Akmenų laivas (II)

ŠALTAME DVARE

***

Jeigu iš panosės dingsta žirklės, pirmiausia reikia patikrinti, ar jų nelaikai rankoje. Jeigu nėra rankoje, tenka pasirausti kišenėje, pažiūrėti po stalu. Tačiau žirklės vis tiek dingusios.

Kai apkaltini visus įmanomus ir neįmanomus, realius ar mitinius padarus, supranti, kad žirklės vis tiek PRIVALO būti kažkur šalia. Galbūt netgi labai kvailoje vietoje – bet šalia. Galop suvoki, kad visą laiką buvai įsikandusi jas dantyse.
Tačiau tai tik žirklės.
Ką daryti, kai pradingsta urvas?

Skaistė neketino su tuo susitaikyti. Jos protas įkyriai šaukė, kad urvas nedingo, kad visa tai – optinė apgaulė.
Gal nuo šalčio jai prasidėjo haliucinacijos?
Paklaikusi vaikščiojo nuo vieno krašto prie kito, ieškodama menkiausio ženklo, kad čia būta urvo. Jos pėdsakai liko sniege ir jie rodė, kad Skaistė atėjo kažkur iš už aikštelės krašto. Tačiau toje vietoje tebuvo tuštuma ir žemai apačioje mirguliuojantis vanduo.

O gal ji miega?.. Viliaus močiutės namuose, šaltame miegamajame. Dievaži, langai ten tokie maži, kad saulė gali stengtis savaitėmis - daug neprišildys nei per juos, nei per tuos senus, samanomis apkaišytus rąstus. Dėl grožio senoliai apklijavo sienas tapetais, tačiau vakar ji pramušė skylę. Pabiro sausos samanos.
„Ne, negalvok apie samanas. Tu juk ėjai urvu. Vos neišsisukai kojos. Ėjai urvu!!! “ – klykė mintyse. – „Ir tu baigi sušalti. Dar truputis – ir tu jau lavonas. “
Garų tumulas, išsiveržęs pro praviras lūpas, buvo lengvas ir skystas. Energija pamažu baigė iškeliauti į išorę.

Skaistė krūptelėjo, pajutusi, kaip suvirpa pagrindas po kojomis. Aikštelės kraštas beregint priartėjo, tarsi nukąstas nematomo padaro, besimaitinančio akmenimis.

Mergina žengė atgal, suklupo, vos neprarado pusiausvyros. Žemai apačioje plytėjo gana lygi kalva, tačiau ji nematė jokio bent kiek įmanomo kelio tenai. Skubiai žengė aikštelės pakraščiu, stengdamasi baigti tai, ką pradėjo. Reikėjo įsitikinti, ar TIKRAI nėra kelio.
Žemė vėl krūptelėjo.

Atsisukusi pamatė, kad beliko pusė aikštelės.
„Nejaugi šioje vietoje viskas pamažu išnyks? Netgi pastatai, esantys apačioje? Koks tada tikslas ten leistis? “ – pagalvojo ji.
Tačiau netrukus suprato, kad nenori mirti sulaužytais kaulais, nukritusi iš didelio aukščio. Kai aikštelė vėl krūptelėjo, sumažėdama dar perpus, ji sudejavo ir karštligiškai apsidairė KAŽKO, kas galėtų padėti nusileisti žemyn.
Skaistei pasirodė, kad regi medžio šaką kiek žemiau aikštelės krašto. Sausą, kiek susisukusią, tačiau pakankamai storą, kad galėtų jai pagelbėti. Ir jeigu yra šaka...

„Jei yra šaka, turi būti ir medis“ – vos neištarė balsu, pasilenkdama ir atsiremdama į sušalusią, šerkšnu pasidengusią žemę nusilpusiomis rankomis. – „Jis tikriausiai auga palei pat uolą, neturėtų būti labai sunku... “
Tačiau pirštai buvo sustingę. Skaistė pakankamai gerai prisiminė kažkurią žiemą, kuomet sušalusiais pirštais bandė pasukti raktą spynoje. Tik mažas suktelėjimas, o pareikalavo neįtikėtinų pastangų. Pirštai tiesiog nuslysdavo metalo paviršiumi, tokie silpni ir geibūs. Nuo to laiko ji niekada nepamiršdavo pirštinių.
Tačiau niekas nesinešioja šiltų pirštinių rugpjūčio viduryje.

Sukandusi dantis stengėsi panaudoti alkūnes ir riešus, kai aikštelė virptelėjo dar kartą ir kraštas, kuriuo ji bandė kopti žemyn, pranyko po ja. Tespėjo trumpai klyktelėti, kai visu svoriu atsitrenkė į sausą medžio šaką, persivertė per ją ir žemyn galva nulėkė pasitikti kiek žemiau buvusios kitos šakos, kur kas storesnės.
Nors pirštai ir buvo bejėgiai, ji įsikibo jos visomis likusiomis jėgomis, jausdama, kaip bežievį paviršių išvagoję kauburėliai pjaute pjauna riešus ir alkūnes.

Tačiau ji nustojo kristi, pakibusi tarp žemės ir dangaus, šnypšdama iš skausmo ir netikėtumo. Užvertusi galvą apstulbo – iš aikštelės likęs menkas luitas ramiai sau kybojo ore, įstrigęs tarp storų, bežievių medžio šakų. Dar mirksnis – ir jis išnyko, tarsi ir niekada neegzistavęs.
Skaistė giliai atsiduso ir atsargiai pažvelgė žemyn. Uola, ant kurios stūksojo negyvas medis, kol kas nesiruošė pranykti ir ji meldėsi, kad taip viskas ir liktų. Iš pradrėksto riešo sunkėsi kraujas. Žaizda nebuvo itin didelė, tačiau kopti tai nepadėjo. Kraujas tiško ant medžio, darydamas jį slidų. Mergina suglaudė delnus ir kelis kartus papūtė į juos, melsdama jėgas sugrįžti bent trumpam atgal. Iki žemės liko gal keturi metrai ir pora lengviau pasiekiamų šakų. Nuo apatinės teks atsileisti ir kristi bene du metrus. Nedaug, tačiau kai pėdos tiek sušalę, nesunku išsisukti koją ir visiškai to nepajusti.

Atsargiai, stengdamasi nepervertinti savo jėgų, ji pasiekė tvirtą žemę ir vos nesusileido ant sniego iš palengvėjimo. Kojos drebėjo, šlaunis skaudėjo nuo sunkaus darbo. Be to, medis buvo tiesiog išpuoštas kruvinais dryžiais.

Ji apsidairė drebėdama visu kūnu, ieškodama kokio nors gyvybės ženklo. Toliau stūksantys pastatai atrodė šalti ir niūrūs. Pats tolimiausias iš jų – dviejų aukštų dvaro rūmai, jai pasirodė visiškai negyvi. Tuzinas langų abejingai spoksojo į Skaistę visiškai tamsūs, be menkiausios šviesos. Vienintelė šviesa visoje teritorijoje spindėjo kairiajame dviaukščiame pastate, ant gretimos uolos. Vienintelis mažas langelis pirmame aukšte.
Skaistė ryžtingai žengė į priekį, nusprendusi nebegaišti laiko ieškojimams. Ji neabejojo, kad jau seniai turėjo būti sušalusi. Tikriausiai olos dingimas sukėlė stresą, išjudinusį jos organizmą. Dar vieną stresą patyrė aikštelei nykstant po kojomis. O jau laipiojimas medžiu – tiesiog adrenalinas. Kybodama tarp šakų ji netgi tarėsi kažkiek sušilusi.

Tačiau dabar, kopdama apledėjusiais laiptais nebejautė jokios šilumos savyje. Žūtbūt reikėjo patekti ten, kur dar degė šviesa. Skaistė meldėsi, kad gyventojai jos neatstumtų ir neišmestų už durų. Jos pakrikęs protas piešė vis įvairesnius nemalonius scenarijus, kol galop ji turėjo prisiversti nebegalvoti visai.

Laiptų aikštelės baigėsi viena po kitos, virsdamos vingiuotu taku. Kiek toliau takas šakojosi į dvi puses, vėl į dvi laiptų aikšteles. Apsidairiusi ji pasirinko dešiniąją, vedančią link centro. Skaistei pasirodė, kad nuo visų pastatų vedantys takai galų gale susitinka dauboje tarp uolų. Prisiminė mačiusi ten kažkokį apskritą objektą, kuomet žvelgė iš aukštai. Šiuo metu jai ne itin rūpėjo architektūra. Ji vargiai besuvokė žemę po savo kojomis. Pėdos...

„Ne, geriau negalvoti apie pėdas“ – atsiduso Skaistė, galop pasiekusi keistą akmeninį ratą. Nuo jo takai šakojosi į keturias puses. Ji nedvejodama pasirinko kairįjį ir ėmė kopti į uolą, ant kurio stovėjo pastatas su vienu šviečiančiu langeliu. Pakopa po pakopos, aikštelė po aikštelės. Smegenys lygiais tvinksniais priėmė informaciją ir abejingai konstatavo faktus, pamiršdamos emocijas ir fantazijas: laiptai, aikštelė, laiptai, posūkis, nežymiai kylantis takas, vėl laiptai. Apsnigta terasa. Akmeninės sienos, pilkos durys...
Akmeninės durys!

Skaistė drebančiomis rankomis nutvėrė nugludintą rankeną ir pastūmė. Veiksmas atsiliepė jos kūne pulsuojančiu skausmu. Pastūmė petimi, tačiau ir petį nemaloniai nudiegė.
- Prašau, įleiskite mane kas nors! – sušuko ji. Vienintelis balsas dar buvo gyvas ir nesistengė jos įskaudinti.

Tačiau niekas neatsiliepė. Ją supo mirtina tyla. Tik kažkur labai toli į uolas dužo bangos. Tiek toli, kiek ji žinojo nebenukeliausianti. Akis merkė miegas. Kūnas buvo vangus, sunkus ir nepaslankus. Šaltis beveik virto lengva šiluma. Ji žinojo, kad tai paskutinė šiluma, kurią įmanoma pajusti.
- Prašau...

Po nesėkmingų bandymų ji ėmė slinkti palei sieną, instinktyviai trindama rankas, rankiodama menkus šilumos likučius. Kažkur čia turėjo būti dar vienos durys. O gal langas. Langą būtų lengviau išmušti...

Priėjusi antras duris netruko įsitikinti, kad ir šios patikimai užvertos. Tik kol kas nepriėjo dar nė vieno lango. Atrodė keista, kad toks didelis pastatas turi taip mažai langų. Šioje pusėje jų buvo tik vienas – tas pats, kuriame spingsojo skurdi šviesa. Nedidelis langelis, kaip tik liaunam kūnui pralįsti.

Jis neturėjo stiklo. Tarp medinių rėmų buvo ištempta plona oda, nutvieksta gelsvos šviesos. Ant jos buvo išdegintas simbolis, panašus į saulę. Skaistė kažkodėl nustebo suvokusi skirtumą tarp „nupieštas“ ir „išdegintas“. Šis ženklas nebuvo nupieštas. Kuomet ji neklusniais pirštais pabandė pradrėksti odą, pajuto nelygų reljefą toje vietoje. Pro atsivėrusį plyšį plūstelėjo šiek tiek juntama šiluma. Visai menka, tačiau tai buvo lyg patvirtinimas, kad ji eina teisinga kryptimi.

Odos kamšalas dengė siaurą landą, kurios gale bolavo dar viena įtempta skiautė su dar vienu piešiniu. O gal įdagu. Lango konstrukcija jai pasirodė keista, tačiau Skaistei labiau rūpėjo faktas, kad už antrojo dangalo ji atras tai, ko dabar labiausiai reikia. Pasiremdama alkūnėmis mergina įsikabarojo į akmeninį tunelį ir nušliaužė į priekį, palikdama už savęs kruviną taką. Šviesa čia buvo stipresnė, o už antro dangalo pajuto malonią kaitrą. Ji net nesistengė atsargiai atlupti odą – palenkė galvą ir kakta išstūmė ją vidun. Tada, praradusi pusiausvyrą sunkiai šleptelėjo ant suplūktos žemės, netekusi paskutinių jėgų.

