Vaizduotė

Žvalgiausi po auditoriją vertindamas sienas nukabinėtas graikų mitologinių būtybių paveikslais. Žvilgsnis užkliuvo už spintos stiklinėmis durelėmis, už atvaizdo atsispindinčio ant jo. Mačiau šviesiu plaukų debesiu gaubiamus gležnus pečius ir ovalų, pailgą man besišypsantį veidą.

-Psss, - netrukus išgirdau.

Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet dėstytojai nužingsniavus prie lentos ir pradėjus rašyti dalyko programą garsas atvilnijo ir vėl.

-Psss, - atkakliai kvietė.

Atsisukęs išvydau tą patį plaukų debesį, kuris buvo ryškiai geltonos, tarsi iš po jo spigintų saulė spalvos. Migdolo riešuto formos veide žaidė valiūkiška šypsenėlė.

-Aš Lidija.

-Aš...

-Suprantu, kad tai visiškai neįdomu,  gal galite pasiūlyti geresnių temų, ponaiti?

Į mane buvo įsmeigtos reiklios dėstytojos akys. Negana to dar jaučiau ir mažiausiai tuziną kitų akių porų spoksančių ir laukiančių.
-Atsiprašau...

-Ne tikrai, nėra ko atsiprašinėti, jeigu turite kažką įdomaus pasidalinkite ir su kitais.

-Neturiu.

-Tuomet netrukdykite. Beje paskaitų lankymas nėra privalomas, bet kada galite pasišalinti.
Po kelių sekundžių tylos moteris tarė:

-Puiku. – Ir toliau tęsė rašinėjimą ant lentos.

***

Kitą dieną prieš seminarą susizgribau besėdįs šalia Lidijos. Nenutuokiau iš kur ji išdygo, galėjau prisiekti, kad sėsdamas į vietą šalimais nemačiau jos geltonų plaukų debesio.

-Atsiprašau už vakar, - tarė dar neprasidėjus seminarui. – Kartais būnu labai savanaudiška ir įtraukiu kitus į bėdą.

-Viskas gerai, nebuvo jokios bėdos, - patikinau.

-Nebuvo, tikrai? Tuomet puiku. Bet vis tiek dar kartą atsiprašau.
Negerai pasielgiau. Kaip mažas vaikas.

-Ne, viskas gerai. Beje aš Dainius. –Ištiesiau ranką link jos ir ji paspaudė. Pasidingojo, kad spustelėta kiek per stipriai.

-Dainius. Malonu Dainiau, aš Lidija. Dainius, Lidija. Lidija, Dainius. Gražiai skamba.

***

Skaitydamas elektroninę knygą netikėtai išgirdau įspėjamąjį facebook signalą. Atverdamas šį tinklapį pačioje ekrano apačioje išvydau atsidariusį nedidelį žinučių lauko langelį.
Ten buvo rašoma:
„Labas, ką veiki?:))) “ Netrukus pastebėjau, kad mergina dar kažką rašo (Lidija is typing) ir veikiai klausimas šoktelėjo į viršų užleisdamas vietą prierašui: „Lidija“.
Pagalvojau gal ji taip juokauja, ar kažkas panašaus.
„Skaitau knygą. Tu? “ – atrašiau.
Man dar nespėjus pakartotinai perskaityti savo atsakymo laukelyje vėl atsirado „Lidija is typing“ užrašas.
„Rašau tau xD o jei rimtai tai ką tik grįžau iš kikos:))). “
„Pirkai kokio kraiko?:) “
„Nepirkau kraiko xD mačiau jo kainas, bet dabar neatsimenu. ne dėl kraiko ten buvau. Ai šeip apžiūrėjau ten visokius gyvunus. Žinai šuniukus buvo toks vienas šarpėjus, susiraukšlinęs visas, kaip senis xDD“
„Bet jis gražus senis. “
„Nežinau, šunys man nelabai patinka, o tau?:))) man geriau maži gyvūnėliai. paukšteliai, žuvytės, žiurkytėsxD nemanai, kad šunys labai dideli ir labai nerangūs?:)) “

Berašydamas atsakymą pastebėjau, kad Lidija staiga atsijungė, todėl ištryniau savo žodžius ir kurį laiką palaukiau manydamas gal sugrįš.

Nesugrįžo.

