Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gal tik šiąnakt galiu galvoti apie tave. Gal tik šiąnakt galiu šypsotis ir verkti. Miegok. Išsinešei viską kartu su savim. Palikai tik blankų prisiminimą apie save. Ir tik šiąnakt, tik šiandien kalbu tau. Gal daugiau sau? Kodėl? Kodėl noriu prikelt tave iš nebūties? Taip gerai man pažįstamos. Tokios ramios ir išblyškusios. Kodėl būtent šiąnakt, kai už lango krenta apsunkę lietaus lašai. Kai apsiniaukęs dangus ir pažliugusios gatvės gąsdina. O iš tikrųjų kviečia ištirpti jose. Kai senukas kažkur pamiršęs savo protą lyg akinius, patvoriuose ieško žvaigždžių.
Visada kai apsiniaukę, jam atrodo, kad žvaigždės susiburia į kamuolį ir pasislepia kažkur čia, po praeivių kojomis. Jos gudrios, jos žino, kad žmonės nesupranta lietaus, kad bėga nuo jo.  “Todėl ir slepiasi čia, pačioj matomiausioj vietoj”, - kartodavo jis, pasigavęs kokį vienišą praeivį naktinėje lietaus gatvėje. Kodėl būtent dabar aš galvoju apie tave, kai jis laiko mane už rankos jau nebesuprantamai kažką vapėdamas. O aš taip skubu pas tave, mano negimęs sūnau, mano liūdesio taikiny šiąnakt. Skubu į naktį. Nenoriu ieškoti žvaigždžių sau po kojomis. Juk jos kada nors bus danguje. Nors tikiu, kad jos kažkur čia. Apsikabinusios, sušalusios. Sūnau, aš bėgu iš tikrųjų nuo tavo blankaus veido, nuo tavo nejudančių rankų. Ne pas tave, o nuo tavęs aš bėgu šiąnakt. Tu tarsi tirštas rūkas, apgaubęs mane. Tu tarsi migla begalinė, tarsi liūdesio jūra. Aš tik dabar, tik šiąnakt bėgu nuo tavęs kaip niekada nebėgau ir niekada nebėgsiu, mano sūnau. Mano liūdesy ir džiaugsme šiąnakt.
Kodėl užklupai mane? Kodėl jau yra veidas, mažas suglebęs baltas kūnelis? Na, ateik, glauskis prie manęs. Apsikiabink. Koks tu šaltas ir sustingęs. Prašau, nesišypsok taip graudžiai. O sūnau, mano sūneli. Kaip aš tave buvau pavadinus? Kokį vardą buvau tau išrinkus? O, tu, iki šiol taip ir likai bevardis, pasimetęs tarp tų, kurie sulindę į nebūtį. Tarp tų žmonių, kurių vardus žino visas pasaulis, tu ten bevardis ir nusiminęs. Šiąnakt aš tau – visas pasaulis. Būk, nors šiąnakt būk mano sūnelis. Rėk, juokis, išterliok mano juodą paltą baltais glazūruotais pirštais, o poto išrauk kuokštą plaukų ir išnyk išsinešdamas viską kaip anąkart. Nepalik nė blankaus prisiminimo apie save. Nepalik savo paveikslo manyje. Išsinešk prisilietimus, išsinešk jų šaltį, o sūnau, išeik.
Tu juokies? Tau juokingas pamišęs senukas? Netiki, kad žvaigždės kažkur čia, mums po kojomis? Tu netiki... Aš turiu eiti. Bėgti į naktį nuo tavęs, sūnau. Paleisk mane. Aš tik šią naktį turiu bėgti. Nors negaliu pajudėti iš vietos. Tai tavo šaltis taip stingdo mane. Tik tavo šaltis, mano neišsipildžiusioji svajone. Mano beribi laukime, mano skausme. Mano pro šalį paslinkęs džiaugsme... Kaip gražiai šiąnakt lyja. Tu sušlapęs, galuskis arčiau. Šaldyk mane. Aš bandysiu sušildyti amžiams šaltą tavo kūną, niekada neesušildomą... Bet ar jis kūnas? Nepyk, sūnau, man reikai eiti. Taip aš tau visko prikalbėsiu. Negaliu atsistoti. Kodėl tu nepaleidi manęs? Nenori, kad bėgčiau? Nenori likti vienas? Ateik, apkabinsiu ir nat rankų nešiosiu kartu su savim, mano nelaime. Koks tu sunkus. Mane traukia prie žemės. Tu tarsi skenduolis, tik ką išlindęs iš vandens. Prisikėlęs iš numirusiųjų, dar nespėjęs sušilti. Tu – mirtis, niekaip nerandanti sau vietos. Tu – nakties pamėklė, pasirodanti tik tada, kai negali pakęsti vienatvės. Tu – skausmas. Beribis, save primenantis, durstantis kūną tarsi durklas. Sūnau, tu net negimęs.
