Akmenų laivas (IV)

Aštuoni su puse

Savo didžiausiam siaubui Skaistė suvokė, kad Gotardas nėmaž nesityčiojo iš jos. Netgi visi tie bjaurūs žodžiai atrodė metodiškai paskaičiuoti, tarsi šeimininkas viso labo dėliotų faktus.
Šok į vandenį, mirsi greitai...
Kas, po šimts, čia vyksta? Kokia čia vieta?
- Kokia čia vieta? – paklausė ji dusliu balsu.
- Mano dvaras, - sausai tarstelėjo Gotardas. – Kadaise stovėjo žemės paviršiuje, kaip ir visi normalūs dvarai. Kol vieną gražią dieną atsidūrė čia.
- Po žeme?
- Po žeme... – krenkštelėjo vyras, - jei nori, gali ir taip sakyti.
Mergina kelias ilgas akimirkas blaškėsi tarp smalsumo sužinoti daugiau ir desperatiško noro traukti ieškoti Viliaus.
- Man reikia surasti Vilių... – apsisprendė.
- Taip, - linktelėjo Gotardas. – O tu užsispyrusi kaip nerami dvasia. Eik, paprašyk Barboros šiltų rūbų. Lauke visada šalta. Ir visada tamsu. Tačiau čia nepasiklysi, uola nėra labai didelė.
- Uola?
Gotardas suniurzgė kažką panosėje, mostelėdamas į spintą.
- Ten, ant spintos durų. Matai, kabo planas? Neduosiu jo tau, gerai įsižiūrėk dabar. Ten viskas, kas svarbu. Mano dvaras stovi ant uolos, iš visų pusių supamos vandenų. Čia nėra daug vietų kur galima pasislėpti. Arba tu rasi savo vyrą kažkur sušalusį, arba nerasi.
Bjaurūs žodžiai Skaitei pasirodė lyg peilio pjūviai, bet ji sukando dantis, sulaikydama besiveržiančius komentarus. Pažvelgė į nedidelį piešinį ant skiautės, kur buvo pavaizduotas nedidelis sausumos lopinėlis. Dvaro pagrindinis pastatas buvo kiek išskirtas iš kitų, ryškiau pažymėtas. Šalia netgi pabraukytas vidaus išplanavimas ir Skaistė savo nuostabai suvokė, kad nėra jokio kambarių labirinto, kurį ji įsivaizdavo. Abipus priemenės tebuvo po keturis kambarius, supamus vieno koridoriaus. O labirinto įspūdį sukėlė tik visiškai vienodi baldai, kiekviename kambaryje išdėstyti ta pačia tvarka.
Ir visgi išplanavimas buvo be galo keistas – nė vienas kambarys neturėjo langų. Visi langai priklausė koridoriui.
Kiek atokiau nuo didžiojo pastato, ant kalvų stūksojo du nameliai. Skaistė pirštu nuvedė prie vieno iš jų, kur jau buvo nakvojusi. Dar vienas stovėjo kitoje pusėje, ant kitos kalvos. Ir dar vienas netoli vidurio, dauboje, bet jis buvo užbrauktas juodu kryžiumi.
- Ten senoji odų raugykla, - pastebėjo Skaistės pirštą Gotardas. – Durys užmūrytos trijų pėdų storio siena. Niekas ten jau šimtus metų nelandžioja.
Mergina nuleido ranką ir kiek atsitraukė. Iš toliau visas pastatų ansamblis brėžinyje, ypač lyginant su pabraižytu vaizdu iš šono, panašėjo į milžinišką akmeninį laivą.
- Tiesa... – murmtelėjo visiškoje tyloje šeimininkas. – Kurie dabar Kristaus metai ten, kitoje pusėje?
- Du tūkstančiai ketvirtieji, - atsiliepė ji, jausdama stiprėjantį nerimą.
Gotardas pasirausė popierių krūvoje ant stalo, ištraukė užrašų knygelę ir atkimšo rašalinę. Abejingai bakstelėjo vidun plona lazdele ir suraitė įrašą, kurio Skaistė neįžiūrėjo. Atsilošęs pakramtė lūpą, kažką mąstydamas.
- Eik, ieškok, - paragino pastebėjęs, kad mergina laukia, įbedusi į jį klausiantį žvilgsnį. – Netrukdyk manęs be labai rimto reikalo. Tam yra Barbora ir kiti.

- - -

Audiencija bei irzlūs Gotardo žodžiai sukėlė dusinantį šleikštulį krūtinėje. Skaistė sustojo ir atsirėmė į sieną, jausdama, kaip nugarą persmelkia šios vėsa.
Iš prietemos ją stebėjo neperprantamos Barboros akys.
- Turiu eiti ieškoti Viliaus, - Skaistė nusibraukė ašarą. Jautė, kad pravirkusi verks ilgai, o tai kažin ar duos kažką gero. – Gotardas sakė, tu man gali parūpinti drabužių.
Barbora kurį laiką galvojo, tada linktelėjo ir padėjo ant stalo pusiau apsiūtą audeklo skiautę.
- Eime.
Pravėrus duris, Skaistė vėl išgirdo tylų kūkčiojimą, sklindantį iš už sienos. Ten turėjo būti lygiai toks pats kambarys, kurio vienerios durys vedė į Gotardo menę, kitos čionai, o dar dvi atiteko koridoriui ir priemenei.   Barbora traukė tiesiai, nėmaž nekreipdama dėmesio į garsą. Skaistė jau ketino klausti, bet susičiaupė neištarusi nė žodžio. Tai buvo ne jos reikalas. Bent jau ne dabar, kai galva buvo užimta Viliumi. Ši vieta buvo keista iki menkiausių kampų, nesvetinga ir tamsi. Iš čia reikėjo kuo skubiau nešdintis.
- Gotardas sakė, - pravėrė ji burną, - kad dvaras anksčiau stovėjo žemės paviršiuje.
Barbora nesulėtino žingsnio, tik trumpam pusiau grįžtelėjo į Skaistę.
- Stovėjo. Bet aš jau beveik nebeprisimenu, kada tai buvo.
- O kaip jūs atsidūrėte čia?
Storuliukė pravėrė duris, už kurių buvo priemenė. Pūslė apšvietė jos apšiurusius plaukus pulsuojančia gintarine šviesa.
- Pamenu, kad tą naktį drebėjo žemė, - susimąsčiusi pratarė Barbora. – Ir kad iš ryto saulė nebepatekėjo, viskas taip ir liko, kaip dabar matai. O daugiau beveik nieko. Tai buvo labai senai.
- Kada?
- Senai... Čia niekada neteka saulė, nėra kaip suskaičiuoti, kada. Tik Gotardas žino, kaip skaičiuoti, aš tam per kvaila.

