Rudens tyla

švelniakailis ėriukas bakstelės snukučiu mano širdin

ir visomis gyslomis pajusiu malonų virpėjimą,

o jei ne, bent suprasiu, kad pasaulyje dar yra

švelnumas, geismas įsisiausti į baltą debesį

ir suptis virš gelstančio beržo,

degti klevų raudoniu,

jausti ilgesį pilnaties naktimis,

kai gatvėse nešviečia žibintai,

o vieniši praeiviai vengia nepažįstamų skersgatvių...

glauskis, švelniakaili arčiau,

noriu užuosti tavo vilnonio apsiausto kvapą,

primenantį man apgraužtus paežerio gluosnius,

o gal net pasiskolinti jį vienai savo sumauto gyvenimo nakčiai...

girdi, kokia tyla?

net žvaigždės, saugančios tavo ir mano ramybę, nemirksi.