Kartais apsiniaukia

Iš pradžių maniau, kad man pasirodė. Tačiau priėjęs arčiau net krūptelėjau – tai tiesa. Prieš mane vos už kelių žingsnių visa purvina ir apšepusi sėdėjo Lina. Jeigu akys manęs neapgauna – per tą laiką, nuo universiteto baigimo mergina pasikeitė kardinaliai.

Ji ramiai kiūtojo pakampėje, liūdnai ant krūtinės nuleista galva, suglebusios rankos netvirtai spaudė kartono lakštą. Perskaityti dailiai (visuomet rašydavo veik kaligrafiškai) išraitytą užrašą prireikė daugiau stiprybės nei maniau. Buvo be galo skaudu.

-Ei, Lina, kelkis, - švelniai papurčiau suėmęs už peties.

Jos rankos patrūkčiojo tarytum patvirtindamos, kad niekas šiame pasaulyje iš jų neišplės žinutės ir tvirčiau sugniaužė kartoną. O aš ir nenorėjau jo atimti. Lina vis dar nepabudo. Sutrikau suvokęs, kad net ir miegodama mergina laikosi įsikibusi to lakšto. Liūdesys užgniaužė gerklę pamanius, kad tokiam įgūdžiui išsiugdyti prireikia nemažai laiko. Kiek gi mėnesių Lina egzistuoja tokioje būsenoje? O gal metų? Tai tikrai ne gyvenimas. Turiu jai padėti.

-Lina, - pasakiau griežčiau ir garsiau. Šįsyk ji palingavo galvą sakytum rodydama motinai savo nenorą keliauti į mokyklą. Paskui turbūt prisiminė kur esanti ir pakirdo iš miegų. Regėjau, kaip jos traiškanoti ir tamsūs nuo purvo bei dulkių akių vokai lėtai prasiskiria. Pirma, ką ji pamatė atsimerkusi buvo mano batai. Mano švarūs ir nupoliruoti dalykiški bateliai pirkti už tris šimtus litų.

Pakėlusi galvą Lina kaip mat mane atpažino. Supratau tą iš jos tamsiai mėlynų akių, kuriose atsispindėjo didžiulė gėda. Tikriausiai ir jos skruostai ėmė rausti, bet to matyti aš negalėjau, nes nežinia kiek laiko ji nesiprausė.

-O, Tomai, - teišspaudė.

Tą akimirką norėjau dingti, kad ir skradžiai žemę. Jaučiausi, kaip gyvulys. Kaip povas specialiai užsukęs į vištidę pasipuikuoti savo plunksnomis.

-Lina, - pasakiau ir nieko nepaisydamas stipriai apglėbiau ją per pečius; kartonas gniaužiamas jos rankose sulinko nuo mano svorio.
Akyse tvenkėsi ašaros, bet nustebau išgirdęs tylų kūkčiojimą – nejaugi nepajutau, kaip pradėjau gailiai verkšlenti? Ūmai suvokiau, kad tai visai ne mano verksmas. Kažkas ėmė kūkčioti dar garsiau ir galiausiai įsitikinau, kad tai Lina. Kairysis mano petys netruko sušlapti – taip gausiai iš jos akių pylėsi ašaros.
Maždaug pusę minutės nepratarėme nė žodžio, tačiau galiausiai sutramdęs netikėtai iškilusias emocijas pasakiau:

-Aš pasirūpinsiu tavimi. Važiuojam pas mane. Ar tu alkana?

Ji kukliai linktelėjo galvą ir gilus liūdesys dar stipriau perdūrė mano širdį. Kaip viskas atsitiko? Kaip ji nusivažiavo iki pačio dugno? O juk kadaise – ne taip ir seniai, bet atrodo prieš milijoną metų – abu sėdėjome tose pačiose universiteto auditorijose, trynėme tuos pačius kėdžių apmušalus. Dar pamenu, tais laikais mes kalbėdavomės apie svajones.

-Palik šį, tau jo daugiau nebereikės.

Kol ji tylėjo bandydama tramdyti ašaras, aš išplėšiau jai iš rankų tą užrašą:

PRAŠAU PADĖKITE

AČIŪ UŽ JŪSŲ GERUMĄ

ir nusviedžiau tolyn į kampo gilumą. Padėjau Linai atsistoti apsikabindamas per liemenį. Mačiau, kad jai nesisekė tramdyti ašarų, jos ir vėl liejosi laisvai. Nenorėjau nė mėginti įsivaizduoti, ką šiuo metu ir ką anksčiau turėjo jausti mergina.

-Eime.

Vis dar apsikabinęs nusivedžiau ją prie savo automobilio. Prie tvarkingo ir švaraus.