Jos abi įėjo į kambarį, kur ant lovos gulėjo suversta skudurų krūva. Skaistė pažino šią vietą.
Barbora pravėrė spintą ir, suėmusi į glėbį krūvą kruopščiai sulankstytų drapanų, padėjo ant stalo.
- Ir mano atmintis nėra labai gera, - pasakė. – Tau reikėtų paklausinėti brolių akmendirbių, jie rūsyje dažniausiai būna, po tarnų namais. Jeigu tik jie norės apie tai kalbėtis, žinoma.
- Kiek tau metų, Barbora?
Storulė sustingo, sukišusi rankas į spintą. Vieną ištraukusi, patrynė smilkinį.
- Tada buvo... buvo devyniolika vasarų, berods...
- O dabar? Kiek, manai, galėtų būti?
- Aš juk sakiau! – atšlijo Barbora nuo spintos. – Atmintis mano prasta! Ir aš nemoku gerai skaičiuoti! Paklausinėk ko nors kito!
Skaistė išsigandusi žengė atgal. Barboros persimainymas buvo netikėtas ir kraupus – ką tik atrodžiusi kaip maloni, lėtai mąstanti būtybė, ji ūmai išvertė kailį, nudelbdama viešnią tūžmingu žvilgsniu. Šnervės išsiplėtė, judesiai tapo staigūs, nervingi. Bet tuojau pat ir atsimainė, papurtydama galvą. Netgi šyptelėjo vos vos. Graudžiai.
Skaistė suklususi ir įsitempusi sekė kiekvieną jos judesį jausdama, kad storuliukė nėra visai ta, kurią iki šiol manė pažinusi. Kaip ir Gotardas, ar verksnė žliumba Njona, ji turėjo savyje kažką labai nemalonaus.
- Štai, išrinksime tau tinkamus drabužius, - pratarė Barbora. – Kad nesušaltum. Lauke visada šalta. Ypač... ypač kai dangus prigęsta, hm...
Ji pavartė ant stalo suverstus storus paltus. Jie buvo seni, papilkėję, apsišėrusiais kailiais ir nudilusiais apsiuvimais. Tačiau vis dar geri.
- Išsirink geriau pati, man reiktų grįžti prie darbo, - ūmai persigalvojo Barbora, lyg netekusi ūpo. – Spintoje dar yra, jeigu nerasi nieko tinkamo. Aš... vėliau sutvarkysiu...
Ji skubiai žengė prie durų ir pernelyg garsiai užtrenkė jas sau už nugaros, palikdama sutrikusią ir išsigandusią Skaistę vieną.

