Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Su seneliais gyvenime man išėjo iš viso problematiškai.
Kaip ir kiekvienas „normalus“ anūkas, aš jų turėjau, tiek kiek ir priklauso – du, tačiau vienas nepalaukė manęs, pasitraukė iš gyvenimo tais laikais, kai mano mama dar tik nedrąsiai galvojo apie šeimos kūrimą.
Antrasis, yra išlikęs atmintyje iš poros „epizodų“.
Tėvo tėvas man pasirodė aukštas ir sausas toks palinkęs į kuprą diedas, jeigu kas paprašytų nupasakoti jo veido bruožų tai negalėčiau to padaryti, neišliko, kažkas tokio išskirtinio, mano vaikiškoms akims neužsifiksavo, išskyrus ūgį.
Senelis, padovanojo man penkiamečiui motorinį dviratį. Kartą mes iš po grybavimo užsukome į jo sodybą prie miško, ir kai jie kalbėjosi su tėvais, o aš nuobodžiaudamas žiūrėjau pro langą, jis pamatęs, kad aš žiūriu jau ilgą laiką, priėjęs pasidomėjo į ką aš čia taip žiūriu. O po langu stovėjo, jo iš kitos santuokos išėjusio į armiją sūnaus motorinis dviratis. Pamenu, kad jis man ir sako, varykis namo tą motorinį dviratį, kad taip jau nori. „Taip vaikas žiūri, tegu pasizabovyja“.
Aš tik tą akimirką pamačiau palangėje stovintį tą dviratį ir susigėdęs paraudau visas, o buvęs kartu brolis desietka metų vyresnis buvo devintam danguje, jis gi dabar su juo važinės, nes koks iš manęs važiuotojas, nei užlipti, nei nulipti, nuo to plieninio griozdo man pačiam jokių šansų. Penki metai kaip ne kaip, tik tik nulipęs nuo triratuko.
Paskui senelį atvežė pas mus ir iš mūsų trobos į ligoninę, nes iki senelio vienkiemio greitoji neturėjo šansų privažiuoti. Iš vienos pusės kolchozo „kultūrinių ganyklų“ aptvarai su trimis eilėmis spygliuotos vielos, o iš kitos pusės miškas. Ir ne visada pravažiuojamas miško keliukas, taigi.
Paskui buvau jo laidotuvėse, rodė peilį su kuriuo du kartus senelis pakėlė ranką prieš save nebegalėdamas iškęsti skausmo ir dusimo.
Senelis pasitraukė iš gyvenimo pergyvenęs du pasaulinius karus, dvi vokiečių okupacijas, neatlaikęs skausmo ir dusulio.
Pagalvoju, o koks turėjo būti tas skausmas ir dusulys, jeigu prieš įį reikėjo eiti su lenktiniu peiliu? Medicina buvo bejėgė?
Po pirmo smūgio iškritęs iš lovos turėjo susirasti tą peilį ir pakartoti... nes skausmas ir dusulys matyt  nemažėjo.
Dabar dar šiurpas nukrato pagalvojus apie tokią drąsą ir nuožmumą savo paties atžvilgiu. Juk čia reikia nugalėti save, nugalėti savyje gyvybės troškimą, bet matyt skausmas yra didesnis už tą, ką kai kurie filosofai vadina – paskutiniu skausmu – mirtimi.

Mamos tėvas irgi pasitraukė iš gyvenimo pats, tuo metu kai per Lietuvą dundėjo Antrojo Pasaulinio karo frontas į Vakarus.
Vokiečiai traukėsi, grįžinėjo rusai.
Senelio net nebuvo ko palaidoti.
Visą gyvenimą aistringo medžiotojo kūną pasigrobė miškas, palikdamas tik eglių ošimą prisiminimui apie jį.
Liko virvagalis ir keletas kaulų, kurie irgi dingo, kai kitą dieną buvo sumąstyta juos surinkti ir kažkokiu būdu palaidoti.
Išėjo nieko niekam nepasakęs, pilnas jėgų ir sveikatos, todėl niekas labai ir netikėjo ta versija, kad jis nusižudė.
Kalbėjo, kad išėjo ir dingo be žinios, maža kiek tuo metu buvo tokių istorijų, niekas ir netyrė jo „bylos“, nes nebuvo kam, viena valdžia buvo beišbėganti, o kita ateinanti, o kol iki pamiškės kiemo atėjo, tai ir nebuvo ko pasakoti.
Tačiau senelis turėjo savo „istoriją“, turėjo savo „nelaimingos meilės dramą“, nes jis buvo vieną kartą vedęs ir beprotiškai mylėjo savo pirmąją..., kuri gimdydama mirė, kartu su ką tik gimusia dukrele.
Antra santuoka, su mano senele nelabai nusisekė, nors ir prisigimdė dar vaikų – du sūnūs ir dukra, mano motina, bet iš pasakojimų, galima daryti išvadas, kad negalėjo nuslopinti pirmos žmonos meilės, o antroji žinoma, kaip ir kiekviena moteris, negali pakęsti tokios padėties, kai net mirusioji trukdo gyventi.
Pasinaudojęs suirute, kai visi laksto nežinodami kur ir ko, visi pasimetę dėl rytojaus, kuris toks yra svarbus kaimo žmogui, nežinančiam, ar jam pjauti šieną ar ne, jeigu jo pievoje vyksta karas. Išėjo senelis, nepalaukęs manęs, nepalikęs jokio prisiminimo, tik savo skaudžią gyvenimo istoriją, skaudų savo buvimą, ir miško ošimą, kai po tas vietas, kur jis medžiojo vaikščioju.
Abu seneliai mano bendravardžiai, kartais per vardadienį mintyse pakeliu ir už juos taurę, ir už jų sunkų ir rūstų egzistavimą, toje trapioje fizinio ir dvasinio skausmo kovoje pasirinkusius pasitraukimo iš žaidimo, kurį vadiname gyvenimu kelią, kai gyvenimas netenka prasmės.
2013-09-17 21:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-18 10:42
Juozas Staputis
Kai meilė dangiška, žmogus greičiau pasirenką dangų. Gražus pasakojimas, kuris aktualus šiandien ne tik sociologams, bet ir literatams. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-18 08:18
bibliotekininkė
Tokį švelnų liūdesėlį sukėlė.. Bet graži ta istorija apie senelius, bauginanti, bet tikra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-17 22:37
draugybine notariska suartis
pasikore
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-17 22:36
draugybine notariska suartis
Sis kurinys turi buti tarp desimtmecio geriausiu, senelis kibernetiniu peiliu pasipjove  ir dar uzduso be ikvepimo rasyke,paskui rasyko miske dar pasikpre zemyn galva...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą