Nežinau.

Tyliai užsivėrė šaldytuvo durelės.
Baigiau teptis sumuštinį.
Atėjusi į kambarį, padėjau jį ant stalo ir nuėjau prie kompiuterio.
Taip.
Pas Tadą.
Šiandien jis kažkoks tylus.
Jo žinutes galiu suskaičiuot ant pirštų.
Dėl šios priežasties pažadėjau sau šiandien miegot nueit vėliau.
Juk negaliu neparašyt jam bent 20 žinučių.

* * *

Laukimas.
Ir nežinomybė.
Turbūt du baisiausi jausmai.
Ir šiuo metu jie vėl mane kamuoja.
Laukimas ne toks baisus kaip nežinomybė.
Užsiimdamas kokia nors veikla, net nepastebi kaip bėga laikas.
O vat nežinomybė..
Neatsikratysi to jausmo, jei neišsiaiškinsi to, ką nori žinot.
Bet jei tu esi drovus, bailus, nenori žinot dalykų arba bijai išgirst ne tai, ką nori girdėt, tai tas nežinomybės jausmas ypač baisus.
Dar baisiau būna, kai vakare gulint lovoje nežinomybės jausmo pastūmėtas tu pradedi galvot.
Įsivaizduot.
Gal net kurtis savo pasaulį, kuriame geriau.
Jei nemoki kontroliuot savęs ir savo minčių, grįžimas į realybę gali būt sunkus ir žeidžiantis.
Jei kalbėsim apie mane, neturiu susikūrus savo pasaulėlio, kuriame galėčiau pasislėpt ir užsimiršt.
Gyvenu realybėj, kur ne taip ir blogai.

* * *

Pabaigai pasigirsiu, kad perskaičiau Šlepiko „Mano vardas - Marytė“.
Nežinau ar įvykiai išgalvoti, ar ne, tačiau knygos dėka dar labiau branginu savo gyvenimą.