Prieš atsijungdamas nuo facebook paskyros dar pagalvojau, kaip ji atsirado mano drauguose. Greičiausiai priėmiau jos kvietimą per neapsižiūrėjimą. Kuomet šviežiai iškepti grupės draugai siuntė savo „invitation‘us“ vieną po kito.

-Nenori valgyti? – pasiteiravo garsiai mano kambario duris atidariusi motina. –Ką tik iškepiau. Eik, kol dar garuoja, bo paskui atšals.

-Ačiū, nenoriu, mam. Aš nealkanas.

-Išeik kada pasivaikščioti, o tai vis sulindęs į tas knygas. Ar turi dar draugų? Kodėl nesusitinki? Universitetas gerai, bet išeik ir ne tik į mokslus.

-Žinoma turiu draugų. Bet prasidėjo mokslai, užgriuvo darbai, projektai visokie ir panašiai. Turiu ruoštis.

-Ar bepašeri dar Smilių? Manding visai nustojai juo rūpintis.

-Manding?, - nusišypsojau minutėlei atitraukdamas akis nuo „laptopo“ ekrano; kilstelėjau jas į mamą. -Įdomus žodis. Viskas gerai su Smiliumi, nesirūpink. Maisto yra, vandens turi... o kraikas irgi dar sausas.

-Nesėdėk namuose, būk geras, Dainiau, - dar kartą pakartojo motina ir išėjo uždarydama duris paskui save.

***

Prie auditorijos mane netikėtai užkalbino Lidija.

-Labas. Padarei „en-dė“?

Šypsena jos veide buvo tokia plati, kad be jokio vargo patiestų sumo imtynininką.

-Nea, nemanau, kad jie dabar labai svarbūs.

- Kodėl nesvarbūs? Na, tau geriau žinoti. Nesvarbu, tai vis tiek neįdomi tema. Žinai ką? Papasakok ką nors apie save. Taip, tiesiog dabar.

Pajutau, kaip mano asmeninės erdvės įtvirtinimai ima braškėti ir krutėti nuo nežinomo priešo armijos dundėjimo. Atsitraukiau šiek tiek atgal ir atsišliejau į auditorijos sieną. Lyg taip galėdamas ženkliai padidinti atstumą nuo savo tvirtovės iki artėjančios kariaunos, tarytum mėgindamas apsiginti nuo netrukus iš dangaus pasipilsiančių strėlių bei katapultos sviedinių.

-Na, kad nelabai ką yra pasakoti.

-O, esu tikra, kad yra. Atrodai mielas vaikinas. Papasakok apie save. Ar turi pomėgių? Žinoma turi. Kas neturi. Ką mėgsti daryti?
-Mėgstu žaisti futbolą.

-O aš mėgstu ruošti maistą. Ateityje noriu būti labai gera žmona, todėl dabar daug gaminu. –Ji pamerkė man akį.

-Tai... puiku.

-Žinoma, puiku. Ar esi ragavęs... –Sustabdžiau ją pakeldamas smilių ir mikliai iš džinsų kišenėlės išsitraukęs mobilųjį telefoną nuėjau į šalį. Pridėjau ramų ir tylų aparatą prie ausies ir ėmiau atsakinėti į įsivaizduojamus klausimus.

Vakare ji vėl rašė.
„Ką tu?:))) “

Į mano kambarį įsiveržė motina. Krūptelėjau išgąsdintas.

-Tėvas sakė, kad Smiliui reikia keisti kraiką. Ar pakeisi? Gal atsiplėši minutėlei ir...

-Pakeisiu.

-Žiūrėk man. Tau nieko neužduota?

-Mama, man ne penkiolika metų.

-Žinau, bet paskutiniu metu, tu vis įlindęs į tą kompiuterį. Tavęs tarytum nėra.

-Aš čia. Pažiūrėk mama. Sutapimas?

-Nejuokinga. Sutvarkyk narvelį.

Ji išėjo neužmiršdama  trankiai uždaryti durų.
Pagalvojęs kokį lakonišką atsakymą geriau atrašyti į Lidijos žinutę, visgi nusprendžiau, kad geriausia atsijungti nuo paskyros.

***

Universitete stengiausi vengti Lidijos kaip įmanydamas. Bibliotekoje imdamas reikalingas knygas pro aukštų stelažų lentynas regėjau, kaip mergina gražina savo skaitinius. Apkūniajai bibliotekininkei su „bliudeliu“ perimant knygas šmėkštelėjo tamsiai juoda ir ryškiai raudona spalvos.
Lengviau atsikvėpiau Lidijai išėjus.

Grįžęs namo gavau išklausyti tėvo pylos kodėl nepakeičiau kraiko. O ir maisto davinys Smiliaus narvelyje seniai nepapildytas.

-Atsiprašau. Pakeisiu ir papildysiu šiandien. Dabar einu daryti namų darbų. Daug užduota.

Kitą dieną grįžęs iš paskaitų namie radau nenustygstančius tėvus. Jie neramiai vaikščiojo iš kambario į kambarį ir kažko laukė. Išsiaiškinau kas atsitiko. Kažkas įsilaužė į namus ir mus apšvarino. „Ką paėmė“? – klausiau aš. „Pinigų santaupas ir Smilių. Kam jiems Smilius? “ – piktai atsakė tėvas. Netrukus į namus atvyko policininkas.

-Nepasisekė tau, Antanai.

-Taigi.

-Bet nesijaudink, ir tu Diana. Mes surasime jį. Ką sakėte pavogė?
Mhm, - jis paskrebeno į bloknotą. Ištirsime. Paskambinsiu vyrams, pakviesiu kriminalistus...

Nuėjau į kambarį. Dingus Smiliui atrodo niekas nė nepasikeitė, tik tapo keistai tylu. Nustebau suvokęs kaip šis kambarys „skambėjo“ be žiurkėno. Buvo liūdna, kad pikti žmonės jį pasiėmė. Ėmiau suvokti, kad gailėsiuosi jo naktimis raudančio ratelio ir kone konvulsiško narvelio kratymosi. Numečiau į kampą savo sunkią kuprinę, įsijungiau kompiuterį, bet veikiai vėl išjungiau. Sėdėjau tylus kaip memorialinė ligoninė ir stengiausi susivokti savyje.
Už durų girdėjau pavienes Jono ir tėvų frazių nuotrupas:

„... savaitę palangoje? – Jono balsas.
„... orai neišpuolė... “ – mamos balsas.
„... neturėtum. Eik ir pranešk žinių, kai jų bus“ – užbaigė tėvas.

***

Prie kompiuterio sėdėdavau ženkliai mažiau, o ir tą laiką stengiausi išnaudoti atlikdamas namų darbus. Kažkaip įsivažiavau. Pačiu laiku, nes namų darbų nemažėjo, o tik daugėjo. Mums trims sėdint prie pietų stalo į duris kažkas paskambino. Motina pastoviniavusi prie durų galiausiai jas atidarė.
Palikau tėvą virtuvėje vieną. Jis kaip visuomet žiūrėjo savo rusišką komedinį serialą.

Praeidamas pro uždarytas svetainės duris į save lyg pirštu į duoninę susėmiau nugirstus pokalbio trupinius. Pastaruoju metu visus šviežius duonos kepalus nuo manęs slėpdavo, leisdavo pasigardžiuoti tik trupinėliais.
„... sugaišti nedaug laiko, žinoma... “ – nuo mamos nešamo kepalo pabirę gardėsiai.
„... nesvarbu. Beje, ar matei naują Editos šukuoseną? Sako, kad... “ – kaimynės užantyje dingstančio kepinio grūdeliai.

***

Lidijos išvengti vargiai pavykdavo. Mano pastangos veikiau priminė nerangius knygos bandymus atsistoti ir prabilti sodriu, džentelmenišku tonu. Kad ką nors pakeisčiau, turėčiau išvis nebelankyti universiteto.

-Kodėl nebebūni facebook‘e?

-Daug darbų užduoda.

-Sakei tau jie nesvarbūs? Jau tapo svarbūs? Vis tiek gali nors trumpam įsijungti.

-Galiu, bet neįsijungiu.

-Ot koks. Ar aš tave erzinu? Stengiuosi būti draugiška, bet kartais įveliu kitus į beprotybės sūkurį. Nes mėgstu daug kalbėti ir daug visko daryti, - ji vėl mirktelėjo akimi.

-Neerzini, aš tiesiog mąstau.