Veidą nudegino maloni šiluma. Skaistė tiesiog gulėjo, nekreipdama dėmesio į aplinkinį pasaulį, atvėrusi visas savo odos poras išorinei energijai. Akys prisipildė vandeniu nuo antakių, ji net nesistengė išmirksėti jo. Jautė, kaip įkvepiamas oras šildo iš vidaus, užpildydamas kiekvieną mirti pasiruošusią plaučių alveolę, įkalbinėdamas jas toliau gyventi.

Veidą padengė smulkūs lašai. Pajuto, kad iš tiesų šiek tiek skauda sužalotas alkūnes, pečius... Tačiau nė vienas skausmas savo stiprumu negalėjo prilygti tam, kurį sukėlė atsigaunančios rankos ir kojos. Pajuto ne iš karto. Netgi ne po dešimties minučių. Galvojo, kad galūnės visai neatsigaus, kad jos taip ir liks nejautrios, pamėlusios nuo šalčio. O paskui ims pūti.

Tačiau tada pajuto tūkstančius adatų, smingančių į pirštų pagalvėles ir į padus. Jausmas vis stiprėjo, kol galų gale nebeištvėrusi ėmė raitytis ant grindų, inkšdama lyg suspardytas šuo. Skaudėjo ir niežėjo vienu metu, o pasikasyti buvo neįmanoma. Pakankamai gerai prisiminė smulkius randus ant kojos – būdama maža bandė pasikasyti ir nagais išakėjo gilias žaizdas. Niežulys buvo pernelyg giliai. Galbūt tai visai ne odą niežėjo, o kaulą?..

Sukandusi dantis masažavo kojas, tetrokšdama, kad viskas netrukus liautųsi. Porąsyk grybštelėjo nagais – atrodė, kad niežulys truputį aprimo. Pasikasė dar, tačiau netrukus prisivertė liautis. Išsitiesė ant grindų ir sugniaužė kumštelius, stengdamasi išlikti rami. Netrukus kankinimas turėjo baigtis.

„Netrukus kankinimas turėtų baigtis“, - galvojo, krūpčiodama sulig kiekvienu stipresniu dūriu į odą. Skaistė džiūgavo tik dėl vieno – kojų visgi neprarado. Turbūt buvo visai teisinga, kad jos bando nubausti šeimininkę už tokią klaikią kelionę.

Kai nemalonus niežulys ir skausmas nuslopo iki įkyraus dilgčiojimo, ji pagaliau apsidairė po patalpą, kurion pakliuvo.
Iki šiol neatkreipė dėmesio į šilumos šaltinį. Jai užteko jausti, kad TAI, kas yra jos dešinėje, maloniai šildo. Turbūt krosnis. Gal koks katilas...
Deja, tai nebuvo nei viena, nei kita. Patalpos gale, apipinta virvėmis ir siūlais, ore kybojo milžiniška apvali pūslė, pasiūta greičiausiai iš tokios pačios odos, kurią Skaistė prisiminė nuplėšusi nuo langelio rėmų. Ji gelsvai švytėjo iš vidaus, šviesa išryškino paviršiuje nupieštus (o gal įdegintus?) tokius pačius saulės simbolius. Daugybę jų...

Po pūsle nukarę siūlai ir virvės buvo kruopščiai pririšti prie metalinio žiedo, kyšančio iš plokščio akmens grindyse. Apraizgydamos pūslę itin tankiu tinklu, virvės kilo į plyšį lubose ir pranyko jame.
Šviesa keistojo daikto viduje silpnai pulsavo, lyg ten plazdėtų liepsna. Skaistė tarėsi net išgirdusi itin žemą grumėjimą, sustiprėjantį kaskart, kai šviesa paryškėdavo.

Mergina žiūrėjo į konstrukciją, neįstengdama suvokti jos paskirties. Šildymui? Tam buvo gerokai paprastesnių sprendimų. Lengviau krosnį išpiešti saulytėmis, nei šitą... burbulą.

Ji sukando dantis, bandydama atsistoti ant kojų. Padus vis dar skausmingai dilgčiojo, tačiau ji troško judėti, išmasažuoti juos iki galo.

Be švytinčios pūslės, patalpoje dar buvo didelis medinis kubilas, nustumtas į kampą. Jame buvo šiek tiek vandens. Keli gerokai aptrešę kibirai stovėjo šalia jo. Sienoje buvo įkištas trumpas pagalys, ant kurio kabojo pora metalinių samčių ir skylėtas skuduras.

