tiek laukus
už durų nujaučiu sustosiant
vieną
ir vienintelę
–
beprotystė
suveltus plaukus glostys
galiausiai
prijaukins
priprasiu kreiptis
mama
o sąmonėj baltoj visai
kaip veidas
mintis pakeis gal
prasmingesnė net
nežeidžianti
žaismė šešėlių