- - -

Svyravo nuo kojos ant kojos smulkiais akmenėliais nubarstytame kiemelyje prieš dvarą, su viltimi stebėdama dangų. Ar į tai, kas buvo panašu į dangų. Pašvaistės atrodė kiek ryškesnės, bet tai ir buvo visa šviesa, pavertusi pastatus pakankamai gerai matomais. Jokia saulė nesirodė juodame it anglis horizonte.
Paltas, kurį išsirinko, buvo gerokai per ilgomis rankovėmis, tačiau nieko tinkamesnio neaptiko. Nerado jokių šiltų batų, jokių kojinių, todėl stoviniavo apsiavusi senąsias vasarines basutes. Pėdas kandžiojo šaltukas.
Skaistė dirstelėjo į metalinę tvorą ir žengė prie vartelių. Tai, ką anksčiau palaikė be tikslo suraizgyta viela, buvo sausi vijokliai, įstrigę tarp tvoros virbų. Vartelius laikė masyvi, senoviška pakabinama spyna. Nebuvo jokių galimybių patekti į kitą pusę, nebent...
Ji pažvelgė į aprūdijusių virbų smaigalius, panašius į iečių antgalius. Palei pastato sieną buvo pakankamai vietų kojai įstatyti, kur mūro akmenys atrodė ištrupėję.
Skaistė apsidairė, ar niekas jos nestebi. Kol kas nesiruošė lipti, tik smalsavo. Kiek tolėliau, ant kitos uolos stūksojo trijų aukštų bokštas apirusia viršūne. Prieš pastatą buvo nedidelė lygi aikštelė, ten kaip tik stovėjo vienišas žmogus. Nežinia, ar jis matė Skaistę – per toli ir per tamsu buvo, kad ji suprastų, į kurią pusę vienišius žiūri.
Ji tik tvirtai žinojo, kad tai nėra nė viena iš moterų – pavidalas atrodė pernelyg aukštas ir liesas. Galbūt skrybėliuotis, kurį jau matė.
O gal ir pats Vilius?
Spurdančia širdimi, pamiršusi vėstančias pėdas, Skaistė pasileido bėgti.
Visas jos kelias į kitą uolą atrodė savaime suprantamas – nuo kiekvieno pastato vedė laiptai žemyn, į daubą. Suktos laiptų aikštelės, apsuptos sušalusių, belapių krūmų, prismaigstytos riedulių ties kiekvienu posūkiu. Kai kur laiptai atrodė ištrupinti nesuprantamu, masyviu įrankiu, smogusiu tokia jėga, kad net metro plote visos pakopos buvo sulygintos, akmenėliai sugrūsti į lygų grindinį. Skaistė vos nepaslydo ant tokio, beskubėdama į daubos centrą. Ten jau matė nesuprantamą apvalų statinį, panašų į seną, neveikiantį fontaną. Jo centre buvo sumontuota geležinė konstrukcija, iš toliau primenanti simbolį, kokį matė ant gintaru švytinčios pūslės. Tačiau iš arti konstrukcija visai neatrodė vientisa ir nepajudinama. Tai buvo kažkoks mechanizmas ir Skaistė nejautė jokio noro dabar jį studijuoti.
Kaip įkirpta ji prabėgo pro „fontaną“ ir ėmė laiptais kopti į uolą su trijų aukštų bokštu.
- Viliau? Viliau!
Nuo uolos net pėdsakai pranyko, kad čia kažkada augo žolė. Dyka, gumbuota žemė ir akmenys. Ir sausos samanos.
Besiartindama prie žmogystos, Skaistė pajuto savo šąlančias pėdas. Tai negalėjo būti Vilius. Turbūt neteisingai įvertino jį iš tokio nuotolio – dabar žmogus nebeatrodė toks aukštas – jis viso labo buvo labai liesas. Trumpai kirpti jo plaukai, ausys prisiplojusios, oda švyti baltai lyg lavono. Ir pamėkliškas, purvinas paltas, laisvai krentantis nuo pečių iki pat žemės. Sunku buvo jį pastebėti juodame fone, kuomet ten nešvytėjo jokia pašvaistė.
Merginai prisiartinus, vyras lėtai pasuko galvą ir pažvelgė į ją.
Jis šypsojosi siauromis lūpomis ir ta šypsena Skaistei nepatiko. Lūpos bandė pasakyti kažką savo, akys – savo. Šio vyro veidas nesusikalbėjo pats su savimi.
- Jie šiandien daug linksmesni nei vakar, - pratarė jis tyliai.
- Kas?
- Štai, - vyras ištiesė ranką ir parodė į priekį, į horizontą, kur kaip tik tingiai nyko žalsvas šviesos ruožas. – Matai?
Sutrikusi Skaistė pažvelgė į tuštumą už uolos skardžio. Matė tik pašvaistę, pirmosios mintys irgi buvo tik apie ją. Vyras tikriausiai buvo itin poetiškai nusiteikęs.
„Dabar man labai trūktų pakvaišusio poeto... “ – pagalvojo kandžiai.
Ji jau ketino pagirti gražią šviesos juostą danguje, kad tik palaikytų beišsprūstantį pokalbį, kai akies krašteliu pamatė kažkokį blyksnį. Tai buvo daug arčiau nei šviesa. Kažkur visai šalia, tuštumoje virš vandens.
Išplėtusi akis ji apsidairė. Dabar aiškiai pamatė, kaip žalsvoje šviesoje sumirgėjo juodas šešėlis, plona gyvatėlė praskriejo ir pranyko tamsoje. Po akimirkos pasirodė dar viena, padarė dailų lankstą ore ir staiga pavirto į pienės pūką – nuo jos atsiskyrė daugybė tamsių siūlelių, išsipūsdami kamuoliuku. Pienės pūkas po akimirkos susiglaudė atgal į gyvatėlę, ši susitiko su dar viena, atlėkusia iš tamsos.
Skaistė pajuto šiurpstančią nugarą. Tokį padarą ji jau įtarė mačiusi visai neseniai iš daug arčiau. Ir jis tada neatrodė toks žaismingas.
- Kas jie? – paklausė mergina.
Žalią pašvaistę ūmai pervėrė oranžinis spindulys, ką tik užgimęs tamsoje, kažkur aukštybėse. Jis buvo ryškus ir platus. Jo fone abu aiškiai pamatė ore sūkuriuojančius tuzinus padarų. Vieni atrodė kaip gyvatėlės, kiti šiaušė savo čiuptuvėlius, atlikinėjo kilpas ir visoje toje raizgalynėje buvo sunku pradėti bet kokius skaičiavimus.
- Aitvarai, - atsakė vyras. - Jie gyvena šiame bokšte.
- Aha, - silpnai pratarė Skaistė, nedrįsdama nuleisti žvilgsnio nuo potencialaus pavojaus.
- O ką tu čia veiki? Atėjai nušokti į vandenį?
Ji pervėrė vyrą aštriu žvilgsniu, pajutusi ne tiek pašaipą, kiek fakto konstatavimą. Tarsi visi vietiniai žinotų jos vienintelį kelią, kurio ji dar netgi nepasirinko.
- Ieškau savo draugo. Jis turėjo atsirasti čia anksčiau nei aš. Jo vardas Vilius. Gal matei jį?
- Ne. Tik tave.
Trumpas atsakymas ir netikra šypsena užvirino kraują Skaistės gyslose. Ji susmeigė nagus į delnus, ramindama savo karštą prigimtį.
- Mano vardas Skaistė, - pradėjo ji seną kaip pats pasaulis ceremoniją. – Aš čionai netyčia užklydau ir man reikia pagalbos.
- Mano vardas Ačiū, - atsakė jai vyras. – Aš kiekvieną dieną čia ganau aitvarus. Ir aš tikrai nemačiau jokio Viliaus. Atsiprašau...
Kraujas vėso taip pat greitai, kaip ir užvirė. Ji stovėjo šalia keistuolio keistu vardu ir žiūrėjo į gyvates primenančius padarus. Šie džiugiai nardė po oranžinę pašvaistę.
- Ar jie pavojingi?
- Ką? Kas? – Ačiū pabudo iš savo minčių. -  A, šitie... Ne, jie nėmaž nepavojingi. Mums kartais prisireikia jų odų, Njona iš jų gamina saulės mašinos dalis.
- Aš nė nežinojau, kad aitvarą galima nužudyti, - sumurmėjo ji, prisiminusi legendas. Neprisiminė, ar bent vienoje iš jų buvo aprašyti patys aitvarai. Jie tiesiog atskrisdavo ir atnešdavo kokių nors gėrybių, jeigu namo šeimininkas mokėdavo jiems įsiteikti.
- Kodėl ne? – paklausė Ačiū. – Tai tik kvaila gyvatėlė. Nupjauk tokiai galvą ir viskas.
Ūmai Skaistė suprato keistą šio piemens šypseną. Ji visiškai atitiko žodžius. Tai savo darbą mylintis budelis šypsojosi, žiūrėdamas į auką ir svarstydamas, ar pakankamai aštrus jo kirvis.
- Aš jau eisiu... – sumurmėjo ji, pajutusi stingdantį šaltį pėdose.
- Nešoksi į vandenį? – grįžtelėjo Ačiū. – Iš čia nebeišeisi. Nėra jokio išėjimo į paviršių. Ledinis vanduo – vienintelis tavo pasirinkimas.
- Liaukis! – sušnypštė ji.
- Atleisk. Aš tik siūlau greičiausią kelią.
- Čia mirtis, joks kelias! Ir tu man nepadedi!
- Visi keliai ten pat nuveda. Anksčiau ar vėliau tu ateisi čia ir nušoksi. Visi taip darė. Čia geriausia vieta iškeliauti...
Mintyse vis dar regėdama budelišką Ačiū šypseną, Skaistė spruko prie laiptų ir ėmė atsargiai leistis, virpėdama iš pykčio. Pėdas ėmė gelti ir dabar ji troško kuo greičiau atsidurti šiltoje vietoje.

- - -

Įsmukusi į „katilinę“, kurioje kiurksojo  pulsuojanti pūslė, Skaistė atsisėdo ant aslos palei sieną ir ėmė masažuoti pėdas, nirčiai įsistebeilydama į pūslę raizgančius siūlus, kylančius ir dingstančius apvaliame plyšyje, lubose. Iš galvos niekaip neišėjo užgaulūs piemens žodžiai, ištarti be jokios pašaipos. Tiesiog konstatavo sausus faktus - tai Skaistę siutino, o kartu ir baugino.
- Jauna, daili mergiotė, - išgirdo tylų niurnėjimą ir pasukusi galvą išvydo senę, beveik susiliejusią su patalpos kampo prieblanda. Teresė laikė rankoje gelsvą skiautės gabalėlį, langelis jau buvo uždengtas nauju dangalu. Ir jame įdeginta šviežia žymė, vaizduojanti saulę su aštuoniais raitytais spinduliais. Apskritimo centre raitėsi ženklas, kiek panašus paverstą dvigubą V, arba nemokšiškai užrašytą N raidę. Arba kreivą žaibą.
- Kvaila, smalsi mergiotė, - niurnėjo Teresė. – Suplėšei okulą, nemokša. Atėjai iš nežinia kur, nežinia ko. Kvaila mergiotė, įlindai į plyšį... Ką ten tokio stebuklingo pamatei? Išsiilgai ledo ir sniego?
Skaistė jau žiojosi atsikirsti, tačiau senė sužiuro į grindis nuvargusiu žvilgsniu, nepaliaudama murmėti pavienius, nesuprantamus žodžius. Ji garsiai galvojo.
- Ar jauna, daili mergiotė vardą turi? – vėl dėbtelėjo į sušalusią viešnią. – Agi taigi, mergiotė privalo turėti vardą. Kažkokį vardą, kuriuo motina pirmą kartą pašaukė.
- Skaistė, - atsiliepė mergina, masažuodama pėdas. Pastebėjo, kad pati Teresė nemūvi batų. Jos pėdos buvo apvyniotos skudurais ir suveržtos siaurais dirželiais. Tarsi stori mokasinai.
Ir senės balsas jau ėmė brūžinti nervų galūnes. Nesvarbu, ką ji kalbėjo ar ko klausė – visa jos intonacija buvo vienas didelis nepasitenkinimas.
- Agi matai, - sniaukrojo Teresė, - turi taupų vardą. Esi jauna, kvaila ir smalsi mergiotė. Kojas nušalai? Taip, kojos per kvailą galvą visada kenčia. Tau reikia pasigauti aitvarą ir nusukti jam galvą. Iš aitvaro geri diržai išeina. Ir dar daug odos lieka. Kvailo aitvaro oda labai gera, tau reikia vienam galvą... Tik trekšt – ir nėr aitvaro. Agi Barbora tau skudurų duos. Apsiriši kojas. Bus šilčiau kvailoms kojoms. Ir nereikės okulų plėšyti kaži kur skubant. Okulą padaryti – tai ne kojas skudurais raišioti. Visą aitvaro odą reikia tinkamai išdirbti. Eik, nusuk galvą vienam aitvarui!
- Bet aš negaliu, - dusliai pratarė Skaistė.
Teresė į tai atsakė trumpu, sausu kostelėjimu, kas turėjo reikšti juoką.
- Galėsi. Paverksi, bet galėsi, pati ne kartą mačiau. Aitvaras greit dvesia, nieko nėr. Trekšt – ir galas jam. Tik pagauk bent vieną iš pradžių. Arba šalk kojas – kaip tik jaunai, kvailai mergiotei patinka. Tik okulo nebedraskyk. Antraip pasakysiu Gotardui, neapsidžiaugs.
- Nebedraskysiu, - atsakė Skaistė be jokio ūpo tęsti pokalbį. Erzinantis senės bambėjimas darėsi nepakenčiamas.
- Gerai, - Teresė sužiuro į skiautę savo delne ir, regis, prarado bet kokį susidomėjimą viešnia. Ji vėl ėmė pamažu grimzti į šešėlį, užsiėmusi savo meditacija.
- Aš ieškau savo vyro, - pabandė savo laimę Skaistė. – Jo vardas Vilius. Turėjo čionai patekti prieš mane. Jis... turėtų būti kažkur čia, tik negaliu niekur rasti. Gal jūs jį matėte?
Teresė vos kilstelėjo galvą, truputį palinkdama į šviesą.
- Vandenyje plaukioja, sušalęs į ledą. Nemačiau. Jeigu niekas nematė, vadinasi, čia nėra. Vadinasi, vandenyje plaukioja sušalęs. Ten niekas ilgai neišgyvena.
- Jis gyvas! – pajuto isteriją savo balse Skaistė. – Gyvas! Jis turėtų būti kažkur čia!
- Agi taigi, gyvas, - sausai nusijuokė Teresė. – Tik kūnas miręs. Aišku, kad gyvas. Kažkur ten, šviesose. Gyvų gyvas...
- Dieve, kaip jūs visi man nepadedate! – sudejavo mergina, išsitiesdama. – Kodėl jūs visi tokie? Ką aš jums padariau?
Teresė nieko neatsakė, ji murmėjo ir protarpiais vis kostelėdavo savo sausu juoku, pamažu nirdama į prieblandą. Skaistė įsispyrė į basutes ir pastūmė akmenines duris, trokšdama kuo greičiau atsidurti už jų – kuo toliau nuo šios nejautrios, iškvaišusios būtybės.