Patalpos sienos buvo sumūrytos iš įvairių dydžių pilkų akmenų. Tarpai tarp jų priaugę samanų, kurių ploni siūleliai stiebėsi į pūslės skleidžiamą šviesą bei šilumą. Skaistė neišvydo nė vieno naujo daikto ar architektūrinės detalės – viskas jai pasirodė itin sena, tačiau kruopščiai prižiūrima. Netgi patalpos grindis kažkas visai neseniai šlavė. Plūktame molyje matėsi smulkūs, švieži įbrėžimai.

Nustebo išvydusi duris – jos buvo iš vientiso akmens. Jokios nulenkiamos rankenos – tik nedidelis iškilimas, už kurio buvo galima sugriebti ir patraukti.
„Arba pastumti... “ – pagalvojo ji, raukydama nosį sulig kiekvienu žingsniu. Pastate buvo tylu it kape. O juk ją atviliojo žmonių balsai. Vadinasi, kažkas turėtų būti gyvas. Kažkas, kas nenorėjo jos įsileisti.

Nušlubčiojo prie durų ir atsargiai pabandė praverti jas. Priešingai nei tikėjosi, šios prasivėrė ne itin sunkiai, tik dusliai sudžeržgė, akmeniui trinantis į akmenį. Durys tebuvo piršto storio, ne itin lygaus, gruoblėto paviršiaus. Už jų atsivėrė tamsus, tuščias koridorius, kurį šiek tiek apšvietė gelsva šviesa iš kambario.
- Alio, ar yra kas nors namie?.. – pašaukė nedrąsiai į tamsą.

Jai atsakė spengianti tyla. Buvo labai nesmagu stovėti tarpduryje, žvelgiant į tamsias sienas. Skaistė įsidrąsinusi žengė pirmyn kelis žingsnius, pasiryžusi surasti šeimininkus ir atsiprašyti už suplėšytą „lango“ plėvę. Galbūt jos neišmes į mirtiną šaltį. Bent jau normalūs žmonės taip nepasielgtų.
„Normalūs žmonės pasimūrytų krosnį“, – neramiai stukseno mintis galvoje.

Koridoriuje buvo atšiauriai vėsu. Skaistei rodės, kad sulig kiekvienu žingsniu ji pasineria vis į šaltesnį orą. Kuo toliau nuo šilumos šaltinio, tuo gyvybei netinkamesnis atrodė šis akmeninis pastatas. Buvo nejaukiai keista, kad čionykščiai iš viso gali gyventi tokioje aplinkoje.

Vos už penkių žingsnių nuo „katilinės“ ji aptiko dar vienerias duris, vedančias į pastato gilumą. Taip pat akmenines, tokiu pat gruoblėtu paviršiumi. Dar už poros – kitas duris priešingoje koridoriaus sienoje. Jos buvo šiek tiek apšerkšnijusios kampuose ir Skaistė nusprendė jų geriau neatidarinėti.
Nuėjus nuo pravirų durų dešimt žingsnių, pirštus vėl ėmė kandžioti šaltukas. Kur nesiekė pūslės šiluma, sąlygos beveik nesiskyrė nuo išorės. Gal tik nebuvo silpno vėjelio. Delnai vėl nejučia apglėbė pečius ir ėmė masažuoti juos.

Šviesos liko visai nedaug, ji vos įžiūrėjo juoduojančias duris koridoriaus gale. Šios buvo paskutinės. Ties viduriu koridorius išplatėjo – čia buvo vietos kelioms dėžėms, dviems spintoms ir platiems laiptams į antrą aukštą. Merginai pakako pajusti žemyn plūstantį ledinį orą – ji nusprendė nieku gyvu ten nelipti. Šioje tamsioje vietoje kol kas buvo tik jos nedrąsūs žingsniai ir tylus, virpantis kvėpavimas, papildantis orą atsigavusiais garų debesėliais. Ji žinojo, kad netrukus teks grįžti prie šilumos šaltinio, antraip kojos vėl ją nubaus...

