laisvai apie nelaisvę

Apie mus niekas nerašys knygų,
mūsų žygių nieks neapdainuos.
Neriam ežeran iki pat dugno,
kur įsivaizduojami lobynai šaukiasi naivuolių.
Dumblas saujoj ištirpsta,
kai iš visų jėgų spiriesi pirmyn.
Apie mus niekas nekalbės,
tik vogčiomis žvilgčios
ir linguos galvomis,
nežinia iš gailesčio, nuostabios ar pavydo.
Dangus mūsų grindys,
kur žemė ten lubos.
Kelių ir krypčių čia nėra,
tik blyškūs norų eskizai,
kadaise atgulę ant vasarojančio smėlio.
Vakarais džiaugsmas varva
iš širdžių,
kurios plaka be tikslo.
Kokia artima šiąnakt žolę,
švelnesnė už mažą kačiuką,
rastą gatvėje,
Jo mama neleido pasilikt.
O mūsų niekas neatsimins,
nes prasmes įžvelgėm
tik paukščių take
iš kurio žiemą buvo patogu daryti šalikus.
Kaip gražiai nugulė susigėdusios žvaigždės ant tavo kaklo..
Gyvenom šalia,
bet mintimis į jūrą,
delfinas už kaimyną ar mokytoją šimtą kartų artimesnis atrodė.
Bus gera numirti,
kai tavęs niekas nepakartos.

Prancūziškam princui.