- - -

Koridoriuje susitiko Njoną, kažko neryžtingai trypčiojusią prie laiptų. Tarnaitė pervėrė Skaistę keistu žvilgsniu, lyg kažko labai gailėtųsi. Atsikandusi pokalbio su Terese, Skaistė suabejojo, ar verta iš viso pradėti klausinėti Njoną – o jeigu ir ši pasiūlys šokti nuo uolos į vandenį? Net tylėdama atrodo lyg drignių užkramčiusi.
Tačiau Njona prasižiojo pati.
- Jau ir kailinius davė, a? – murmtelėjo klausiama intonacija, tačiau Skaistė vis tiek nesuprato, ar ji ištarė sau, ar visgi bandė pradėti dialogą. Njonos žvilgsnis blaškėsi tarp viešnios ir laiptų, tik sustiprindamas neapibrėžtumą.
– Jeigu kailiais apvilko, tai visgi susikalbėjai su Gotardu, - tęsė Njona. – Ką dabar darysi, atvykėle? Tuoj užeis šaltis, dangaus ugnys vėl priges, o tu ką? Nevaikščiok vėliau ir nesiskųsk, kad tau nėra kur miegoti, ar kad skrandis tuščias. Iš viso – kuo mažiau vaikščiok, kuomet visai tamsu. Va, matai duris?
Tarnaitė mostelėjo ranka į koridorių sau už nugaros, kurio gale švytėjo durų kvadratas. Pašnairavo į Skaistę.
- Ten mano ir Teresės kambarys. Mes ten... ilsimės. Kai tamsu. Ilsimės, supranti?.. Tu iš viso supranti, ką sakau?
- Taip, - linktelėjo Skaistė.
- Jau maniau, kad su siena kalbu, - subambėjo Njona. – Bet kad supranti, tai klausykis. Gal tau Gotardas sakė, o gal nesakė – nežinau. Jis ne visada su pablūdėliais  kalbasi, kai užimtas. Tai va, aš čia žiūriu tvarkos vakarais. Supranti? Tvarkos vakarais – toks mano darbas. Kad visi laiku nuo šalčio slėptųsi. Ir lauke neliktų. O kadangi tu nauja čionai ir dar kvaila, tai ir sakau – vakarais tau nevalia lakstyti kaip įkirptai. Duris mes užremiame dėl viso pikto. O tu tikriausiai išlepusi, tau kuo šilčiau reikia... Tai ir sėdėk ten, prie pūslės, - Njona mostelėjo į „katilinės“ pusę. – Niekam nieko toje vietoje nereikia, ateiname tik pažiūrėti, ar viskas tvarkoje.