Skaistė išgąstingai įkvėpė ir sustingo, žvelgdama į aukštas lubas. Jos buvo gerokai aukščiau nei įprastai - gal keturių metrų aukštyje. Erdvė ten buvo užpildyta storomis sijomis ir Skaistei pasirodė, kad ką tik kažkas vos matomas krustelėjo tarp jų, virš jos galvos. Tarsi šastelėjo, lyg judesio savininkas būtų gana nedidelis, bet labai vikrus.
Šikšnosparnis?...

„Tokiame šaltyje jie turėtų miegoti“ – pagalvojo mergina, nenuleisdama išsiplėtusių vyzdžių nuo sijų ir stengdamasi kuo tyliau kvėpuoti. Jeigu ten, viršuje kas nors ir judėjo, padaro keliamą triukšmą dabar nustelbė širdies plakimas ir silpnas spengimas ausyse.
Jai pasirodė, kad ilgiau nemirksint akys ima apgaudinėti. Tarsi tamsūs siūlai raizgytųsi aplink sijas, vos įžiūrimi, lyg įsivaizduojami. Bežvelgiant į neaiškią prietemą, ilgainiui visos joje esančios linijos, kampai, paviršiai ima mirguliuoti ir judėti.
Skaistė jau ketino mirktelėti, kad sudrėkintų džiūstančias akis, tačiau tuo metu įsivaizduojami siūlai krustelėjo neįtikėtinai aiškiai ir šastelėjo nuo vienos sijos ant kitos, o po to grakščiai nuvilnijo palei stogo kraštą, tarsi ketindami ją aplenkti ir atkirsti kelią į „katilinę“.
Ji net nepajuto, kaip atsidūrė prie durų koridoriaus gale. Tai, ką nupiešė įaudrinta vaizduotė, kūną tarsi privertė veikti savaime. Dešine nutvėrusi abejotino tvirtumo rankeną, pravėrė duris ir šastelėjo vidun, tuojau pat užremdama jas sau už nugaros.
- Velnias!... – susikeikė neišlaikiusi ir tuojau pat prikando lūpą, kad nepasakytų daugiau. Aplinkui vis dar tebebuvo tylu lyg kape. Netgi keistasis padaras tarp sijų judėjo tyliai ir tik ji vienintelė šiugždėjo basutėmis ir šnopavo nedovanotinai garsiai.

Šiame kambaryje buvo kiek šilčiau. Palubėje raizgėsi virvės ir siūlai, prilaikydami kelias gelsvas odos skiautes, kurios skleidė šykščią, pulsuojančią šviesą, panašiai kaip ir pūslė, likusi kitame pastato gale. Dar čia buvo senovinė spinta, išpuošta paprastais, grubiais raižiniais, nedidelis stalas ir du suolai. Kitame kambario gale juodavo kažkas panašaus į porą skrynių. Skaistė žengė kelis nedrąsius žingsnius, ketindama pamatyti geriau, tačiau tuojau pat sustojo, išvydusi siluetą prie skrynią primenančio daikto.

Ten stovėjo žmogus ir nejudėdamas žiūrėjo į ją.
Skaistė vienu metu ir išsigando, ir sutriko, nebežinodama, kaip jai elgtis. Sustojusi beveik patalpos viduryje, prie stalo, ji stengėsi įžiūrėti šeimininko ar šeimininkės veidą ir prisiminti, ką mandagūs žmonės turėtų ištarti tokiu atveju.

- La... labas vakaras. Aš atsiprašau, kad... aa... – murmtelėjo nedrąsiai, tarsi bijodama sudarkyti spengiančią tylą. Mintys sūkuriavo susikertančiais vijurkais, sunkiai dėliodamos rišlius sakinius, -... kad įėjau nekviesta. Aš... matote, lauke buvo labai šalta ir būčiau tikriausiai mirtinai sušalusi, jeigu ne jūsų... ee...

Pūslė? Kaip jie čia tą daiktą iš viso vadina?
- Pamačiau šviesą ir... man labai gaila, bet suplėšiau lango uždangalą. Negalėjau nieko prisišaukti.
Žmogysta žiūrėjo į Skaistę iš tamsos ir nejudėjo. Netgi nieko nesistengė atsakyti.
- Man atrodo, aš pasiklydau, - pasakė mergina, truputį stebėdamasi nejaukia tyla. – Pati nebežinau, kaip čia atėjau. Suprantate, buvo toks ilgas ledinis urvas, kuriuo... Beje, mano vardas Skaistė.

Jokio judesio. Prietemoje stypsantis žmogus turėjo nepaprastą kantrybę. Gerokai žemesnis už ją, kiek susikūprinęs. Galbūt tai buvo moteris. Net ir tokioje menkoje šviesoje Skaistė įžiūrėjo blankias veido linijas. Akių nesimatė, tačiau neapleido nuojauta, kad ją seka įdėmiu žvilgsniu.
- Ar galite man pasakyti, kokia čia vieta? – tyliai paprašė ji. Žengė mažą žingsnį į šalį, stengdamasi sugauti bent menkiausią pašnekovo judesį. Pati nesuprato, ar pastebėjo krustelėjimą, ar jos akys vėl ją ima apgaudinėti prietemoje. Kuo ilgiau žiūri, tuo labiau atrodo, kad žmogysta po truputį visgi krusteli, sekdama įsibrovėlę.
Tačiau nesulaukė jokio atsakymo. Namų šeimininkas visiškai neketino aušinti burnos.
- Ar jūs suprantate lietuviškai? – sumurmėjo Skaistė, žengdama dar vieną žingsnį į šalį. Tada pakartojo klausimą angliškai, tikėdamasi bent murmėjimo.
- Ar... jūs iš viso mokate kalbėti? Aš girdėjau balsus, kai ėjau urvu. Kažkas juk kalbėjo šioje vietoje, ar ne?

Vėl jokios reakcijos.
- Kodėl jūs tylite?.. – paklausė beveik be balso, jausdama augančią paniką.
Kažkas buvo negerai su šia vieta. Labai negerai. Gelsva šviesa pulsuojančios pūslės, mirtinai ją išgąsdinęs padaras aukštai tarp sijų, o dabar dar jausmas, kad iš tamsos ją stebi kažkas panašaus į grobuonį, betyrinėjantį būsimą auką.
Sukandusi dantis ji staigiai žengė artyn, pati gerai nežinodama, ką nori tuo pasiekti. Kažkiek tikėjosi, kad tai padės – išjudins pokalbį iš mirties taško. Arba ją užpuls, arba atsakys nors į vieną klausimą.

Žengė ne tiesiai į pašnekovą, o kiek į šalį. Likus vos porai žingsnių sustojo nustebusi, įsižiūrėdama į jaunos moters veidą.
Jos akys tebežvelgė tiesiai. Ten, kur Skaistė stovėjo prieš kelias akimirkas. Net nepasuko galvos, kad sektų viešnią akimis. Ji negalėjo pasukti galvos.
Mergina suprato bendravusi su akmenine statula.

Kažkokio nežinomo meistro tobulai iškalta iš pilko akmens, jauna moteris stovėjo kambaryje ir ramiai žiūrėjo į stalą. Reljefas tobulai atkartojo visas drabužių klostes, lūpų bei nosies linkius, akis ir visa kitą, ką turėtų gyvas žmogus. Tai buvo toks tobulas darbas, kad Skaistė susižavėjusi nejučia palietė jos veidą. Pajuto silpną gruoblėtumą, tarsi skulptorius būtų atkūręs netgi smulkias odos poras. Jis netgi plaukus sukūrė tokius tikroviškus, kad panorėjęs įmanytum pajusti atskiras sruogas.

Sušnypštusi Skaistė atitraukė ranką ir pažvelgė į delną. Jame smygsojo kelios plonos, beveik siūlinės adatos. Suraukusi antakius išrovė jas ir pakėlė arčiau akių. Siūlai buvo akmeniniai, suspausti lengvai trupėjo tarp pirštų.
Apimta įtarimo, ji žengė statulai už nugaros ir kiek pritūpė, stengdamasi pamatyti jos galvą pulsuojančioje skiaučių šviesoje.

