- Rapido! Rapido! - skaudžiais šūksniais, ietimis nugaron.
Parpuoliau...
- Po velnių!
Susisgrimbau - ne vietoj, gi už tavo sportbačių raištelio užkliuvau.
- Užsirišk! - sušukau.
Pasilenkei.
- A, čia tu, mažesnė už mažą. Tai ką, atpildą skaičiuosim?
Taip ir norėjosi nupiešt hitleriškus ūsiukus virš tavo ironiško šypsnio.
- Atsirado mat matematikas..
Atsitiesiau. Aš jau lygi su tavim... bent sulig tavo čiurnom tai tikrai.
Pasistebiau, kad įrodyčiau kokia aš didelė.
- Na, tai kibkis ir eime?
Įsikabinau. Dantim ir dantenom į nušiurusius, vis dar atsirišusius batraiščius.
Tau gerai, tu vos judi... o aš? Aš skrendu.
Sustojai - priėjom. Inerciškai skrieju oru, krentu, atsitrenkiu žemėn ir gerus porą šimtų metrų slystu ant pilvo.
- Džiaukis, kad aš jau mirus - antrąkart nebeteks. - iškošiu pro sukąstus dantis.
- Ką sakai?
- Ne, nieko.
- A-pči - nuaidėjo.
Žiedadulkės? Ne, pūkai (hm?). A, popieriaus lapai pūkiniais debesim skraido. Tų lapų krūvos aukščiausiam taške kažkas boluoja.
- Ė-hėi, Petrai! - staiga sušukai.
Tas mažas taškas pradėjo leistis lapais ir didėti.
- Nu? - ištarė keistas akiniuotas padaras, vis bandantis nusivalyti rašalo dėmes nuo savo pilkai baltos sutanos.
- Va, atvedžiau, - skersai pažvelgei į mane, - sąskaitų suvest.
- Ne. Nieko nežinau, ką nori tą daryk, bet man dabar pietų pertrauka.
Pasirodo, ir dievai valgo.
- Pietų, tai pietų. Kur mums eit? O tu ten, apačioj, daryk kaip ir anąkart - kibkis ir eisim.
Ta pati istorija.. sustojai, krytis.. Tiek to, kenčiu, aš irgi išalkau.
Hmn.. Tu sėdi, maitinies, o aš?
Pagaliau (turbūt pamatęs, kad trypčioju vietoj) lyg netyčia pamėtėjai obuolį. Nagais kabinau ir valgiau, tik su kiekvienu kąsniu žvelgiau į tave - ar nepavirsi žalčiu.
Staiga pasigirdo keistas, ausį rėžiantis garsas.
- Nugi sakiau, kad reikia kažką reikia daryt su tuo angelų choru. Tiek to. Einam, skaičiuosim.
Skrendu. Ir vėl.. neištversiu. Stiprybės, ramybės, kantrybės - sau palinkėjau. Atsikėliau.
- Tai ką, nuo ko pradėsim? Tik sakyk tiesą, visvien ją sužinosiu. - prisimerkęs iš aukstybių į mane žvelgė sutanuotasis.
- Tai kad aš..
- Na?
- Bet kad aš..
- Sakyk pagaliau!
- Gerai, jau gerai. Negyvenau aš, nemokėjau.
- Pagaliau. Visų pirma, gyvensi dar kart, bet prieš tai siunčiu tave į gyvenimo mokyklą. Še tau elementorių ir tuoj pat į pirmą klasę. Supratai?
- Su. - pasijutau labai maža..
Šį kart Dievas nešė mane labai švelniai - įsupo į savo plaukus, užliūliavo.
Savo grubiais delnais nuleido žemyn. Prieš akis - aukštos be pabaigos durys, o ant jų užrašas -
1 klasė, kursas \"Kuo aš būsiu užaugęs? \".
- Lik sveika, mažesne už mažą.
- Lik šveikaš, - nejučiom pradėjuo švepluoti, - kada šuglįši?
- Rytoj. - išėjo.
Durys atsivėrė, o ten - veidrodžių kambarys. Įžengiau vidun. Stovėjau viena. Mažesnė už mažą.