Rudeniškai

Mintys ant galų pirštų tipena
virš  snaudžiančio sapno.
Pagalvė skandina dienas
ir naktys pamažu susirango į
mažą gumulėlį pilve.

Ramybė.

Nusišypsok šviesai,
įkvėpk giliai
ir pagaliau patikėk lediniais Arkties
pėdsakais,
kuriais sekdamos baltosios meškos randa
savo guolius.

Gyvenkim atgal,
pasiūlė man šviesiaplaukis berniukas sapne.
Auginkim banginį - pridūrė.

Šėlo jūra gintarais,
kai basos kojos glostė
vėsų smėlį.
Ir Dievas pamiršo užgesinti
vakaro saulę.
Matyt, nepastebėjo, kad jau atėjo ruduo.