Pajuto nugara nubėgančias skruzdes, kuomet išvydo smulkučius plaukelius, juoduojančius gelsvame fone. Kai kur netgi ištisos sruogos žvilgėjo, sudarytos iš šimtų akmeninių gijų, besipinančių tarpusavyje.
- Dieve... – išsprūdo jai.
Ne, tai negalėjo būti skulptoriaus darbas. Neatsirastų pasaulyje toks beprotis, kuris ryžtųsi iš akmens pagaminti žmogų iki menkiausių smulkmenų! Daug įtikinamesnė atrodė mintis, kad prieš ją stovinti statula kažkada buvo tikra, gyva moteris.
Kažkas šioje vietoje iš tiesų buvo LABAI blogai.

Netgi čionykštė tyla tapo savotiškai atgrasi, kur ji vienintelė atrodė lyg iš kito pasaulio – drumsčianti ramybę savo širdies plakimu, kvėpavimu ir nerangiu basučių brūkščiojimu į aslą.
„Betgi kažkam šioje vietoje reikia šilumos! “ – prisiminė Skaistė pulsuojančią pūslę.

Pažvelgė į švytinčias odos skiautes palubėje ir nustėro, išvydusi protu nesuvokiamą padarą, besukantį ratus apie vieną iš jų.

Jis atrodė panašus į gyvatę, išsiauginusią iš galvos siūlinius čiuptuvėlius, kurie virpėjo ir judėjo ore kartu su gyvatišku kūnu. Čiuptuvėliai akimirkoms susisukdavo į storesnius darinius, panašius į rankutes, kurios mitriai stverdavo pakabintas virves, apsivydavo jas, tačiau gyvatiškam kūnui be perstojo judant, švelniai jas paleisdavo, net nesuvirpindamos. Judesių sklandumo bei grakštumo šiam padarui būtų pavydėjusios visos medūzos. Net ir gana greitai judėdamas, jis neskleidė jokio pašalinio garso.

Basučių sukeltas šiugždesys, kuomet siaubo apimta mergina žengė atgal, atrodė nedovanotinai stiprus. Gyvatiškas padaro kūnas akimirksniu sustingo, siūliniai čiuptuvėliai išsitiesino, priglusdami prie kūno. Dabar iš jo liko tik keista, stora virvė, besidairanti garso šaltinio.

Supratusi, kad išsidavė, Skaistė šį kartą nesusilaikė – aiktelėjo, giliai įkvėpdama oro ir it įgelta apsidairė priedangos.
Statula kambaryje buvo ne viena. Čia pat, prie skrynios sėdėjo dar viena, susisupusi į plačią akmeninę skepetą. Taip pat moteris, tik gerokai vyresnė už pirmąją. Ji stebėjo savo draugę, kurią Skaistė bandė nesėkmingai prakalbinti. Akmeninis žvilgsnis atrodė pavargęs. Tą suprasti pakako tos akimirkos, kurią jai davė palubėje susiraizgiusi gyvatė.

Tada ausį pasiekė pirmas pašalinis garsas – pratisas žemas šnypštimas, tarsi įspėjimas, kad neverta tikėtis kažko gero. Gyvatė agresyviai šastelėjo lubų paviršiumi į Skaistės pusę.
Trumpai riktelėjusi, mergina pasilenkė ir liuoktelėjo prie stalo. Neatsisukdama pasiekė duris ir drebančiomis rankomis atvėrė jas iki galo. Nebeuždarė – kitame koridoriaus gale švytėjo jos paliktas durų angos kvadratas. Ji norėjo kuo greičiau atsidurti už tų durų, užremti jas nugara ir surasti kokį nors daiktą, kuriuo galėtų apsiginti. Nežinojo, ar ją persekioja, net neketino atsisukti ir pažiūrėti.

Akmeniui džerkštelėjus į savo vietą, Skaistė užrėmė duris nugara, giliai alsuodama ne tiek iš nuovargio, kiek iš siaubo, kuris vis dar kaustė protą. Rodės, tuoj neišlaikys ir pradės verkti. Čia viskas buvo blogai. Viskas ne taip, kaip turėtų būti ir jos protas iš visų jėgų priešinosi, labiau ketindamas patikėti, kad visa tai tėra negeras sapnas ir šeimininkė tuojau pabus.
Dar ji suprato, kad ašaros tik trukdys aiškiai matyti, kas prie jos artinasi.
Viliau! Viliau, kur gi tu prapuolei?!

Verkti negalima. Ne, tik ne dabar...