Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





nekatinėlis nekatinėlis

Temporeversus (II)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Sutrikusi truputėlį pasisukinėjau gatvėje, bet galiausiai nusispjoviau ir susiruošiau eiti. Būtent tą akimirką prasivėrė durys ir pro jas iššoko sportiškos išvaizdos vyrukas.
      – Jūs pas mus? – šūktelėjo.
      – Ne ne, jūs ką...
      – Ar tikrai? Nebijokite, užeikite.
      – Jūs ką...
      Pasijutau nejaukiai, todėl pasiskubinau kuo greičiau iš tos vietos išsinešdinti.
      Grįžusi namo įgrūdau tą nelemtą laikrodį į stalčių ir nuvirtau ant sofos. Nusprendžiau, kad protingiausia bus toliau tęsti savo ramią egzistenciją namuose priešais televozorių. Po kelių dienų netgi sumaniau paskambinti Kostui. Tiesa, jaučiausi tikrai ne per geriausiai, bet pamaniau, kad visos blogybės išgaruos, kai šiek tiek prasiblaškysiu. Išgirdęs mano kvietimą, Kostas neišpasakytai nudžiugo ir po valandžiukės jau jo išgirdau skambutį į duris. Prišokusi atidariau ir akimirksniu nustėrau iš nuostabos. Ne, neteisinga taip sakyti – tai jis, atėjusysis, buvo toks apstulbęs, kad pamačiusi jo išraišką ne juokais išsigandau.
      Įėjo. Susėdome greta vienas kito ant sofos. Buvo akivaizdu, kad kažkas negerai, labai negerai – jis elgėsi tarytum sėdėtų šalia nepažįstamos būtybės. Bandžiau meilintis, tikėjausi suvilioti, bet netrukus supratau, kad tai tuščias reikalas, tik niekaip negalėjau suvokti kodėl. Ir pasimetusi, ir nuliūdusi, ir įsiutusi nuslinkau į vonią. Ir... o dievulėliau... Kas man pasidarė? Stovėjau priešais veidrodį nustėrusi ir nebežinojau: klykti ar skradžiai į žemę prasmegti. Priešais mane stovėjo susiraukšlėjusi, perkarusi senė. Prisišliejusi prie atvaizdo apčiupinėjau savo odą, lūpas, plaukus – taip, tikrai buvau siaubingai susenusi. Dabar ir bloga savijauta tiko prie šios išvaizdos.
      Nebežinodama ką daryti, išgąsčio kupina išlėkiau iš vonios:
      – Kostai!!!
      Bet vyruko nebebuvo.
      Apimta nevilties kėblinėjau po kambarį. Apsukusi kelis ratus vis įslinkdavau į vonią, vildamasi, kad veidrodyje pamatysiu kažką nauja, tačiau vaizdas nesikeitė. Troškau išsinerti iš savo šlykščios odos, troškau atsikratyti tos baisios senatvės. Prabusti. Pabėgti. Tik kaip?
      Galiausiai, lyg kas į ausį būtų pašnibždėjęs, apsivilkau sportinę aprangą ir susiruošiau bėgti. Net nežinau, iš kur šovė ta mintis – juk tai visiškai nederėjo nei prie nuotaikos, nei prie savijautos. Tarpdury stabtelėjau, padvejojau, bet galiausiai pravėriau stalčiuką ir išsitraukiau tą idiotišką laikrodį – prisiminimą tų dienų praėjusią savaitę, kai laksčiau lyg čempionė.
      Pradžioje sekėsi sunkiai, kojos buvo sunkios, kaulai traškėjo, rankos tirtėjo. Praeiviai dėbsojo į mane ir aš, savaime suprantama, gerai supratau kodėl. Galvoje sukosi tik viena mintis – esu visiška beprotė.
      Dar didesnė idiotė pasijutau, kai akies kampučiu dirstelėjau į laikrodį. Teko sustoti ir įsigilinti į skaičiukus – praėjusią savaitę buvau išsinagrinėjusi pasaulio bėgikų pasiekimus ir žinojau, kad toks rezultatas net patiems geriausiems yra sunkiai pasiekiamas. Supratau, kad tas laikrodis tikrai grybauja, nors širdyje sukirbėjo palaima – mat, kokia aš šaunuolė! Net pasijutau kur kas geriau, kojos palengvėjo, kaulai liovėsi traškėję, tik pagalvok, ką reiškia saviįtaiga! Pabėgėjusi dar kelis kilometrus, tiksliau, kelias dešimtis, nes tai man nieko nekainavo, juk skuodžiau lyg šimtamyliais batais, dar kartelį stabtelėjau ir nužvelgiau laikrodį. Mano nuostabai, laikas nebebuvo toks stebuklingas, nors jaučiausi puikiai. Ką gi, padūsavau, gal vis dėlto nesu tokia jau geniali bėgikė, čia tik laikrodis nusišneka, ir tiek.
      Net pati nepastebėjau, kaip staiga atsidūriau prie žymiosios sporto parduotuvės. Su nemaža viltimi pakėliau akis į iškabą, tikėdamasi ten pamatyti užrašą „SuperSport“. Deja, mane vėl pasitiko tos neaiškios gydyklos pavadinimas. Prisiartinau ir dar kartą perskaičiau. Tempo... tempo-reversinių susirgimų? Kas čia per velnias?
      – Oi, kas čia per velnias?! – sušukau dar kartą, dabar jau visu balsu.
      Styrojau išsižiojusi, tik mane šįkart apstulbino ne užrašas, o mano pačios atvaizdas vitrinos lange – į mane žvelgė jauna, švytinti ir puikiai atrodanti mergina. Nepamenu, ar kada būčiau atrodžiusi tokia sportiška, kaip dabar. Neslėpsiu, stovėjau susižavėjusi, akimirką netgi visa ankstesnė istorija užsimiršo.
      Iš minčių prižadino prasiveriančių durų girgžtelėjimas. Pamačiau vėl tą patį vyruką. Vyliausi, kad jis manęs neatpažins, bet pasirodė, kad to žmogaus atmintis nešlubuoja.
      – Manau, tau reikėtų užeiti, – ištarė be užuolankų.
      Nespėjau susigaudyti, kai jau stovėjau tos tempo... temporeversuarinių, ar kaip ten juos vadina, iškrypimų ligoninės vestibiulyje. Ne, tai nė kiek nepriminė ligoninės ar gydyklos, veikiau atrodė kaip sporto aistruolių klubas: visi buvo kaip nulieti atletai, ir darbuotojai, ir klientai, tiksliau, net nebuvo aišku, kurie iš jų yra darbuotojai, o kurie klientai.
      – Tai nutarėte gultis tyrimams? – buvau užklausta. Ir ne tik – pastebėjau, kad mergina pradeda pildyti kortelę.
      – Ką jūs čia... – atšoviau ir pasipiktinusi, ir pasimetusi. – Aš tik dėl laikrodžio.
      Atsegusi laikrodį tėkštelėjau jį ant stalo.
      – Hm, dėl laikrodžio.
      Neatrodė, kad mano pareiškimas juos bent kiek nustebino, bet vis dėlto pasirinkau išdėstyti visą istoriją:
      – Pirkau jį čia buvusioje sporto parduotuvėje, kurios dabar nebėra. Kadangi jis neveikia, tiksliau, rodo nesąmones, noriu grąžinti. Bet parduotuvė išsikraustė. Taip greitai.
      – Nežinau apie kokią parduotuvę kalbate. Mes jau čia seniai.
      – Nesąmonė kažkokia, – burbtelėjau.
      – Nesvarbu, bet mes galime jums padėti.
      – Padėti? Nesąmonė! – plūdausi toliau.
      – Jums gi reikėjo pagalbos?
      – Nesąmonė!
      – Pabaikite čia šūkalioti, moterie! Vis lakstote čia ratais, bet vos pasiūlome pagalbą, šakojatės lyg beprotė. Jokios parduotuvės čia nėra ir nebuvo.
      – Gerai, – išrėžiau ir pagriebusi laikrodį nusitaikiau į duris.
      – Palaukite, – sustabdė mane. – O laikrodis?
      – Taip, čia mano laikrodis.
      – Bet jūs už jį dar net nesusimokėjote.
      – Teisingai, pardavėjai žadėjo atsiųsti faktūrą paštu.
      – Bet dar neatsiuntė, ar ne?
      – Tai atsiųskite! – sušukau ir akimirksniu suvokiau situaciją.
      Visi nutilome. Atletai su palengvėjimu atsipūrė ir nusišypsojo.
      – Mes faktūrų nesiuntinėjame, bet dar kartą sakau – jei reikia pagalbos, gulkitės pas mus.

