Dėde, prašau nepykite

Dėde, nukąskite man ausį, kad nereikėtų girdėti, išdurkite man akį, kad nereikėtų matyti, išplėškite man širdį, kad nereikėtų jausti... Nunuodykite, prarykite, o gal geriau numeskite nuo skardžio, bet prieš tai, paskutinį kartą sušildykite..
    Ar prisimenate, kai viskas buvo kitaip? Kai saulė kitaip šildė, dangus buvo kitaip mėlynas ir žolė kitaip žalia? Tada mėnulis buvo kitoks ir kitaip spindėjo žvaigždės... Pamenu, Jūsų lūpos buvo truputį kitokios ir daug, daug arčiau nei yra dabar. Ir.. Ir.. Na, Jūsų plaukai buvo kitokie! Jūs visada susipindavote juos į storą kasą, su kuria mano maži pirštukai vis žaisdavo ir žaisdavo.. Jūsų šypsena buvo kitokia, ji buvo skirta tik man, nes.. Na, Jūs visada taip kitaip stebėdavote mane ir laukdavote kol aš ištarsiu žodį, kurio nesuprantu, arba laukdavote kol aš nusišypsosiu.. Dabar galiu prisipažinti, niekada nesuprasdavau ką Jūs man pasakodavote, bet man patikdavo tyliai prisiglaudus klausyti.. Dėde, prašau nepykite, aš tik norėjau, kad niekada nenustotų lyti, nes lietus šnabždėdavo man, kad Jūs mane mylite..