Eime, aš tave nunešiu prie medžių. Pamatysi, kokie jie seni ir išdidūs. Tau niekada nelemta būti tokiu. Sūnau, tu nebijai? Užtta aš bijau. Sūnau, nuramink mane ir užtark. Tu nemoki? Kas čia? Čia viso labo parkas. Miesto parkas. Sūnau, kiek kartų mintimis su tavim čia ateidavau. Kiek kartų mačiau gaudantį voveres. Dabar jų nėra. Naktis. Jos miega. Sapnuoja. Taip, sūnau, ir voverės sapnuoja. Gražius spalvotu sapnus. Tik tu, sūneli, visada sapnuoji tamsą. Tik tavo sapnai visada juodi. Neverk. Nieko nepakeisi. Neverk, negraudink medžių. Jie tokie jautrūs, nors atrodo nepajudinami. Jiems nepridera verkti. Ne, jie verkia, bet tik tada, kai jų niekas nemato. Tik tu, sūnau, verki nesistebėdamas, kad žmonės žiūri į tave piktomis akimis. Sūnau, taip žiūrima į visus verkiančius negerus vaikus. Tikrai, visai nenuostabu. Ar matai, sūneli, jau sėlina rytas. Jis negali mūsų užklupti. Sūnau, jis negali. Aš turiu eiti, palieku tave vieną. Neverk, būk geras vaikas. Aš nepaliksiu tavęs. Negaliu. Dabar negaliu. Tu turi grįžti? Į nebūtį? Į užmarštį? Eik, sūnau, tavęs ten pasiges. Pamatysi, kaip ten tavęs laukia. Gal jau ieško. Vienas bijai? Betgi tu iš ten. Aš nenoriu eiti su tavim. Patikėk. Tu nemoki tikėt? Tave ten išmokys ir tikėti, ir meluoti. Pamatysi. Nenori grįžti? Padėk man. Aš iškasiu tau duobę. Prie šito medžio. Jis dar jaunas. Jo šaknys dar šakosis, ieškodamos sau vietos, sūnau, netrukus jos pervers tavo kūnelį. Netgi tokį sustingusį. Ir tu nebegalėsi grįžti pas mane. Nebegalėsi juoktis ant mano kelių ir verkti, neapkabinsi mano palinkusio kaklo. Sūnau, tu būsi amžiams prikabintas čia, prie šoto medžio, jo šaknų. Gulkis. Ir nereikai šypsotis taip klastingai. Tu juk nepabėgsi iš čia. Pasakyk, kad nepabėgsi. Na, prašau, pasakyk. Sūnau, as juokiuosi iš skausmo, nenoriu palikti tavęs, bet sūnau, jau rytas.
Aš laidoju tave, įsikūnijusį šios nakties ilgesį, daugiau niekada nebepasirodysiantį. Juk niekada daugiau jis neišnirs tada, kai bus naktis ir kai aplyto gatvės kvies pas save, kai pamišęs senukas ieškos žvaigždžių patvoriuose. Niekada neužklups manęs iš pasalų. Niekada. Miegok, sūnau. Aš tave užkasiu amžinybėje. Tavo kūnas pradės dūlėti. Sūnau, aš ateisiu pažiūrėti, kaip laikaisi. Ne, neateisiu. aš juk užkasiu viską su tavimi. Išnyk žemėje. Pavirsk slieko išraustu dirvožemiu. Sūnau, aš išeinu, jau visai šviesu. Miegok amžinai. Pavargai šiąnakt. Miegok, sūnau. Miegok...
2003-12-04 20:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 23 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-09 22:04
cho
cho
mmm..uzkase i zeme..;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-17 19:43
Chiquitita
kurynys saunus,parasytas labai gerai (bent mano akimis) bet kaip liudna...;( kazkodel labai liudna...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-30 17:01
eglute
................
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-23 22:36
neesme
jezus marija kaip patiko..ir kaip beprotishkaij liudna!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-10 17:58
Naivuolė
Taip ir susiemiau uzh judanchio pilvo... Sunau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-05 16:25
Lele_Su_Isverktom_Akim
Aciu...jusu komentarai suteikai stiprybes...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-05 00:42
shape of a girl
graudžiai kažkaip. bet jei "užkabina" emocijas, vadinasi geras:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-04 22:09
Sauza
net nežinau...nebalsuoju..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-04 22:07
IcEteAtE
liabai fainai... Asarele istrysko, kai pirmas kartas tai tikrai unreal geras... Dedu i savo megstamiausius... Tik liabai jau liudnai, bet suprantu tavia man paciai paskutiniu metu labai liudna ... Vat ka daro ruduo maisytas su ziema :)))))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-04 20:41
ner
ner
net be abejoniu.../////
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-04 20:39
No_Matter
puiku,sugraudino......
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-04 20:27
Lele_Su_Isverktom_Akim
cia idejau pati pirma savo kurini...tad..rezultatas gali buti nekox...palieku spresti jums...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą