Belaukiant

Kada gyventi nebenori,
o mirti laikas neatėjo,
nebesvajoji apie rojų,
blaškaisi perpučiamas vėjo.

Trapi riba tarp beprotybės
ir genialių idėjų srautas.
Paklaikusiom akim klajoji,
manai gyvenimas sumautas.

Lyg pragare vyniojas dūmas,
o lūpos maldą uoliai smerkia.
Užsiveria dangaus nuogumas,
pražilę debesys tik verkia.

Bet pabaigos pradžia suklupus
pakyla, vėl į priekį eina.
Tarytum žaibui trenkus, rupūs
gyvenimo keliai sueina.

Ir vėl gyventi nesinori,
bet mirti neatėjo laikas.
Mažais žingsneliais minkai molį.
Gyvenimas šuoliuoja raitas...