Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„... aš negalvojau apie ją, bet mano sieloj buvo tartum lengvas
                                                        jos šešėlis... “
                                                            (A. P. Čechovas)

Būti polimūziškam taip pat sunku kaip ir poligamiškam.
Mūzos, kaip ir visos moteriškos ypatos nekenčia dėmesio stokos, joms reikia visko čia ir dabar, joms reikia, kaip vienas autorius sakė, visko ir viskio.
O kas tam nepastoviam (ne potencine prasme) autoriui tada lieka?
Kai viena mūza suvedžiojusi pameta kur nors viduryje ar viduje teksto kokio ar šiaip kokio kito kūrinio ir visiškai nebedomina, nebevaro, nebeverčia toliau kurti, rašyti, o kita mūza tuo metu įsižeidusi dėl to laikino santykiavimo (kūrybine prasme) yra pasilėpusi nuo autoriaus, be jokio ryšio. Nebando pasirodyti, neatsiliepia į jokius prašymus, maldavimus ar aimanavimus, bei negrabius viliojimus.
Autoriui, kuris yra polimūziškas lieka tik neaiškus širdagraužis, kūrybinės sąžinės kančios, pagaliau lieka tik liūdesys.
Štai jis ir sėdi priešais autorių, patogiai įsitaisęs jo fotelyje (nes tuo metu autorius juk neranda sau vietos), sofoje, ar ant išklerusios taburetės, žiūrint kur autorius išgyvena tas frustracijas dėl savo polimūziškumo ir žvelgia į jį melancholiko liūdnom akelėmis, kurios nebėgioja į šonus, demonstratyviai nežvelgia į lubas ar grindis. Paprasčiausiai sėdi, kaip ne laiku atėjęs svečias (liūdesys visada ateina ne laiku) ir tyli.
Tyli taip, kad nuo to tylėjimo pradeda cypti ausyse ir iš krano ima lašėti vanduo, taip atimdamas iš laikrodžio jo funkciją matuoti mechaninį laiką, vynioti jį ant savo spyruoklių irgi visokių ten dantračių.
Pagaliau liūdesiui nesušuksi kaip A. Čechovas ta proga šaukė, kad į jus žiūrėdamos musės stimpa ir lempos ima rūkti, beje tikrai žinau, kad žemiau parašysiu „ima įkyriai mirksėti lemputė“ ir ne dėl to, kad ta frazė „Ivanove“ patinka, bet dėl to, kad lemputė tikrai kartais mirksi...
Jeigu to nekviesto svečio neišvysi, polimūziškas autoriau, tai jeigu ne tos pačios dienos popietę, tai tada po trijų dienų tikrai, tas padaras atsitemps dar savo sudžiūvusią kaip duonos plutą prietelę – vienatvę (specialiai rašau tuos du personažus iš mažosios raidės nes jie nenusipelno didžiosios).
Jie abu vienas kito verti. Tokiems nei arbatos, nei sulčių, nei juo labiau kokio brendžio pasiūlysi, ne.
Jų kompanijoje ima įkyriai mirksėti lemputė, baigiasi druska ir prasideda migrenos priepuolis.
Ta porelė, atsibasčiusi čia visai nesidžiaugia tavo suprastėjusia būsena, nes argi gali liūdesys džiaugtis, arba ar gali ponia, ne greičiau panelė vienatvė matyti ką nors daugiau negu pati save? Ir jau vienintelei iš moteriškos giminės atstovių nereikalingas veidrodis. Kokia ji būtų vienatvė, po pasižiūrėjimo į jį, pamačiusi save?
Liūdesys ir vienatvė su autoriumi trise negali ilgai išbūti, nes autorius turi imtis priemonių ir spręsti iškilusią problemą, juolab, kad kažkur lyg už lango jau išgirsta tylų mūzų kikenimą.
Žinoma jos jau susikūkavusios prieš polimūzišką autorių ir rezga kažkokį keršto planą (-us).
Reikia viskam užbėdoti už akių.
Autorius čiumpa kokį nors po ranka pakliūnantį ir gebantį rašyti daiktą, suranda baltą popieriaus lapą ir kaip kokį užkeikimą parašo: „Juokas negali nieko nužudyti. Tik prispausti. Kantrumas įveikia bet kokį juoką. “
Dar pagalvoja, aš būsiu kantrus ir jam pasidaro linksmiau, o pažvelgęs ten kur sėdėjo nekviesti svečiai nustemba (kaip visada), kad nei liūdesio, nei vienatvės jau nebėra, tik kambario durys paliktos truputį pravertos (čia toks jų prietaras nesidžiauk mes dar sugrįšim...).
Gal polimūziškam autoriui ir nėra taip blogai, kaip kartais jam atrodo, o kaip yra iš šalies?
2013-10-03 09:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-03 21:11
Mute
panelė vienatvė  ir per uždaras duris ateina
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-03 10:30
racoon ct
Mūzoms reikia visko kiekvienai atskirai.
Viskio reikia tik mūzų turėtojui, kitaip kažin ar jis sugebės duoti viską toms mūzoms :)
O jei mūzų poreikiai nebus patenkinti, jos ims ir vėl išsilakstys, šįsyk negrįžtamai. Bet autorius jas vaizduoja kaip stebėtinai atlaidžias ir minkšto charakterio būtybes.
Jeigu jis neprašovė, tai tolygu atradimui, telieka pakelti stiklą viskio už polimūziją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-03 09:58
Juozas Staputis
Labai prasmingos ir gyvenimiškos mintys šiandieniniame pasaulyje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą