Žiū, į liepas pritiško žvaigždžių ir žalsvos mėnesienos.
Paryčiais nuo rausvų atspindžių blyksi smilgų blakstienos.
Nėr brydės per laukus, kur basa aš išbraidžiojau naktį,
Jau ruduo į sultingas rasas bando spindesį segti.
Beldžia klevo gumbuota šaka. Nejauku! Į stogą!
Susikaupęs lašelis, staiga, ant peties nušoka.
Lūkuriuoja kryptis dienos, lyg žavinga dama. Gražu!
Vis kvėpuoju į liepas rudenio, į geltonus dažus.
Jau nuplukdo laivus debesų laiko venomis lietūs.
Aš po rudenio vėtrom esu su Dangum susilietus.
Nejučiom veržias rankų lankai, kai ką nors tebemyli.
Vis jaučiu mano ranką laikai. Pakvėpuokim. Į tylą.
poezijos tiek pritapyta...gal tik vienoje vietoje keisčiau kai ką - "mėnesienos ir blakstienos", "lietūs ir susilietus"...bet tai tik mano subjektyvas, toks pro akinių viršų - penki.
Šiurpuliai tik per nugarą ... paskutinį stulpelį beskaitant. Tokia kulminacija po puikiai išpildyto laipsniavimo drioksteli! Ir lieki toks - bekvėpuojantis į tylą - mąstyti. Apie įvaizdžius ir metaforas nerašysiu - jie - puikūs, jie - tik priemonė, kuriomis tikslas buvo pasiektas, apie juos jau kiti parašė.
perskaičiau visus komentarus iki pat brūkšnio vieneto, bet nepasiklydau, –
debesys pro laiko venas aiškiai perspausta
kitkas – įdomu. gali būti ir 5, kodėl gailima? genijai?
pirmas stulpelis beveik tobulas... tačiau toliau reikėjo patylėti. na žinoma gilus kvėpavimas į tylą vertas pagarbos. neskubėk rašyti. išjausk ir suvaldyk mūzą:)
Įdomu buvo perskaityti. Tikrai galima pakeliauti laiku iš praeities į dabartį. Tik gal kiek kitokiu ritmu ar įkvėpimu... O jūsų kelionė puiki... Sveikinu.
Koks spalviškai emocionalus darbas... Labai tinkantis vizualinį mąstymo tipą turintiems skaitytojams :) Taip subtiliai perbėgo žodžiai siela, džiaugiuosi, kad perskaičiau. Labai patiko
...,,veržias rankų lankai, kai ką nors tebemyli. "... o ir visas eilėraštis kaip sielos atsidusėjimas nustojus verkti ir pasaulis vėl spindi tikruoju grožiu. Nuo tokio eilėraščio, perskaitęs, ir pats tampi lyg Kristaus rankos palaimintas.
Žiū, į liepas pritiško žvaigždžių ir žalsvos mėnesienos.
Paryčiais nuo rausvų atspindžių blyksi smilgų blakstienos.
--------------------------------------
Sėja rūškaną šėlsmą ruduo, merkias vasaros akys.
Paskutinis žiedelis... Graudu! Vysta ajero žvakės.
--------------------
Jau nuplukdo laivus debesų laiko venomis lietūs.
Aš po rudenio vėtrom esu su Dangum susilietus.
Nejučiom veržias rankų lankai, kai ką nors tebemyli.
Vis jaučiu mano ranką laikai. Pakvėpuokim. Į tylą.