies skausmą ir kitas emocijas. Vaizdingai nusakote, nepasiduokite, matysite, tolyn - labyn šviesės.
Atleiskite, jei nukalbu ne į temą, bet aš... jaučiu. Ir ne dėl balų ar kokių tai laurų poetas rašo. Nedėkite plunksnos. Sėkmės Jums didelės.