Skaistė tyliai linktelėjo, nenorėdama provokuoti tolesnio pokalbio. Njona kol kas vienintelė nesiūlė jai nusižudyti.
„Tegu taip ir lieka“, - pagalvojo mergina.
Njona vėl grįžtelėjo į laiptus ir užvertė galvą, kažko ieškodama akimis aklinoje tamsoje.
- Tas prakeiktas piemuo niekaip nesužiūri tų bjaurių gyvačių! – suniurnėjo ji verksmingai. – Galiu prisiekti, mačiau kelias prasmukusias į namus...
Skaistė jau ketino eiti į lauką, bet tada prisiminė Barborą minėjusią kažką apie brolius akmendirbius.
- O kiek čia iš viso žmonių gyvena? – paklausė ji tarnaitės.
- Aštuoni, - karktelėjo ši. – Su puse... Ir dar tu. Bjaurios gyvatės...
- Su puse?
Njona dėbtelėjo į Skaistę nekantriu žvilgsniu.
- Na, Sofijos geriau nebandyk kalbinti, jos nesudominsi kalbomis. Ji amžinai sriūbauja netoli Gotardo kambario. Nauda iš jos kaip iš kalkakmenio. Tai ir sakau – su puse.
- Barbora man minėjo brolius akmendirbius... – pradėjo Skaistė ir Njona susyk parodė į tamsą už laiptų:
- Jo, yra. Kartais išlenda iš rūsio. Lipk žemyn, jeigu nori su jais paplepėti. Aš turiu daug darbo, nėr man kada...
Atidžiau pažvelgus, tamsoje išryškėjo už dėžės pasislėpę laiptai, vedantys žemyn. Skaistė apsidairė žibinto, bet tokio koridoriuje nebuvo. Njona bambėdama užkopė į antrą aukštą ir ten girgždino lentas patamsyje, ieškodama įsivaizduojamų gyvačių. Jai Skaistė dabar nerūpėjo.
Koridoriuje nemaloniai vėsu, o besileidžiant žemyn darėsi vis šalčiau. Mergina išdrįso žengti tik išvydusi, kaip kažkur žemai į sieną atsimuša šviesos ruoželis, atsklidęs iš už kampo. Pakopos jau nebuvo medinės – greičiau iškirstos tiesiai uoloje. Pasiekusi šviesą ji palietė ranka grublėtą akmens sieną. Laiptai suko kairėn ir leidosi dar žemiau. Gerokai žemiau, nei reikėjo padoriam rūsiui.
Ties vienu posūkiu išvydo plyšį virš galvos – čia kaip tik atvinguriavo pluoštas gijų nuo pūslės, atnešusių šlakelį gintarinės šviesos ir šilumos akims. Skiautė, tarsi koks voratinklis, kybojo kampe, palubėje. Kelios maitinančios gijos tolo koridoriumi žemyn, ten pat žengė ir Skaistė.
Ji atsirėmė delnu į sieną, pajutusi, kaip po kojomis suvirpėjo akmuo.   Pasirodė, kad viskas aplink ją keistai susiūbavo, tačiau pojūtis truko vos akimirką. Žemės drebėjimas?
„Čia, šioje vietoje? “ – pagalvojo nustebusi Skaistė. Dvejodama grįžtelėjo atgal.
Ji kiek palaukė, bet požeminiai smūgiai daugiau nepasikartojo. Įsidrąsinusi žengė paskutinėmis pakopomis ir smalsiai sužiuro į trumpą koridorių, kurio gale vėl buvo akmeninės durys. Spindinčios gijos dingo plyšyje virš durų.
Iš pradžių atsargiai, tikėdamasi naujo drebėjimo, vėliau jau kiek drąsiau ji prisiartino ir pastūmė duris. Pakankamai gerai išgirdo vyriškus balsus anapus, vienas iš pašnekovų truputį šveplavo:
- Nešakys nieko Gotards, klausk tu jo niklausis. Mušet dugnu kur nors stuktelėja, gal jau žemė artėj...
- Jei artėtų, Nots jau būt rėkdams atbėgis, - nusijuokė kitas balsas. – Dažnoka stuksent pradėja.
- Bus tau dar tų stuksenimų. Va, pilk čia.
Kažkas veriamai sušnypštė, į vidų besibraunančios Skaistės nosį pasiekė troškus, aitrus kvapas, prisotinęs beveik visą patalpą.
Suraukusi nosytę ji užvėrė duris ir prisidengė veidą rankove.
Požeminė patalpa buvo labai didelė. Čia būtų sutilpęs visas tarnų namas ir dar likę nemažai vietos. Iki lubų – mažne septyni ar aštuoni metrai. Jas rėmė dvi galingos kolonos, kiekviena jų iš keturių masyvių blokų, apraizgytų švytinčiomis gijomis ir gintaru spindinčiomis skiautėmis. Atrodė panašios į milžiniškas lempas.
Sienos nelygios, kadaise kapotos, tašytos, bet taip ir nebaigtos. Didelę dalį rūsio erdvės užėmė dėžės su skaldytais akmenimis. Tarp jų buvo palikta pakankamai vietos praeiti. Kiek toliau, prie galinės sienos, stovėjo keli dideli stalai, apkrauti indais bei įrankiais. Ten ir darbavosi du vyrai, palinkę prie kažko, kas slėpėsi už dėžių. Rūko skaidrus, balsvas dūmas, kuriuo čia greičiausiai ir dvokė.
Abu vyrai atrodė panašūs – šviesiaplaukiai, beveik vienodo ūgio, kiek pakumpę. Prisiartinusi kiek arčiau Skaistė netruko suprasti, kad jiedu broliai – vienodai lenktos nosys ir  antakių linijos išdavė. Ir jie abu buvo visa galva žemesni už merginą.   Netgi sužiuro į ją daugmaž vienodai, lyg būtų turėję šimtus metų surepetuoti kiekvieną judesį.
- Njona? – dvejodamas paklausė vienas.
- Ne, čia ne ta... – burbtelėjo kitas. – Njona sušivėlus kaip ragan, cyp jau nuo durų.
- Aš Skaistė, - pratarė Skaistė.
Abu vyrai spoksojo į ją markstydamiesi akis graužiančiuose garuose, vienas dėbtelėjo žemyn, po kojomis ir kumštelėjo kitą:
- Nu žūrėk, nemiegok! Tuoj kietės!
Jie abu palinko prie savo darbo. Žengusi į šoną, Skaistė išvydo didžiulę, masyvią metalinę formą, įmontuotą tiesiai į grindis. Joje tyvuliavo juoda masė raibuliuojančiu paviršiumi. Metalas buvo išvagotas rūdžių bei smulkių išgraužų. Smarvė šalia broliukų darbo vietos darėsi nepakenčiama, vimdanti. Mergina dar stipriau prispaudė rankovę prie nosies, kurią buvo trumpam atidengusi.
Juoda masė formoje aršiai garavo ir beregint stingo, įgaudama šviesesnę spalvą.
- Žūrėk, ten jau ėda...
- Aha. Tuoj...
Vienas iš brolių paėmė nuo stalo indą, ištraukė iš jo įmirkusį skudurėlį ir ėmė šluostyti formos kraštus. Skaistė nusisuko pajutusi akių graužimą. Skubiai žengė atgal.
- Gerai, laikys, - pasakė tas, kuris stebėjo darbą. Atgalia ranka nusišluostęs nosį, jis parodė į patalpos galą. – Eiva, pasikalbėsma, mergele.

- - -

- Aš ieškau Viliaus. Savo vyro, – dar kartą kantriai pradėjo Skaistė, smalsiai stebima dviejų brolių. Ji jau įprato neužsikirsdama ir nedvejodama vadinti Vilių „vyru“, nors iš tiesų jiedu draugavo ne ilgiau kaip keturis mėnesius. Ji paslapčia vylėsi, kad toks statusas kitus privers į problemą pažvelgti kur kas rimčiau.
- Jis vakar pateko čionai anksčiau už mane. Niekas jo kol kas nematė. Gal judu matėte?
Vienas iš brolių dirstelėjo į kitą, tas pasikrapštė smakrą, žiūrėdamas į Skaistės rankas.
- Aš su juo kieman išlendu vienkart per dieną, - krenkštelėjo šviesiaplaukis. – Kai visi prie saulės susirenka. Na to daikto kieme, kurio Teresė žiūro, supranti? O čionai – visi kampai savi, jokių svečių ilgą laiką nebuvo. Tu pirma būsi. Kaip tave, sakei, vadint?
- A... Skaistė.
- Jis Tylutis, - šviesiaplaukis stipriai pliaukštelėjo broliui per petį, tas tik susverdėjo, bet nė žodžio neištarė. – O aš Kietutis. Mes broliukai, akmenim čia užsiimame. Tirpdom, liejam iš jų ką nors naudingą. Arba plytas darom ir statom, jeigu Gotards liep. Bet jis jau seniai nieka dora neliepė, dabar vien duris ir lazdas darom. Senosios medinės net ir šaltyje ne amžinos, ypatai jeigu vandens gauna... Tai tu senai savo Viliaus ieškai?
- Nuo ryto. Vakar čionai atklydome urvu, o dabar jo nėra.
- Aa, urvs, - palingavo galvą Kietutis. – Teriesės darbs. Jinai su sava saulės mašyna tokius pagamina, tik ilgai nelaiko. Pabūva truputį ir sunykst.   Labai jau retai kas nors įsmunk čionai iš anapus. Nieka gera takiems...
Šviesiaplaukis pritilo, lyg prisiminęs kažką, ko nenorėtų sakyti.
- Jie visi nušoko į ledinį vandenį, ar ne? – kiek pašaipiai pasufleravo Skaistė. Kietutis perliejo žvilgsniu patalpą ir krestelėjo galvą, lyg nenoriai linktelėdamas.
- Mes patys to nežiūrom, čia ir taip nelabai un dūšios gera...   – pasakė lyg apgailestaudamas. – Bet o ką daryt? Maisto tokiems mes negalim rasti. Nėr čia to maisto, kurį kadaise valgėm.
- Tai ką jūs valgote?
- Nieko, - trūktelėjo pečiais Kietutis.
- Šaulę, - prašveplavo savo pirmą žodį Tylutis.
- Na taip, - pritarė jam brolis. – Galim ir taip sakyt.
- Bet žmonėms reikia maisto ir vandens, - nesutiko Skaistė. – Kaipgi taip – visai be maisto?
- Vandens čia pilna, - numojo ranka šviesiaplaukis. - Seniau niekas vandeniu nesiskundė. Netgi vienas atklydėlis, pamenu, gyvas kelias savaites išbuvo vien vandenį lakdamas. Bet paskui vis tiek numirė iš alkio. O gal į vandenį nušoko. O gal ir pats Gotards jį inmetė - va šito tai jau neprisimenu. Bet ilgai kankinosi. Koks ten jo vards buvo, a, broli?
Tylutis trūktelėjo pečiais, niauriai į Skaistės basutes spoksodamas. Jis neketino prisiminti, puolęs į savotišką apatiją.
Skaistė akimis sekė Kietučio judesius, tikėdamasi istorijos tęsinio, tačiau šis tik palinkčiojo – va kaip būna.
- Ar čia yra kur pasislėpti? – pasiteiravo ji, pamažu jausdama protą apimančią paniką, verčiančią virpėti rankų pirštus. – Kokią nors vietą, kur galėtų pasislėpti atklydėlis? Tarkim, Vilius juk galėjo ko nors išsigąsti ir... ir galbūt įlysti į kokį nors plyšį?
- Čia visi plyšiai užmūryti, - papurtė galvą Kietutis. – Nenaudojami namai aklinai užtaisyti, nėra kur įlysti. Nebent nusileidus į daubą ir išsukus iš tako, kur yra praėjimas prie vandens. Tai tarp dvaro ir aitvarų bokšto. Yra toks praėjimas tarpu dviejų uolų. Manau, Njona ten nevaikšto, nors ji paprastai visur apeina, apžiūri. Tai tik tenai jeigu pasislėpė, tai ir bus.
Abu broliai staiga sutartinai pasuko galvas į įėjimo pusę. Skaistė iš pradžių pamanė, kad kažkas ateina, tačiau ten nieko nebuvo. Tik po kelių akimirkų jos ausis pasiekė tolimas, vos girdimas varpo skambesys.
- Tuoj prasidės, - krustelėjo Kietutis. – Eime, pamatysi, kaip mes valgome. Tik tau iš to jokios naudos nebus. Bet užtai parodysma, kur išsukti iš tako, galėsi paieškoti.
- Ačiū, - sukruto Skaistė. – Labai jums...
- Ačiū pas mumi aitvarus gano, - nusijuokė akmendirbys. – Bet prašom.

- - -

- Gotardas sakė, kad anksčiau ši vieta buvo žemės paviršiuje, - atsargiai pradėjo Skaistė, prisiminusi, kaip toks pokalbis užsibaigė su Barbora.
- Taigi, - pritarė Kietutis, vilkdamasis savo nudrengtą paltą. Jo brolis tylėdamas lūkuriavo prie durų, nagu krapštydamas apkerpėjusį akmenį.
- Kada tai buvo?
- Seniai... Uf – prakeikta rankovė!.. Labai seniai. Nežinau net kaip pasakyti – sunku man čia skaičiuoti metus. O kai dar sėdi rūsyje... Bet tikrai žinau – tai buvo taip seniai, kad mums atrodo kaip kažkoks gražus sapnas, ar kitas gyvenimas. Aš tame sapne buvau dvaro bernas, su broliu arklidę prižiūrėjom. O aplink arklidę tokie medžiai augo. Pamenu – pavasariais jie būdavo balti, o vasaromis – raudoni. Pamenu – buvo dar vasaros. Ir ruduo. O tada – žiema. Kaip čia, tik kitokia. Trumpa.
- O čia? – išsprūdo Skaistei.
- Šita žiema amžina, - atsiduso Kietutis. – Kai dvars nugrimzda, jinai jau mūsų laukė. Pirmomis dienomis mes čia...
Jis ūmai užsikirto, vyro veidas nervingai sutrūkčiojo.
- Ką? – paragino kalbėti toliau Skaistė.
- Nieka, - pastatė apykaklę akmendirbys. – O tad buva kaip visad. Ir labai ilgu laiku. Eiva.
Žingsniuodama broliams iš paskos, Skaistė juto pasiekusi nematomą ribą, kurią peržengus tolesni pokalbiai su šiais dviem vyrais gali tapti ne tokie malonūs. Ir nesvarbu, kokia bebūtų tema.
Ji dar ketino pasitikslinti smulkmenas, tokias kaip dvaro nugrimzdimo aplinkybės ir galbūt priežastį, tačiau ji nutylėjo, tik sumurmėjo, kad galbūt pagaliau suras Vilių. Kietutis aiškiai leido suprasti, kad tema jį jau pradeda erzinti. Kažkas visoje toje istorijoje buvo nemalonaus, ko nė vienas nenorėjo prisiminti.
Kai jie išėjo į kiemą ir ėmė leistis laiptais į daubą, Skaistė išvydo daugumą dvaro gyventojų, susirinkusių prie centre sumontuoto įtaiso. Atpažino Teresę, stovinčią arčiausiai ir kažką krapštančią tarp geležčių. Gotardas kaip tik leidosi laiptais, susisupęs į aptriušusį juodą paltą. Njona ir Barbora trypčiojo netoliese, spardydamos į šalis smulkius akmenėlius. Aitvarganys sėdėjo ant akmeninio borto, žyminčio tako ribą ir atrodė susirūpinęs savo apsiausto sagomis. Be to, ten dar buvo vienas žmogus, į kurį Skaistė įsmeigė smalsų žvilgsnį ir sulaukė panašaus atsako.
Ji prisiminė jau mačiusi šį vyrą netoli nudžiūvusio medžio, kuomet palaikė jį Viliumi ir pirmą kartą apsiriko. Pasikabinęs ant nugaros sunkią, plačiabrylę skrybėlę ir apsiavęs batus aukštais aulais jis priminė piratą, trūko tik vienos uždengtos akies. Veidas atrodė rūstokas, išdidus, tačiau ir savotiškai malonus. Skaistė suprato dar turėsianti bent vieną naują pašnekovą.
- Štai ten, - parodė Kietutis į šalį nuo tako, atitraukdamas Skaistės dėmesį nuo vyro su skrybėle. – Matai tarpų tarp uolų? Ten šlaits leidžias palė uolą iki pat vandens, yra ir aikštela. Gal ten atrasi sava vyrą.
- Dėkui, - pratarė ji.
- Nėr už ką, mergyt.
Broliai nuėjo prie įtaiso, Skaistė pasitraukė nuo tako. Gotardas tik trumpam dėbtelėjo į ją, bet neparodė visiškai jokių emocijų, tarsi viešnia būtų tuščia vieta.
Kažkada abipus tako žaliavo veja, kuri dabar virto retų, sausų ir apšerkšnijusių stagarėlių pribarstyta dykyne.   Po Skaistės basutėmis spragsėjo smulkūs akmenėliai, žemė atrodė sušalusi į ragą. Tarpas tarp uolų nebuvo itin platus – viso labo keli metrai. Čia stūksojo netgi ne dvi, o trys uolos – žemesniąja vingiavo laiptai į aitvarų bokštą.
Pasiekusi pirmą posūkį, Skaistė atsigręžė atgal, nužvelgdama susirinkusius žmones. Jie stovėjo išsirikiavę aplinkui įtaisą, žiūrėjo į sulinkusią Teresę, kažko kantriai laukė. Iš viso aštuoni žmonės.
Skaistė pajuto neramų tvinksėjimą smilkinyje. Argi Njona jai neminėjo, kiek iš viso jų čia yra?