Nenorėjau ilgiau žiūrėti į jos veidą. Mane gąsdino mažytė lūpdažio dėmelė ant kairiojo jos lūpų kampučio. Ji buvo tokia maža, kaip išsilavinusių rinkėjų galimybės išrinkti į valdžią savo kandidatus, tačiau žvelgiant tarytum didėjo. Nesakiau, kad pasitvarkytų, nes įsivaizdavau ją iššiepiančią visus savo dantis plėšria šypsena ir lėtai keliančią ranką prie veido. Mano beprotiškuose sąmonės vaizdiniuose mergina kaip įmanydama smarkiau išsiterliojo smakrą, skruostus, ir ypatingai plotelius aplink akis. Ji pasidarė baisius, savadarbius akių šešėlius ir šypsojosi man, kaip kaliausė.

Nudelbdamas akis žemyn jos kuprinės pilve pastebėjau siaubo istorijų rinkinėlį anglų kalba. Greitai nusileidusi ranka susiuvo kuprinės pilvelį sklandžiu judesiu užsegdama užtrauktuką.

***

Klausinėjau tėvo ir motinos apie tyrimą. Man rodėsi, kad visas mechanizmas nė nesistengia pasijudinti iš vietos. Svarsčiau ar įmanoma būti dar neveiklesniems.

Naktį sapnavau, kaip Lidija prabangiame viešbučio restoranėlyje užsisakė gėrimą, bet jai patiekė mažą, uždengtą kauburėlį didumo sulig varle. Ji mandagiai atsiprašė ir patikino laukusi taurelės martini‘o. Padavėjas nepasimetė ir paaiškino kodėl patiekalas labiau vertas dėmesio negu taurelė martini‘o. Nusišypsojusi Lidija atidengė aksominę servetėlę ir nušvito prieš akis pamačiusi storuliuką, tačiau sveiką žiurkėną.

-Nevalgyk manęs, - tarė jis.

-Nevalgysiu. Aš nealkana. Juk užsisakinėjau gėrimo, o gavau tave. Aš tik paskanausiu. Tik pasigardžiuosiu.

Bet ji nepersmeigė žiurkėno šakute, neperrėžė peiliu, netgi neįsimetė jo į burną. Lidija tik paglostė suparalyžiuotą žiurkėną ir užmerkė jam akis, kaip žmogaus lavonui. Paskui, kaip tatai dažnai sapne pasitaiko Lidija jau sėdėjo nerangiai viena ant kitos sukryžiuotomis kojomis mano bute, mano kambaryje. Ji linksmai kinksėjo galva, žaliais, gleivėtais dažais iškeverzotos lūpos šiepėsi ir šiepėsi atverdamos lygių, kvadratinių dantukų eilę, ir dar vieną, ir kitą...

Pabudau ne klykdamas, kaip rodoma filmuose, o tiesiog atsimerkdamas. Širdis stipriai dunksėjo krūtinėje, švogždžiau nelyginant dūmtraukis. Netikėtai pagavau save mąstant apie ką buvo sapnas. Minčių koridoriais kviečiau šaltus ir tąsius vaizdų lašelius sugrįžti iš pasąmonės, norėjau juos susieti, surinkti į savo paties ledinio prakaito analogą ir pažvelgti į priežastis, tačiau nieko nepavyko. Užmerkiau akis galutinai atsipalaiduodamas ir panirau į ne tokias svetingas Morfėjaus valdas.

***

-Aa, štai kur tu. Nenori eiti į lauką pasivaikščioti? Prasivėdintume smegenis, geriau galvotume per likusius seminarus.

-Nelabai. Aš turiu kai ką apmąstyti.

-Ir vėl tu mąstai? Mąstai ir mąstai vis. Gi tu net ne mokslininkas, - ji skardžiai prajuko. –Apie ką taip mąstai.

-Galvoju apie Smilių.

-Smilių? Galvoji, kuo smilius pranašesnis, už nykštį, ar ne? Suprantu, aš irgi retkarčiais pagaunu save taip galvojant. Juokauju, žinoma, kad ne...

-Tai mano žiurkėnas.

-O. Žiurkėnai mieli padarėliai. Aš kaip tik neseniai įsigijau vieną. Bet vardo dar neįdėjau. Manau pavadinsiu jį nykščiu. Nors smilius irgi būtų puikus vardas.

Maniau ji nevykusiai juokavo. Vis tik neaiškus baimės kirminėlis ėmė kutenti širdies sieneles tarytum erzindamas, tik ir laukdamas momento kuomet galės suleisti savo... dantukus? Ilteles? Neįsivaizdavau ką burnelėse turėjo kirminai, ir ar jie išvis turėjo burneles. Bet buvau tikras - mano vidiniam neegzistuojančiam draugužiui būtų smagu pasijausti it sukirmijusiame obuolyje.

-Einam pasivaikščioti, apsigalvojau.

Bevaikštinėdami šnekučiavomės apie įvairius dalykus. Bent jau aš bandžiau „šnekučiuotis“, o ji tik malė liežuviu orą, kaip malūne malami grūdai. Čia prisiminiau mamos mėgiamą frazę: „nuvažiavo su burokais į malūną“. Dar pridėčiau: „apsisuko, grįžo, ir vėl atgal su nauja burokų partija“. Ji tauškė kaip mėgsta gaminti, kaip skaniai ji gamina, kaip vertina įvairius netradicinius patiekalus.

man geriau maži gyvūnėliai. paukšteliai, žuvytės, žiurkytės

Viskas ką ji plepėjo kėlė man nerimą. Net nežinau dėl ko iš tikrųjų nerimavau, tik jaučiau kažką artėjant, būsiant atskleistą, kažką atidengiamą prieš pat nosį tokiu būdu parodant visą paslaptį. Sakytum geriausias fokusininkas netrukus ant scenos ruošėsi pademonstruoti savo „žmogaus padalijimo pusiau“ triuko subtilybes parodydamas iš arti tikrą pjūklą ir jo aštrius smaigalius...

-Papasakok apie savo naują įnamį, - paprašiau.

-O, tu gi jį gerai turėtum pažinoti, ar ne, Dainiau?

Širdis suspurdėjo krūtinėje, kaip miegantis lokys uždarytas cirko narve.

-Man labiausiai patinka, kai naktimis jis prievartauja tą savo ratelį. Ne prievartauja, žinoma, tik juokauju, bet tai beveik panašu. Ratelis cypia ir cypia, o žiurkėnas bėga ir bėga. Man tai be proto patinka. Kartais trukdo miegoti, bet labai smagu būna taip nesudėti akių.

Didelio čia daikto – visi žiurkėnai suka savo ratelį, - pamaniau. Bet širdyje jaučiau mažutį kirminėlį suradusį ir prasigraužusį savo miniatiūrinį keliuką. Tikslas jau beveik pasiektas, dar truputis, ir jis galės nevaržomas rangytis ir šliuožti mano širdies kraujagyslėmis tarytum sultingame obuolyje išgraužtais koridorėliais.

-Kodėl įsigijai žiurkėną?

-Nes jie mažučiai, mielučiai padarėliai. Man patinka. Jie nieko daug nereikalauja, be to mano šeima nėra labai turtinga, mes neturime daug pinigų, - jos balsas prislopo, tačiau kažkaip nenatūraliai.

„Ką paėmė? “

„Pinigų santaupas... “

„Pinigų santaupas ir Smilių. Kam jiems Smilius? “

Įsivaizdavau vidinį kenkėją šyptelintį sau į plaukelį (ūsą?) ir stačia galvele nerianti gilyn į mano širdį, prie pagrindinės arterijos.

***

Tėvas namuose ir toliau žiūrėjo savo komedinį serialą, motina lankėsi pas kaimynę arba kaimynė apsilankydavo pas mus. Juozas (policininkas) į namus daugiau kojos nebuvo įkėlęs, tik retkarčiais girdėdavau tėvą pliurpiant su juo telefonu – kartais nieko nesibodint, kartais patyliukais.

Įsivaizdavau, kad ir Smiliaus narvelis išdidžiai kiurkso mano kambaryje ant stalo, bet jo ten nė kvapo. Vieną naktį prieš užmigdamas svarsčiau gal viskas tik sapnas? Gal Smilius iš tiesų niekur nedingęs? Visi pinigai slėptuvėje, kur buvo ir anksčiau? Aš čia vienas klejoju ir įsivaizduoju nebūtus dalykus?
Vietoj atsakymų į šiuos klausimus galvoje sukosi tik bereikšmė, paklaikusių minčių karuselė; subraižyta ir nebenaudojama niekada neveikusio patefono plokštelė netikėtai suskambusi naujame aparate:

nes jie mažučiai mielučiai padarėliai

man geriau maži gyvūnėliai. paukšteliai, žuvytės, žiurkytės

mažučiai mielučiai padarėliai

o, tu gi jį gerai turėtum pažinoti, ar ne, Dainiau?

Jie nieko daug nereikalauja, be to mano šeima nėra labai turtinga, mes neturime daug pinigų

mielučiai padarėliai

Naktį atsibudau, bet netrukus vėl papuoliau į tarpinę būseną tarp realybės ir sapno. Skaičiavau lygių kvadratinių dantukų eiles: 1, 2, 3…7…

***

-Gal įsimylėjai? Iš kur toks apetitas? – su giedra šypsena veide paklausė motina.

-Galima pamanyti, kad anksčiau badavau.

-Nebadavai, bet vis lindėjai tame ekrane, kaip kokiame karceryje.

-Dabar užduoda mažai namų darbų, daugiau dirbam per seminarus.

-Smagu, kad mažiau sėdi prie kompiuterio. Mažiau gadini akis. Tikrai neįsimylėjai?

Vaizduotė paslaugiai nupiešė kuo aiškiausią Lidijos paveikslą, kuriame gyvai mačiau kiekvieną odos sporą, kiekvieną tamsesnį ar šviesesnį atspalvį ir ryškias lūpas.

Nuėjau į savo kambarį ir prisijungiau prie facebook‘o. Draugų sąraše suradęs paveikslėlį su Lidijos profilio nuotrauka spragtelėjau ant jo. Atsidariusiame lange akys užkliuvo už- kaip supratau jos draugės - įkeltos nuorodos. Spustelėjau ir neramiai laukiau, kol užsikraus video. Pavadinimas man nieko nesakė: „funny song“ . Tačiau prieš užgrojant dainai aš jau beveik nutuokiau apie ką ji. Ekrane linksmu cypiančiu balsu uždainavo storuliukas žiurkėnas. Pagal idėją jis turėjo sukelti juoką, nes buvo toks apvalus, kaip arbūzas, be to savo mažomis rožinėmis letenėlėmis žongliravo miniatiūriniais apelsinais. Mano kantrybė išseko ne tada, kai supratau, kad žiurkėnas gieda apie savo gentainių troškinį su apelsino skiltelėmis, o kai tas stambus padarėlis sumetė apelsinus į keptuvę ir pats nerangiai persisverdamas per jos briauną įsviro vidun. Kuo karščiau jam darėsi, tuo spigesniu balsu giedojo. Man nebuvo juokinga. Išjungiau nelaukdamas paruošto troškinio.

Galvojau apie Smilių, apie tai, kur jis dabar buvo. Ir ar neturėjo jis prieš savo valią mokytis mėtyti miniatiūrinių apelsinų.

Pasidomėjau jos drauge. Pasididinęs profilio nuotrauką ir išvydęs merginą visiškai nenustebau. Meninė nuotrauka; ji skendėjo kažkokioje tirštoje pilkoje migloje. Ilgi, nakties juodumo plaukai bangomis krito ant pečių. Rankose laikė kažką sugriebusi, kas tai buvo nesimatė, nes mergina stovėjo nugara į objektyvą. Nuo laikomo svorio įsitempęs nuogas petys patraukė mano dėmesį. Simbolis tarytum kirto per akis savo ryškumu. Išdažytą apverstą kryžių suvokiau kaip visos nuotraukos pagrindinę mintį.

Nesivarginau peržiūrinėti Lidijos paskyros istorijos, kitų jos draugių nuotraukų ar nuorodų. Man regis, aš bijojau.

***

-Pavadinau jį nykščiu. Ei, ar tau viskas gerai? Atrodai išbalęs, - prislopintu balsu pasiteiravo Lidija.

-Viskas normaliai.

-Tai puiku, nes... Nes klausyk, aš šiandien po paskaitų norėčiau tau parodyti savo žiurkėną. Ar norėtum jį pamatyti? Atleisk, kad tiek daug kalbu, gal man nederėtų trukdyti tavęs.

Jaučiau skrandį susitraukiant kone iki miniatiūrinio apelsino dydžio.

-Netrukdai. Mielai pasižiūrėčiau į tavąjį žiurkėną. Esu tikras jie su Smiliumi labai panašūs, - mano šypsnis buvo sausas, kaip dykumos smėlis.

-O taip. Tarsi du vandens lašai.