***

Nenorėjau iš karto kvosti. Verčiau troškau, kad ji prabiltų, kai tik bus pasirengusi. Kol kas su manimi Lina bendravo galvos linktelėjimais ir man to užteko. Jai irgi. Dar nė karto nepurtė galvos ko nors atsisakydama.

Pasibeldžiau į dušo kambarį jai prausiantis ir pasakiau, kad paliksiu švarių drabužių. Jokio atsako. Įėjęs prieš jai greitai užtraukiant užuolaidą spėjau pamatyti mėlynių žymių ant kūno. Prikandau lūpą krūptelėjęs. Nepriekaištavau ir nieko neklausinėjau. Neseniai išskalbtą sesės suknelę su žibuoklėmis padėjau ant skalbimo mašinos. Ant viršaus tvarkingai perlenkiau apatines kelnaites bei liemenėlę. Neprisiminiau, koks jos dydis, tačiau tikėjausi, kad viskas tiks. Prieš išeidamas iš spintelės ištraukiau šukas ir taip pat nuleidau jas ant skalbimo mašinos.

***

Karštas maistas jau garavo ant stalo. Šiandien turėjau ypatingai pasistengti. Nors niekada nelaikiau savęs geru kulinaru, dabar grožėjausi savo darbo vaisiais. Makaronai su mėsos kukuliais ir aštriu padažu išėjo netgi dailiau nei receptų knygutės nuotraukoje, o šviežių daržovių salotos su alyvuogių aliejumi atrodė be galo spalvingos ir skanios.

Veikiau pajutau negu išgirdau, kaip atsidarė vonios durys; drėgnas oras plūstelėjo į veidą. Kvepėjo šampūnu ir gaiva. Pakreipęs galvą į šoną ir išvydęs Liną netekau žado. Ji vėl buvo panaši į laimingą merginą. Visas purvas ir dulkės bei kiti nešvarumai dingo lyg nebuvę, tarytum kas ranka juos nuėmė; gėlėta mėlyna suknelė labai tiko prie gilių jos akių, o sušukuoti plaukai priminė man nerūpestingą jaunystę, kuomet pažinojau daugybę gražių merginų. Ši stovinti prieš mano akis be abejonės buvo viena iš jų.

-Gražu, - tepasakiau ir nusišypsojau pamatęs jos veide lengvą šypsenėlę. Man tiks.

-Ačiū, - prabilo ji.

Kurį laiką stovėjau apstulbęs ir mąstydamas, kaip toliau būtų teisingiausia pasielgti. Man nieko nesugalvojant, ji pati ėmėsi iniciatyvos, kaip ir anksčiau imdavosi.

-Ačiū, Tomai. Ačiū už viską.

Ir vėl pravirko, tik šį kartą pasyviau. Stovėjau it įkaltas ir mėginau išspausti mandagumo žodžius, bet nespėjus to padaryti ji tarsi vėjelis grakščiai prisklendė prie manęs ir pakštelėjo į skruostą. Tada stipriai apsikabino. Jaučiausi keistai spaudžiamas merginos glėbyje. Išgelbėtos merginos glėbyje!

-Nėra už ką.
-Ak, yra, Tomai. Yra.

Kai galiausiai ji atšlijo nuo manęs, aš pakviečiau prie vakarienės stalo. Mačiau, kaip jos veidą papuošė skaistus raudonis. Džiaugiausi, kad vėl galiu raiškiai matyti Linos veidą, matyti, kaip jis pasikeičia nuo nuoširdaus kuklumo.
-Negaliu.
-Gali, - atsakiau. –Ne tik gali, bet ir turi. Kiek laiko nieko burnoje neturėjai? – puoliau ją įžuliu klausimu, tačiau norėjau gero.
Ji liūdnai nuleido galvą ir palingavo ją it laikrodžio švytuoklę.
-Seniai.
Tatai buvo ginčo pabaiga.

***

Pavakarieniavę pasikalbėjome apie nereikšmingus dalykus; apie savo likimo vingius ji ir toliau atkakliai nepasakojo. Nutaręs, kad šiandien merginai įspūdžių pakaks, pasiteiravau, ar ji nenorėtų nakvoti svetainės lovoje. Lina patikino, kad tai būtų tikra pasaka, todėl neturėjau pagrindo įtikinėti ir palydėjau iki lovos. Ji neprašė, kad nusisukčiau (visgi esu matęs ją nuogą), bet aš vis tiek tai padariau. Atsigulusi dar kartą padėkojo man už viską ir nusišypsojo. Rūpestingai ją apkamšiau stengdamasis negalvoti apie mėlynes ant jos kūno. Man besėdint Lina užmerkė akis, jos kvėpavimas kaip mat pagilėjo, tapo ramesnis. Ji nugrimzdo į poilsio karalystę, o aš išėjau.