Aštuoni su puse. Sofija amžinai sriūbauja netoli Gotardo kambario. Nauda iš jos kaip iš kalkakmenio.
- Aš tada tave ir girdėjau, - tyliai sumurmėjo Skaistė pati sau. – Bet kodėl tavęs nėra čia?
Ji dar kelias akimirkas stebėjo susirinkusius, tada nusisuko ir patraukė nuožulniu, įspraustu tarp dviejų uolų taku žemyn. Pėdos vėl ėmė pavojingai vėsti.

- - -

Sulig kiekvienu žingsniu takas leidosi vis žemiau, siaurėdamas ir sukdamas palei uolą. Apačioje juodavo silpnai žėrinčio vandens bedugnė, Skaistei sunku buvo nustatyti atstumą iki jo. Pažvelgusi aukštyn ji nusistebėjo, kiek aukštai iškilę pastatai. Anksčiau manė, kad uola gerokai žemesnė.
Pakeliui apėjo kelis stambius riedulius, tačiau neišvydo nė vienos bent kiek padorios vietos pasislėpti. Takas visai susiaurėjo ir virto paprastu kalnų takeliu, ištikimai apsikabinusiu uolą. Kiek žemiau jis vėl platėjo ir virto nedidele aikštele, kurios vieną kraštą skalavo vanduo.
Skaistė nustebusi sustojo aikštelėje ir pirmiausiai įdėmiai apsidairė. Ne, čia nebuvo jokių slaptaviečių, bent ji nepastebėjo nė vienos.
- Viliau! – šūktelėjo viltingai.
Jai atsakė tik putojantis vanduo, kuris ir kėlė didžiausią nuostabą. Balti jo pėdsakai tolo palei aikštelės kraštą ir uolą į neįžiūrimą tamsą. Šiaip vandens paviršius buvo idealiai lygus, be jokių bangelių, tačiau palei pat kraštą jis elgėsi mažų mažiausiai nelogiškai – verpetavo ir putojo. Skaistė atsargiai pasilenkė ir palietė pirštais vandenį.
„Jis iš tiesų velniškai šaltas“ – papurtė ranką, susibrukdama pirštus į užantį. Užteko ir to menko prisilietimo, kad pajustų stiprų srovės pasipriešinimą. Vanduo ne šiaip sau putojo – jis gana dideliu greičiu tekėjo pro šalį, nors tokioje menkoje šviesoje buvo nelengva pamatyti. Skaistė užčiuopė basutės nosimi smulkų akmenėlį ir paspyrė jį, pastebėdama nežymų blykstelėjimą, kuomet jį nušvietė pašvaisčių šviesa. Užtai sukelti ratilai vandenyje matėsi labai aiškiai – jie kaipmat išskydo, įgaudami pailgą formą. Ir gana dideliu greičiu pradingo kairėje pusėje, tamsoje. Skaistė tik žioptelėjo nustebusi. O dar labiau apstulbo, kai vanduo netikėtai ėmė kilti, semdamas aikštelės kraštą. Mergina aiktelėjo ir pasilypėjo taku aukštyn, kol neįsivaizduojama šaltybė nepalietė ir taip sustirusių pėdų. Putos užliejo pusę aikštelės, tingiai apsisuko verpetu ir sugrįžo atgal. Po akimirkos atrodė, kad visa srovė atslūgo netgi kiek žemiau nei turėtų.
Ir tada Skaistė viską suprato. Vos neatsisėdo nuo neįtikėtinos minties.
Tekėjo visai ne vanduo. Tai uola su pastatais ir žmonėmis plaukė į priekį, vos vos siūbuodama, lyg koks laivas. Visas akmenų masyvas skrodė ramų vandenį, nesiruošdamas grimzti į dugną. Skaistė suprato tik vieną dalyką, pražiopčiojo tik vieną žodį, kuris tuo metu atėjo jai į galvą:
- Neįmanoma!