Nepaisant mano lūkesčių jos namai niekuo nesiskyrė nuo kitų. Ryškios žalios sienos rėkte reikalavo dėmesio, kaip ir visa Lidijos asmenybė, tačiau niūrių, sunkią muziką grojančių grupių plakatų negalėtum pavadinti bloga lemiančiu ženklu. Augalai ten irgi buvo paprasti – ne milžiniški kaktusai, kaip maniau, ir ne jokie vaikščiojantys trifidai. Ant darbo stalo nerūpestingai numestas gulėjo kulinarinis skaitalas ir mažytis pakabukas su apversta pentagrama. Vaizdavau nieko nepamatęs.

Tolimajame kambario gale ant palangės dunksojo žiurkėno narvelis. Girdėjau kaip po jį laksto mažas padarėlis.

mažučiai mielučiai padarėliai

Jutau, kaip visu mano kūnu ima kilti įniršis, užpildydamas slapčiausius užkaborius, širdis ėmė stuksėti greičiau, kumščiai nevalingai gniaužėsi ruošdamiesi smūgiui.
Trumpą akimirką pagalvojau, kas su manimi darėsi, bet tai vyko taip trumpai, kad nespėjau išmąstyti jokio atsakymo, viskas, ką sugebėjau užfiksuoti sąmonėje – tai tik stiprus ir ryškus suvokimas, kad čia ne aš.

-Tai jis, - sumurmėjau tyliai.

-Taip, tai nykštys. Argi jis ne vikruolis? Ei, ar tau viskas gerai? Dainiau?

-Tai Smilius tu, kale.

-Dainiau? Au! Paleisk, man skauda!

-Ir turi skaudėti! Ką tu padarei?!

-Ką, aš nesuprantu, ką tu...

Jai pravirkus paleidau jos alkūnę ir žvelgdamas į žiurkėną mažyčiu liežuviuku laižantį vandens kranelį supratau esąs arti pamišimo ribos. Palikau kambarį nieko nepaaiškinęs. Prieš man išeinant mergina susigūžė prie kambario sienos ir gailiai virkavo.

Kas ten atsitiko? – kamantinėjau save. Kas, po velniais, atsitiko? Galvai atvėsus ir įniršiui nuslūgus turėjau daugiau laiko apmąstyti situaciją. Sumąsčiau pasikeitęs per labai trumpą laiką. Mintyse perkračiau savo paties elgesį nuo pažinties su Lidija pradžios: nuo apatiško, beveik vien į knygų skaitymą pasinėrusio žmogaus iki psichiškai nestabilaus bepročio besigriebiančio abejotinų veiksmų dėl neaiškių priežasčių. Visoje pašėlusioje analizės spiralėje bergždžiai mėginau atrasti atsakymo raktą. Tarytum visas Lidijos įkyrumas, apiplėšimas, keistas tėvų elgesys ir mokslai (?) privedė prie viso šito. Raminau save įteigdamas, kad Smilius tikrai taip smarkiai man rūpėjo.

***

Namuose pasijaučiau kaip atslūgęs vandenyno vanduo grįžtantis cunamiu. Svetainėje manęs laukė mama, tėtis ir kaimynė Aldona. Ir...!

Ant Aldonos kelių ilsėjosi žiurkėno narvelis. MANO žiurkėno narvelis. SMILIAUS.

-Ką visa tai reiškia? – paklausiau nė nežinodamas, kaip reaguoti.

-Nebuvo jokio apiplėšimo, - pratarė tėvas ir jie visi skardžiai nusijuokė sumaišydami savo kvatojimus į pratisą pašaipą.

-Viskas tam, kad nors kiek atplėštum akis nuo to velnio daikto. Iš tikrųjų Smilių prižiūrėjo Aldona.
Aldonos juodos akys-sagos žvelgė į mane, kaip į bandomąjį triušį, o ji pati džiugiai linksėjo tarytum pritardama mano linčiavimui moksliniams tikslams.

-Atrodo tu išties pasikeitei, taigi, bandymą išlaikei, - konstatavo tėvas.

Bet aš jo negirdėjau. Nieko nebegirdėjau išskyrus savo paties vidinį balsą tvirtinantį apie šio „eksperimento“ kvailumą, šaukiantį ir cypiantį apie jo bereikšmiškumą. Balsas vis dar spygčiojo galvoje, o prie jo prisijungė ir vaizdiniai: šeimos draugas (!) policininkas; uždaros salono durys, už kurių plepėjo dvi moterys; tėvas lyg niekur nieko žiūrintis mėgstamo serialo seriją...

Viską vainikavo vyšnia ant kreminio pyragėlio viršaus – Lidija.