Liūdesio šešėliai šmėžčioja aplink,
Jie stiprūs, nepriklausomi, nežino žodžio „dink“.
Skraido, tai prilimpa, stebi sau godžiai,
Prieš juos bejėgiai tampa ginklai mūsų žodžiai.
Palygint nebūtim, kaip žemės grumsto svoris,
Bet kaip galinga velėna,
Tik miręs jaučia skonį.
Jausminė būsena prilygsta aprašytą,
Jei tai mano valioj-išnyksiu paprašyta.
Vertybių nebūtumas, pavirto sąžinės nagais,
Jisai drąskys ir grauš, neklaus kada pabaigt.