Rytojus ramesnis, kai nežinai.
Berniukas išrenka mechaninį laikrodį. Suskaičiuoja ratukus. Viso jų septyni.
Kaip ir pirmą kartą susitikus.
Būna, kai labai pasiilgsti ir kaip tyčia neaplanko. Nei mintimis, nei žodžiais, nei darbais, nei apsileidimais.
Kaip ir maldoje.
Tada dar nieko nepažinojau. Tik tave.
Antrą kartą susitikome, nes buvo lemta. Paskui tu buvai mano prieglobstis.
Šiąnakt taip tamsu, jog nebesimato žvaigždžių.
Tu mano šviesa.
Susidedi sau ant kupros ir neši neši visą gyvenimą.
Mano rankos tavo rankose. Kas tai? Momentas, kuomet puolusieji sutinka tiesą, ir krenta toliau žemyn, nes baisu pripažinti. O gal triumfo minutė sustabdžius laiką.
Bet daugiau nieko. Palydėjimas akimis išeinant. Ir saulėje žvilgantys plaukai.
Nes mėlyna – liūdesio spalva.
Amžinybę trunkanti tyla. Dienos nematant.
Savižudės mintys.
Kūnas neatpažintas.
Kodėl nuo manęs bėgi?
Ne.
Bet tik tiek galiu atsakyti. Tiesa per daug tikra ir aš bijau.
Kitas, kurio gali ir nebebūti.
Jo nebuvo.
Beprotiškas ilgesys, užimantis visą gyvenimą.
Iš rankų vanduo. Ir mes septyni.
Nuo to karto dviese. Ir meilės mažiau.
Nejudantys kaulai. Ir šiluma.
Tiek daug nepasakyta. Akimis išgyvenant istoriją.
Mano personažas visada antras.
Kad tu norėtum.
Paskutinis, kada.
Apkabini ir tada jau viskas.
Tiek nedaug beliko.