      Įvesta į palatą apsidairiau. Tiesą pasakius, tai buvo ne palata, o puikus viešbučio kambarys.
      – Bet jūs tikrai man padėsite? – išsprūdo.
      – Aa, gera pradžia, – nudžiugo stovintys šalia. – Jei jau pripažįstate, kad reikia pagalbos, esate teisingame kelyje.
      – Bet ar tai daug kainuos? – parūpo sužinoti.
      – Na, kiek matau, bėdą turite nemenką, – nusišypsojo vienas iš vietinių.
      – Ar tai reiškia, kad... – nusigandau.
      – Tai reiškia, kad bus galimybių nemažai užsidirbti.
      – Palaukite... – užklausiau, svarstydama, ar čia aš kažko nesuprantu, ar tikrai būsiu patekusi į kažkokį beprotnamį.
      Vėl toptelėjo į mintis, kad norėčiau kuo greičiau prabusti. Bet apsidairiau po kambarį, nužvelgiau prabangą, paganiau akis po tobulas stovinčių šalia figūras ir nurimau – gal tikrai nėra jau taip blogai?
      Palikta viena ėmiau dar atidžiau apžiūrinėti kambarį, bet nespėjus visko apeiti išgirdau beldimą.
      Įėjęs vyras prisėdo šalia.
      – Pradžiai norėčiau pažiūrėti, kaip jums sekasi.
      Pakėliau savo klausiantį žvilgsnį.
      – Jūsų bėdos, – paaiškino jis.
      – Kokios bėdos? Aš tik dėl laikrodžio, – sumelavau. Nejau galėjau pasakotis apie tai, kad per vieną dieną iš trisdešimtmetės pavirtau senute, o dar po poros valandžiukių tapau sportiška mergina. Ne, net šio beprotnamio darbuotojai nepatikėtų šiom mano istorijom.
      – Ką gi. Tada pagulėkite čia, kol jūsų laikrodį pataisys.
      Jis pakilo eiti.
      – Palauk! – sušukau išsigandusi. – O kada? Kiek reikės laukti?
      Jis atsisuko ir nužvelgė mane lyg nepaklusnų vaiką.
      – Tai priklausys nuo jūsų būklės.
      Ištaręs paskutinius žodžius, vyras nusisuko ir nebestabtelėjęs išžingsniavo iš kambario.
2013-09-18 19:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-19 01:06
Gija_
Gerai, katinėli.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-18 22:14
Aurimaz
Šyzovai, šyzovai... Na, bent jau nėra tų įkyrių kreipinių į skaitytoją, tas gerai, neblaško.
Tikiuosi, pagrindinė herojė nepasirodys beesanti kokia šizofrenikė? Būtų kiek apmaudus variantas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą